Guido Gozzano. Teisingos Serafino vedybos

Guido Gozzano (1883–1916) – italų rašytojas, labiau žinomas kaip poetas, literatūrinės italų srovės crepuscolarismo („Saulėlydžio poetai“) atstovas. Gimė ir vaikystę praleido Turine, pasiturinčioje šeimoje. Turino universitete studijavo teisę, tačiau ją metė, susidomėjęs rašymo pamokomis. Jaunasis Gozzano mokėsi iš tokių gigantų kaip Dant ir Petrarca, toldamas nuo tuo metu nepaprastai populiaraus Gabriele D’Annunzio stiliaus. 1907 m. jis išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį, „La via del rifugio“ („Paguodos kelias“), po jo 1911 m. sekė didelio populiarumo sulaukęs ir duris į sėkmę bei į daugelį dienraščių ir žurnalų redakcijų (tarp jų ir „La Stampa“, „La Lettura“, „La Donna“) atvėręs rinkinys „I colloqui“ („Pasikalbėjimai“). Dėl vis prastėjančios sveikatos 1912 m. Gozzano išvyko į Indiją bei Ceiloną ir, nors sveikata negerėjo, pasisėmė idėjų savo naujiems kūriniams. Grįžęs Gozzano išleido šešias pasakas vaikams, „I tre talismani“ („Trys talismanai“), pradėjo, bet nebaigė poemą „Le farfalle“ („Drugeliai“), domėjosi teatru ir kinu, adaptavo scenai kai kuriuos savo apsakymus.
Apsakymas „Teisingos Serafino vedybos“ („Le giuste nozze di Serafino“) pirmą kartą išspausdintas jau po rašytojo mirties, 1918 m., prozos rinkinyje „L’altare del passato“ („Praeities altorius“). Apsakymo pagrindinis herojus Serafinas – svajotojas, idealizuojantis realybę, ieškantis jos tarp literatūrinių G. D’Annunzio herojų. Galima sakyti, ir pats Gozzano šiek tiek panašus į Serafiną: vieną žymiausių savo eilėraščių „La Signorina Felicità ovvero la felicità“ („Panelė Laimė, t. y. laimė“) poe­tas užbaigia eilutėmis: „o aš buvau anų laikų žmogus, geras / sentimentalus jaunas romantikas... // Toks, koks apsimetu ir koks nesu!“ Būdamas dvidešimt ketverių, Gozzano susipažino su jauna poete Amalia Guglielminetti: kaip ir apsakymo pagrindinio herojaus Serafino, Guido santykiai vystėsi rašytine forma – laiškais. Dvejų metų korespondencijoje, pirmą kartą išspausdintoje tik 1951 m., atsispindi nepaprastai šilti jausmai, kuriuos retkarčiais Gozzano bando ignoruoti, iškeldamas saugią draugystę aukščiau už meilę.

Vertėja

Gegužis pro tankią alėjos lapiją dažė kontorą žalia, virpančia šviesa, tviskia lyg akvariumo, sklaidė liūdnus sumirkusio popieriaus, palaikės medienos, pasenusio rašalo kvapus, kėlė šypseną lentynoms, nugeltusioms skelbimų lentoms, senajam almanachui, prislėgtiems baldams.
Serafinas Giljotis, persikreipęs, išsidrėbęs palei stalą su telegrafo aparatu, sprandą parėmęs palaiminto tingulio apimta ranka, penktąjį kartą skaitė „Gal ir taip, o gal ir ne“.
– Serafinai! Serafinai!
Kvietė sunerimęs motinos balsas iš gretimo kambario. Serafinas pakilo, persikėlė iš Izabelos Estietės karališkųjų rūmų1 į maisto prekių, gydomųjų žolelių ir tabokos parduotuvę, kur jo tėvai per trisdešimt metų sukaupė apvalią, gal šimto tūkstančių lirų sumelę.
– Serafinai, – pardavėja švelniai kreipėsi į šį savo vienturtį sūnų, išsimokslinusį ir advokatą, – čia žmogus iš vakar, atėjęs dėl vario sulfato. Ar tėvas tau nieko nesakė?..
– Nieko, – atsakė Serafinas. – Tėtis grįš šeštą... Užeikite vakare.
Bambėdamas vyras išėjo; Serafinas sugrįžo į paštinės kontorą, ilgai ieškojo pirminio nusiteikimo, susirado nebaigtąjį sakinį, pradėjo skaityti.
– tak – tak – tak – tak – tak – tak – tak –­ tak...
Serafinas išsitiesė visu ūgiu, atsidusdamas užvertė knygą, nušveitė ją tolyn.
– tak – tak – tak – tak – tak...
– Gana gi, Dievuli mano! Aišku jau man!
Ak! Sausa ir šaiži šneka, rėžianti ausį kaip sugedusio danties ritmiškas dygulys!
– Gana! – Ir Serafinas, nors drovus bei lipšnus, nekantriai sujudo, sulaikė įspėjimo rankenėlę, ėmėsi vynioti ant volelio popieriaus lakštą, išmargintą mėlynais taškais ir linijomis. Telegrama buvo ilga; atėjo iš Turino, keliavo į Modanę. Pabaigęs Serafinas su palengvėjimu atsiduso; paskui, kadangi mažytis plaktukas tebevirpėjo, įsiklausė, nusišypsojo: jį kalbino Turino darbuotoja, nepažįstamoji susirašinėjimo draugė. Serafinas išsišiepė dar labiau, tarsi mergina galėtų matyti jo veidą.
– Ką veikiate, pone Giljoti?
– Skaitau.
– Ką skaitote?
– „Gal ir taip, o gal ir ne“.
– Man tai D’Anuncijus nepatinka.
– Kodėl?
– Todėl, kad esu višta perekšlė.
– Tai kas jums patinka?
– Rašytojai, kurie pravirkdo arba prajuokina: Fogacaras, Paskolis, Brakas, Roveta... 2 Bet pas mus skaityti neleidžiama... Kokie gi jūs laimingi, provincijose dirbantys!
Serafinas šypsodamasis klausėsi, pritarė, nepritarė. Ir rankenėlės stuksenimas liovėsi rėžti ausį.
Telegrafinė dviejų draugystė tęsėsi jau mėnesį. Vieną balandžio rytą Serafinas pastebėjo, kad jo susirašinėjimo draugė iš Turino linijos buvo pakeista. Tai buvo moteris ir netekėjusi. Kai Serafinas kreipėsi į ją „ponia“ kelis kartus iš eilės, „Taip, ponia! Ne, ponia! Atleiskite, ponia!“, anai trūko kantrybė, galiausiai ji atšovė: „Panelė, jei Jūs nieko prieš!“
Serafinas, drovus ir keblas žmonių draugijoje, tapdavo lygiai drąsus ir nerūpestingas per atstumą, laiškuose ar šalia telegrafo aparato, kuomet nereikėdavo perteikti veido, balso, judesių. Ir pamažėliai jis užsitarnavo savo „susirašinėjimo draugės“ pasitikėjimą.
Trumpais, bet dažnais tingulio proveržiais ir nepaisant oficialaus draudimo dėl panašių asmeninių pokalbių, buvo apsikeista daugybe intymių pasipasakojimų.
– Tėtis iš Sienos, mama iš Turino, aš gimiau Sienoj. Netekau mamos dar mergaitė ir daugelį metų praleidau internatinėje mokykloje. Paskiau mano tėvas, įgijęs kapitono laipsnį, išėjo į pensiją ir panorėjo, kad būčiau šalia. Esu vienturtė ir gyvenu su juo viena. Užsiimčiau vien namų ruoša – ir daug, daug mieliau! – bet tėtis turi tik savo pensiją, kurios neliks kartu su juo; ir todėl, kadangi vieną dieną būsiu viena, susitaikiau su darbu.
– Bet be jokių abejonių šį darbą Jūs mesite, kad ištekėtumėte.
– Ištekėčiau! Neturiu kraičio, mano gerbiamas kolega! Prasčiokėms apsivesti dar ir kaip lengva, bet mums, panelėms iš viduriniojo sluoksnio, šiek tiek nusimanančioms apie prancūzų kalbą ir muziką ir kurioms negalima vaikščioti vienplaukėms ar suktis virtuvėje, tai patampa rimtu darbu...
– Jūsų vardas? – paklausė Serafinas, kad pakreiptų rimtą pokalbį kita linkme.
– Ana... Ana Marengo.
– Jūsų amžius?
– Na ir netaktas!
– Na ir koketiškumas! Ar Jums neprivaloma kaip mums pateikti savo gimimo metų?
– Tebūnie! Man dvidešimt ketveri. Jūs patenkintas?
Serafinui dar trūko iki pasitenkinimo. Išdrąsėjęs – buvo toks drąsus per atstumą –­ išsiklausinėjo apie jos išvaizdą.
– Jūs žema, aukšta?
– Gana aukšta.
– Liekna?
– Liekna.
– Blondinė, brunetė?
– Blondinė.
– O akys?
– Šviesios.
– O oda?
– Balta.
– Tikriausiai gražuolė!
– Ne pabaisa.
– O rankos?
– Bet gerbiamasis kolega, ar žinote, kad pranešiu apie Jus Direktoriui? Jūsų įžūlumas neatleistinas! Geriau papasakokite apie save.
Serafinas papasakojo apie save ir savo reikalus. Apibūdino savo juodus, ežiuku nukirptus plaukus, savo baltus dantis, savo smailią barzdikę.
– Užvakar man suėjo trisdešimt. Baigiau universitetą dvidešimties, studijavau teisę. Bandžiau įsidarbinti, bet be rezultatų. Tikriausiai tai – mano kaltė; turėjau galvoje daugybę savotiškų įsitikinimų, svajojau apie neįgyvendinamus tikslus. Paskiau sugrįžau į Vareljį, kur maniškiai užsiima neapsakomus turtus kraunančia prekyba. Aš – šios kontoros savininkas, be to, kaip ir priklausau Frumentarijų sąjungai ir, viską sudėjus, uždirbu nepalyginimai daugiau nei dirbdamas raštininku pas kokį miesto advokatą... Bet išsiruošiu į Turiną vos ne kasdien ir niekuomet nepraleidžiu kokios nors geros pjesės... Daug skaitau ir neliūdžiu. Priimu gyvenimą kaip sąmojingas žmogus priima piktą išdaigą, stengdamasis šypsotis...
Šitaip jau mėnesį tarp dviejų brendo artumas – kalboje, tirpdančioje visą kokį drovumą iš Serafino, o santūrumą iš Anos Marengo pusės. Serafinas vykdavo į miestą dažnai, tačiau niekuomet nesusimąstydavo apie galimybę susitikti. Ana jam buvo tobula esybė, beveidė, bebalsė, beformė, tarsi išsikviestoji dvasia. O smalsumą pasėjo vienas iš jo draugų: „Tavo vietoje norėčiau su ja susipažinti. O tau tai – niekų darbas. Žinai jos adresą, žinai, kad ji išvyksta iš namų į darbą pusę devynių. Tau tereikia patykoti.“
Tad vieną dieną Serafinas atvyko į miestą ir ėmėsi tykoti. Jam smarkiai daužėsi širdis, jo ryžtingas rankas purtė drebulys, kuriuo jis pats šlykštėjosi.
– Kiek emocijų dėl kažkokios nepažįstamosios, su kuria apsikeičiau viena kita sapalione!
Jis stengėsi susivaldyti, prisišliejo prie parduotuvės; palūkėjo. Išėjo durininkas, sulinkęs po milžiniška skrynia, išėjo katinas, lėtas ir atsargus... Niekas kitas nebepasirodė keletą sekundžių; po to pasigirdo smagūs balsai, laiptais žemyn atidundantis juokas. Serafino širdis suplakė dar smarkiau. Pasirodė maža rausvaplaukė moteris, už jos sekė kita, blondinė-aukšta-gražuolė: Ana Marengo.
Serafinas atsirėmė į vitrinos langą tankiai kvėpuodamas, po to netvirtu žingsniu leidosi dviejų moterų, jau bepasukančių už gatvės kampo, pėdomis. Sekė jas per atstumą, įsmeigęs akis į tą, kurį dominavo virš kitos visa galva: ir dieviška tai buvo galva! Serafinas nužvelgė kaklą, nužvelgė figūrą; legendinė princesė, tikra Melizenda3 kukliais šiuolaikiniais apdarais: gelsvaplaukė, plaukus iš pieno, pailgomis akimis saldžiausioji. Dieviška! Serafinas liko užburtas.
Jis sekė abi drauges per atstumą, tarsi sapnuose. Žmonių miniai išaugus, jis prisiartino; praėjo šalia jų, kad išgirstų Anos balsą, tačiau Ana tuo metu tylėjo; kalbėjo jos maža rausvaplaukė draugė: „Sutarta... šįvakar, Boreli pasirodyme... Ložė, pagrindinė ložė; tout-bonne-ment...“ 4
Serafinas svajingai sekė jas, kol galiausiai jos pradingo centrinio pašto vestibiulyje.
Jis bastėsi visą dieną, karštligiškai nekantraudamas, o vakarui priartėjus, jau lūkuriavo teatre.
Rankose jis gniaužė laikraštį, pakeldamas akis į kiekvieną naujai pasirodžiusįjį. Baiminosi, kad merginų planas nebūtų atidėtas, baiminosi, kad galėjo blogai nugirsti. Bet galų gale Ana Marengo pasirodė, graži lyg pasaka su savo kukliu pilku apdaru, ji užsiėmė vietą gracingai ir neskubėdama, įkandin jos sekė mažoji draugė. Jos buvo toli, priešingoje salės pusėje, ir Serafinas jas stebėjo probėgšmais, paskubomis švysteldamas žiūronais taip, kad žiūrovams turėjo kilti įtarimas dėl slapto romano. Salė pritemo, prasidėjo vaidinimas, sena pjesė „Musės kojytės“5, kurią žadino Lydos Boreli6 stebuklingas grožis ir jaunystė, žavingi judesiai ir balsas. Ir Serafinas atrado keistą panašumą tarp paprastos telegrafo darbuotojos ir įstabiosios aktorės, o jo užsimezgusi aistra dvi moteris sujungė į vieną.

Claude Monet. „Tiltas per vandens lelijų tvenkinį“. 1899Serafinas kliedėjo visą naktį ir dieną po jos, nežinodamas, ką daryti, retkarčiais pasiryžęs prisistatyti Anos namuose, bet ir vėl susigūždamas dėl protu nesuvokiamo drąsumo, iš siaubo pasipurtydamas.
Mąstė ilgai: tuomet grįžo į Vareljį. Ten, tarp pažįstamų sienų su telegrafo aparatu prieš akis, jis atgavo visą savo narsą.
– A, gerbiamasis kolega, sveikas sugrįžęs! Kur buvote prapuolęs per pastarąsias tris dienas?
– Nuvykau į Turiną, kad pamatyčiau Jus.
– Melas!
– Nemeluoju, prisiekiu! Lydėjau Jus nuo Jūsų namų iki darbo, mačiau Jus Boreli pasirodyme...
– Jūs kvanktelėjęs! Ir kodėl?
– Todėl, kad jau du mėnesius esu Jus įsimylėjęs, ir turiu prisipažinti, kad Jus myliu!
Serafinas nutilo, apstulbintas savo paties drąsos. Lukterėjo. Priėmimo rankenėlė liovėsi stuksenusi. Serafinas paklibino spyruoklę, atlaisvino varžtą, sušuko du, tris kartus: „Ana! Panele Marengo! Atsiliepkite!..“
Jokio atsako. Maža žalvarinė rankenėlė sustingo neperskverbiamoje tyloje.
Toji tyla truko dešimt dienų, įkaitino Serafino aistrą, uždegė ją iki beprotybės, iki vedybų idėjos. Vedybų idėja yra kaip idėja dėl savižudybės: šauna į galvą staiga, sugrįžta, po truputį smelkiasi į vidų, ir, jeigu atranda reikiamą plyšelį, – tai, ką medikai vadina locus minoris resistentiae7, –­­ apsinuodijimas yra staigus, o tragedija užtikrinta. Serafino tragedija tapo laiškas, –­ oficialus vedybų prašymas, – kurį jis pasiuntė merginos tėvui su ryžtinga kukliųjų drąsa. Grįžo atsakymas – vizitinė kortelė, kurioje kapitonas Marengo ir jo dukra kvietė gerb. advokatą Giljotį apsilankyti jų namuose ateinančio sekmadienio popietę...
Kabineto sienos dramatiškai suliūliavo Serafino akyse, o jo siela kelioms sekundėms pajuto tai, kas žemėje nepasiekiama –­ Laimę.
Serafinas dvi dienas turėjo kovoti su tėvais, ypač su mama, kad palenktų juos į savo pusę: „Vesti beturtę merginą, jis, Serafinas, galintis taikytis į šimto, dviejų šimtų tūkstančių lirų kraitį!“ Motina verkė, paskui pasidavė. O Serafinas, iš naujo apimtas neišgydomo drovumo, įtikino tėvą, kad šis jį palydėtų į miestą. Parduotuvės savininkas su savo gražiais baltais plaukais, sidabrine barzda, auksiniais akiniais, savo aukštą stotą įspraudęs į svarbių progų fraką, spinduliavo seno diplomato kilmingumu ir turėjo priblokšti kapitoną bei jo dukrą.
Abu išsiruošė, atvyko į Marengų namus nustatytąją valandą, buvo nuvesti į prieškambarį, kuriame Serafinas kelias sekundes tegirdėjo savo širdies plakimą. Pasirodė kapitonas – nedidukas, nuplikęs, linksmų plaučių: „Aš pamalonintas! Labai pamalonintas! Prašom, prašom... O štai ir mano duktė.“ Serafinas išgirdo šlamėjimą gretimame kambaryje. Tarpduryje išniro mažoji rausvaplaukė draugė, priėjo artyn su džiugia šypsena, ištiesė ranką Serafino tėvui, ištiesė ranką Serafinui.
– Gerbiamasis kolega, sėdėkite... Galime susipažinti akis į akį, galų gale!..
Serafinas neišgriuvo, kadangi jo kūną supo platus anų laikų fotelis. Jo mintis nušvietė nelaukta, gąsdinanti tiesa... Ne ta!
Ne ta! Ne Ana Marengo, Lydos Boreli dvynė grožybė! Tiksliau kalbant, šita ir buvo Ana Marengo, šita raudona gnomė, raudona kaip lapė, kaip voverė! O drįso pasivadinti blondine! Apgavikiškas tai buvo sukeitimas, šitoks asmenybės suklastojimas!
– Kaip keista lyg iš niekur išvysti konkretų žmogų, ilgą laiką tebuvusį vardu!- kartojo mergina, įsmeigusi akis į Serafiną. Jis rodėsi daug gražesnis, nei ji įsivaizdavo, ir ji liko patenkinta. Serafinas nieko nebematė ir nebegirdėjo. Kapitonas pasikvietė tėvą ir sūnų vakarienės dar tą patį vakarą.
– Neatsisakykite, gerbiamasis kolega! –­ paprašė mergina. – Supažindinsiu Jus ir su savo geriausia drauge, ta, kurią matėte su manimi gatvėje ir teatre. Ji iš Genujos; gyvena virš mūsų ir dirba pašte kaip ir aš... Perspėju Jus, kad ji šiek tiek neprigirdi ir yra šiek tiek – kaip čia pasakius? – šiek tiek lėtoka... Bet labai geros širdies...

Prie stalo Serafinas sėdėjo apsuptas dvie­jų draugių. Šalia savęs dabar turėjo idealiąją formą, galėjo mėgautis ja kiek tinkamas, tačiau visi kerai buvo išsklaidyti. Kaip jis galėjo palyginti šitą didelę ir buką skudurinę lėlę su įstabiąja aktore? Neliko jokių panašumų, ji kalbėjo šlykščiu Ligūrijos dialektu, jos balsas buvo kimus, išpuoštas „s“ ir „f“ garsų žvangėjimu.
Serafinas atsigręžė į Aną, į tikrąją Aną, kuri čiauškėjo, čiauškėjo guviai tarsi kikilis, su tuo švelniu Sienos akcentu, priverčiančiu užmiršti žodžių prasmę, kad atsiduotum vien jų melodijai... Ana nebuvo baisi: kiek šelmiško berniūkščio figūros, vaiskia burna, prasivėrusia kampučiuose virš akinamai baltų dantų, trumpais, raudonais, mokyklinukės paprastumu surištais plaukais, ne kokia kerėpla.
Serafinui ji rodėsi vis labiau ir labiau patraukli, beveik graži. Ana pasakojo apie saldų patiekalą, josios rankų darbo vaisių.
– Moku gaminti labai gerai, žinote... Šiandieninės tarnų krizės akyse, tai – menas, būtinas net ir princesėms...
Juokdamiesi visi pakilo. Ana perbraukė ranka per atidaryto pianino klaviatūrą.
– Tačiau moku ir šiek tiek pabambinti!
Serafinas paragino ją žvilgsniu ir mostelėjimu.
Ana pagrojo valsą iš „Linksmosios našlės“8, kad patenkintų draugės iš Genujos pageidavimą, pagrojo „Valkirijų skrydį“9, kad pamalonintų Serafiną.
– O Jūs ne šiaip diletantė!
– Gal iš to kas ir išeitų, jei neturėčiau darbo! Vakarais būnu tokia pavargusi, kad nebeturiu noro nei skaityti, nei skambinti... Štai kodėl esu višta perekšlė!
Serafinas prieštaraudamas paėmė ją už rankos.
Visai priešingai, ji buvo viena iš tų inteligentiškų moterų, pokalbiuose trikdančių pusiausvyrą, nes jautiesi nugalimas, valdomas guvios sielos, sudarytos iš absoliučios logikos, sveiko proto, paprastumo.
Serafinas kaip niekad anksčiau jautėsi jos sugėdintas ir apžavėtas.

Gyvenimas būna teisingas, kartais. Abu apsivedė. Išvyko ilgam medaus mėnesiui, mėgaudamiesi visomis poetinėmis tradicijomis: norėjo patirti Pizos bokšto svaigulį, Kaprio salos kerus, nupenėti Venecijos balandžius.
Viena vakarą Florencijoje Ana pradingo drabužinėje, pynėsi nakčiai kasas, vilgė odekolonu gerklę, pečius, rankas. Serafinas tykiai prisėlino; ji kukliai prisidengė pečius.
– Kas joje?
Serafinas, įtartinai pokštaudamas, laikė rankose dėžutę su spynele.
– Paslaptys!
Tačiau kuomet jos vyro veide šmėstelėjo prastai užslėptas pavydas, Ana garsiai nusikvatojo, suieškojo raktą, atidarė dėžutę, ištraukė iš jos daugybę tampriai suvyniotų rulonėlių.
– Visi manojo valdovo laiškai, visi mūsų trijų mėnesių pokalbiai!
Pakėlė vieną iš ritinėlių, garsiai skaitydama.
– Parodyk, parodyk man mano meilės prisipažinimą!
Ana pasirausė, sugriebė pirštais ploną ritinėlį, brūkšniais ir taškais išmargintą.
–  ... kodėl? Todėl, kad jau du mėnesius esu Jus įsimylėjęs ir turiu prisipažinti, kad Jus myliu! Ana! Panele Ana! Atsiliepkite!..
– O tu dešimt dienų tylėjai!
– Savaime suprantama. Jau buvau perpratus tavo charakterį ir žinojau, kaip reikia tave sužvejoti.  

Iš italų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė

Versta iš Guido Gozzano, „I sandali della diva“ („Le giuste nozze di Serafino“). – Milano: Sera & Riva, 1983.


1 Šiuose rūmuose prasideda paskutiniojo Gabriele D’Annunzio romano „Gal ir taip, o gal ir ne“ veiksmas (visos pastabos – vertėjos).
2 Antonio Fogazzaro (1842–1911), Giovanni Pascoli (1855–1912), Roberto Bracco (1862–1943), Gerolamo Rovetta (1851–1910) – žymūs XIX a. pab. ir XX a. pr. rašytojai.
3 Pasak legendos, Melizenda buvo gražioji Tripolio grafienė, dėl kurios Jaufré Rudelis, Blajės princas ir trubadūras, dvyliktame amžiuje pametė galvą.
4 Čia: „sutarta“ (pranc.).
5 Prancūzų dramaturgo Victorien Sardou pjesė (1860).
6 Lyda Borelli (1887–1959) – žymi italų aktorė.
7 „Pati pažeidžiamiausia vieta“ (lot.).
8 Vengrų kompozitoriaus Franzo Lehàro operetė (1905).
9 Tikriausiai žinomiausias simfoninis paveikslas iš vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio muzikinės dramos „Valkirija“ (1870).