1. Duženos

Esu rašęs, jog nieko nėra baisiau nei sapnuoti dūžtančius akinius. Ir tai joks literatūrizmas. Kraupiausias košmaras iki šiol. Neperlenksiu ir pasakęs, jog akinių esu sudaužęs, sulaužęs ar kitaip suluošinęs –­ gyvą galą, iš trumparegio mūšio lauko surinkus visas aukas (rėmai, stiklai, kojelės) susidarytų kibiras su kaupu. Didžiausi rekordai, žinoma, buvo pasiekti vaikystėje, paauglystėje. Kartą tris dienas iš eilės į neregių karalystę esu pasiuntęs 3 akinių egzempliorius. Dažniausiai duždavo nuo kamuolių, muštynėse. Nuo gyvenimo smūgių, taip sakant... Stori stiklai žirdavo į šonus it bombų skeveldros, sprukdavo į pašales it šunys iš paleisto kinkinio ar nutrūkę nuo grandinių. Didžiausią graudulį, o kaip dabar pagalvoju, greičiau absurdišką juoką, turėjo kelti bičiulių begalinės užuojautos gestai –­ dužus stiklams instinktyviai surinkdavo šukes ir supildavo man į saują. Tarsi iš jų būčiau galėjęs pasidaryti naują pasaulį, skaidrų vaizdą. Be akinių aš aklas, kone reikdavo, kad parvestų namo.

2. Labirintas

Dioptrijoms augant ir drumsčiantis akių dugnui, po kurį šliaužiojo ir šmirinėjo vaikystė, buvau atsidūręs Kauno akių klinikose, kuriose vylėsi paryškinti pasaulio spalvas, užbėgti už akių (!) miglai, kuri gviešėsi šviesos, plūstančios į mano akių kapaduobes... Bičiuliams sakiau, jog man įdės varlės akis ir grįšiu, o tada žaisiu futbolą be jokių stabdžių, stovėsiu ir vartuose... Turint minty egzistavusią buitinę ir verbalinę akiniuočių diskriminaciją bei netoleranciją („akiniuota beždžionė", „profesorius", „očkarikas", „vodolazas" etc.), atsidūrus klinikose, atsivėrė akiniuočių rojus. Įsivaizduojate, 20 akiniuočių būrys, pamuštom, skersom, kreivom, žvairom, primerktom, sužalotom akim. Ten buvom net subūrę kokių 7 ãklių (lot. Chrysops) elitinį smogiamąjį būrį. Akliai –­ skaudžiai kanda. Uniformos – kaip įprasta – per didelės valdiškos pižamos. Akiniuoti samurajai, o samurajų kelias paprastai vesdavo į po visomis klinikomis vinguriuojančius tunelius, kurie jungia visus skyrius. Į labirintą. Samurajaus kelias yra labirintas.

Savaitgalių laukdavome su virpuliu, it šventės ar medžioklės su skalikais. Tuomet tuneliai ištuštėdavo, labirinte nelikdavo nė vieno balta­skvernio gydytojo... Tuneliai prisipildydavo tylos, paslapties, baugulio... Juose paprastai šlitinėdavome be jokio tikslo (man tai tiko). Kartą teko pasiklysti, šiaip ne taip išlindome ties centriniu įėjimu... Grįžti tuneliais neberizikavome. Kažkam kilo geniali mintis – grįžti TAXI... Gelsva „Volga" važiavo 5 pižamuoti akiniuoti samurajai. Iki savo, aklių, skyriaus. Tiek ten to ir važiavimo, puskilometris, bet tada mums, 8-mečiams, 10-mečiams, tai buvo ilga kelionė per kopas. Lakstydamas labirintu – augi. Išėjimas nesvarbus ir nėra tikslas. Vengdavome tik atšakos, vedusios link Onkologinio skyriaus... Ką reiškė „onkologinis" – neišmanėme, bet supratome, kad kažką labai rimto. Tai buvo užgintas įeiti kambarys.

Tarpuose tarp savaitgalių samurajai tobulindavosi, aštrino regėjimą, atlikdavo procedūras. Be saiko alinosi: pro stikliukus geležiniuose rėmuose, it kokie ufonautai, spoksodavome į altorių – regos tikrinimo lentą su iškirptais rutuliukais, raidėm ar žvėriukais, į išganingąją 3-ąją eilutę nuo apačios... Žinojome (bent taip manėme), kokius stikliukus vogčia užkišus draugui, šis, neva, galėjo tapti žvairas. Ilgainiui tos mišios gerokai įsiėdė. Labiau patikdavo vartyti akis ir stiprinti akių raumenis. Žinoma, visi norėjome iš trumparegių tapti aiškiaregiais. Koks dar klausimas. Mirksnį supratau, jog matau tobulai, ištiko aiškiaregystė, atsivėrė trečioji akis. Visą lentelę (rutuliukus su iškarpomis) nori nenori išmokau atmintinai... Tačiau greitai sukėliau pagrįstų įtarimų. Seselė sąmojingai lentą pavertė ant šono ir aiškiaregystės dovana mane apleido. Ir visada taip, tik, žiūrėk, esi bepagaunantis pasaulį už dredų, kažkas ima ir tą „lentą" vis paverčia ant šono.

Vakarais sutūpę ant palangių žiūrėdavom į „naktinio" Kauno šviesas, t. y. sriūbaudavome besiilgėdami tėvų ir motinų. Ir dabar tas „kažko" ilgesys –­­ maudžiantis, spaudžiantis, dusinantis, netgi liguistas – neapleidžia, ir tai tik patvirtinimas, jog tebesu labirinte, tik neaišku (o ir nesvarbu), kokiame jo taške. Ilgesys ir labirintas – neatskiriami sugėrovai, ratai ant tos pačios ašies. Ir gerai, jei jie subalansuoti... Kartą ilgesingas ašaras atskiedė saliutai, kaip paskui išaiškėjo, ties Sporto hale. „Žalgiris" įveikė CSKA ir tapo TSRS čempionais. Tai buvo 1985-ieji.

3. Baimė ir sportinė karjera

Dėl tų akinių turėjau atsisakyti lengvosios atletikos – o jau maniau, kad į aukštį šoksiu vis aukščiau... Patiko šokti. Šoksiu labai aukštai. Labai. Kaip Bubka, tik be karties. Jau net buvau užsitarnavęs suplyšusius dviem dydžiais didesnius startukus (nešiodavau su vilnonėmis kojinėmis ir į galus prisikišęs laikraščių) su įsukamais šypais, verbavo į Panevėžio sporto mokyklą. Buvau prigrasintas – dar bėgsi, šoksi – trūks tinklainė ir, supratau, akių dugno vaizdai-žuvys pro kiaurymes visam laikui išsiplaukios po geresnes neršyklas. Tiesa, prieš tai bandžiau siekti futbolo aukštumų. Sekėsi. Šnekėtis su treneriu (kad priimtų) ėjau, savaime suprantama, akinius palikęs prie stadiono tvoros. Priėmė. Deja, svajonės perspektyvoje žaisti gimtojo miesto – Jonavos „Statyboje" greitai subliūško, nes treniruočių metu (akiniai, kaip minėjau, gulėdavo prie tvoros) atlekiančio kamuolio nelabai atskirdavau nuo paukščio ar debesėlio. Žvirbliai keldavo mažiau problemų –­ iškart buvo aišku – toks galėtų būti tik teniso kamuoliukas... O aš buvau futbolininkas.

4. Apakimas

...Vieną eilinę vasarą, kai sėdėjau ir ramiai darbavausi psichiškai nestabilios (ankstesni šeimininkai ją mušdavo), bet labai simpatiškos karvės speniais, ji savo uodega iš rėmų iškalė stiklus, kurie sukrito į bidoną, pasinėrė į išganingai baltas šviežio pieno putas. Žiūrėjau pusaklis tuščiais akinių griaučiais į švelnų it mirtis karvės tešmenį, į pro papilvę atsiveriantį pievos horizontą. Taip jau krito kortos, jog nuo pat vaikystės pratinausi prie žemdirbystės ir žemės, o tai reiškia – mokiausi mirti, apmirti... Juk nieko kito ir neveikiame, tik matuojamės žemės įkapes, žemės švarką. Koks dar geresnis gali būti išganymas nei virsti trąša, juodžemiu, rūgščiu humusu kokiam rododendrui ar šilauogei? Aklumas –­­ tai dievo malonė... Akys – sielos veidrodžiai... Panašių paikysčių apie akis tiek dvasingai prikalbėta... Manipuliavimas aklumu literatūroje man kažkoks pretenzingas, nenatūralus. Pradedant E. Canetti „Apakimu", baigiant J. Saramago „Aklumu"... Nuobodžios knygos. (Beje, pastarosios knygos vertėjas į lietuvių kalbą vertė, matyt, užsirišęs ar užsipylęs akis.)

O kai bobutė, kaskart nuvedusi prie Krekenavos bažnyčios švento ir visaip kitaip stebuklingo dievo motinos paveikslo, primygtinai liepdavo melsti, prašyti, jog akys nebegestų, pasitaisytų, tik žiūrėdavau į blizgančias to paveikslo karūnas ir galvodavau, jog būtų jau nemažai, kad bent akiniai rečiau dužtų. Man ir to užtektų. Jaučiau kaltę dėl ploninamos tėvų piniginės. O akys? O ką akys? Visi dievai ir šventieji nebylūs. Toks jų darbas ir esmė. Jei „prabiltų", netektų visų savo galių, aureolių ir privilegijų. Užuot leidę regėti moteris kiaurai drabužius, į akis pripūtė miglos...

...O apakau svylančiu tepalu dvokiančiame geltoname vengriškame „Ikarus" (simboliška?) autobuse, važiuodamas iš Kėdainių į Jonavą. Buvau paauglys. Akyse tiesiog užtemo ir tai tęsėsi visą amžinybę (gal dėl įtartos mažakraujystės?). Iš pradžių apėmė siaubas, panika, o paskui spėjau ir susitaikyti. Ir apsišikit plunksnas, visa regintys angelai, nematysiu, tai nematysiu. Nei saulės, nei šviesios Lietuvos ateities... Labiausiai baiminausi, kad neilgai trukus galutinė stotelė ir teks išlipti... O kaip išlipti? O kaip paaiškinsiu, kad nematau, kad čia va autobuse tik šast ir ką tik apakau. Juokinga, tiesa? Ištiko apmirimas, kažkokia maža mirtis... Ir dabar atrodo – mirtis turėtų dvokti svylančiu tepalu, guma. Visgi po tos visos amžinybės vaizdas ėmė ryškėti. Ryškėjo it nuotrauka ryškaluose, it visas pasaulis auštant: vangiai, klampiai, bet viltingai. Vėl mačiau. Mačiau sniego lavondėmėm išmėtytą, akiai priprastą pažliugusį ankstyvo pavasario laukų peizažą.

2014