Herkus Kunčius. Kolūkio metraščiai

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Ištrauka iš rašomo romano


Kolūkio pirmininkas ir bažnyčios klebonas

Atėjus į Lietuvą tarybų valdžiai, žmonės sužinojo ilgai nuo jų slėptą tiesą, kad Dievo nėra. Neaplenkė ši geroji naujiena ir kolūkio. Iš pradžių kolūkiečiams sunku buvo apsiprasti, jog nuo šiol jų nebestebi viską matanti Dievo akis ir po mirties nebegresia nei skaistykla, nei pragaro kančios. Tačiau netrukus, susitaikę su nauja realybe, visi atsipalaidavo. Dabar galima buvo daryti ką tik nori, jei tai neprieštaravo komunistų partijos programai ar tarybų valdžios dekretams. Pakilę nuo kelių kolūkiečiai pasijuto laisvi, nebevaržomi prietarų. Jie tapo savo likimo šeimininkais ir į praeitį nebesidairė.

Didžiulį kolūkiečių pasitenkinimą sukėlė žinia, kad žmogus, pasirodo, yra kilęs iš beždžionės. Šis mokslininkų įrodytas faktas ne be pagrindo leido kolūkiečiams didžiuotis savo kilme. Tiesa, neapsieita be audringų debatų.

Vieno kolūkio susirinkimo metu, partorgui Duškinui priminus darbo vaidmenį beždžionės sužmogėjimo procese, kolūkietis Vitulskis viešai apsiskelbė, kad jis bei jo gausi giminė yra kilę iš gibonų. Tai sukėlė visuotinį stribų juoką, mat jie laikė save gorilų palikuoniais. Kolūkio pirmininkas linko galvoti, kad jo protėviai yra orangutangai, o veterinaras su agronomu buvo įsitikinę esą tiesioginiai babuinų įpėdiniai. Kolūkio buhalterė Loreta manė, kad yra lemūro ir kapucino meilės vaisius.

Netrukus kolūkio susirinkime imta ginčytis, kuri giminė pranašesnė. Ženkli kolūkiečių dalis priskyrė save prie šimpanzių, o likusi laikė save makakomis. Vieni ir kiti turėjo akivaizdžių pranašumų bei trūkumų. Šimpanzės buvo darbščių rankų, tačiau greitai pavargstančios, todėl pavakarojus nevengiančios ilgiau pamiegoti, kartais net nenueiti į darbą. Makakos buvo politiškai lanksčios, judrios, tačiau labai triukšmingos; susirinkimuose jos visada keldavo sumaištį. Nutarus balsuoti, ką laikyti tiesioginiais kolūkiečių protėviais, balsai kažkodėl pasidalino po lygiai, todėl nuspręsta šį klausimą atidėti ateičiai.

Nors Dievo tarybų Lietuvoje nebebuvo, tačiau kolūkyje dar liko apsčiai jo tariamo buvimo ženklų. Prie kiekvieno kampo galėjai užsirauti ant koplytėlės, o šalikelės bei kryžkelės buvo stačiai užgriozdintos įvairiausiais kryžiais, koplytstulpiais bei stogastulpiais. Tai kėlė kolūkiečių pasipiktinimą. Ne kartą, apimti įsiūčio, jie raštu kreipėsi į kolūkio valdybą, kad ši imtųsi priemonių ir išvalytų svetimkūnius iš kolūkio viešųjų erdvių. Be to, sutręšę mediniai kryžiai ir stogastulpiai kėlė rimtą pavojų kolūkiečių gyvybei.

Kolūkio pirmininkas Vytautas, gavęs eilinį kolūkiečių skundą, viena dieną ėmėsi veikti. Pačius seniausius kulto objektus, pasitelkus raumeningiausius stribus, jam nesunkiai pavyko nuversti. Tad moraliai pasenę šimtamečiai koplytstulpiai buvo palikti pūti ant žemės, sveikesni panaudoti fermų statyboms, o rūpintojėlių, šventųjų bei kitų Viešpaties pakalikų drožiniai suskaldyti ir atiduoti į kolūkio kontorą kaip malkos.

Tačiau kai kurie stogastulpiai bei kryžiai pasirodė užsispyrę ir neketino taip lengvai pasiduoti. Savavališkai įleidę šaknis į kolūkio žemę, jie tikėjosi ir toliau čia lyg niekur nieko stovėti, naktimis gąsdindami ne tik kolūkiečių vaikus, bet ir rajono valdžią. Teko kolūkio pirmininkui pasitelkti techniką. Šiam tikslui, pažadėjus tolimoje ateityje apmokėti kreditą, iš rajono valdžios pavyko iškaulyti traktorių. Geležinis žirgas puikiai tiko tokiam darbui. Dabar vos nosimi paliesti kryžiai ar stogastulpiai virsdavo iš koto ir daugiau nebeprisikeldavo. Tad po kelių dienų, darbuojantis kiaurą parą, kolūkyje nebeliko nei kryžių, nei koplytėlių, kurios kolūkiečių buvo ypač nemėgstamos, mat per liūtis ten glausdavosi šunys ir valkatos.

Apsivalius, pagražėjo kolūkio landšaftas, pagerėjo mikroklimatas. Dabar kolūkietis, stabtelėjęs kryžkelėje atsipūsti, galėjo būti ramus, kad ant jo neužvirs nesaugus kryžius, o vaikų iš koplytstulpių nebegąsdins primityvūs balvonai. Už šį darbą kolūkio pirmininkas Vytautas rajono valdžios buvo pagirtas ir paminėtas kitiems kaip pavyzdys.

Tačiau kolūkis turėjo dar vieną bėdą. Greta kontoros stovėjo bažnyčia. Menkavertis XVIII amžiaus pa­statas it tvirtovė buvo apjuostas mūrine tvora. Šalia jo stirksojo negrabi varpinė, per klasių karą lengvai galinti virsti klebono donžonu.

Nepakenčiami varpų garsai, kasdien įkyriai tebekviečiantys į religines orgijas, jau ne pirmus metus varė kolūkiečius iš proto. Dėl to keli kolūkiečiai visam laikui apkurto, o keturiems kolūkio valdybos nariams prireikė psichiatro pagalbos. Ilgiau tai tęstis negalėjo. Reikėjo imtis pačių ryžtingiausių priemonių, kad kolūkio akustinio lauko nebetrikdytų pašaliniai garsai.

Iš pradžių kolūkio pirmininkas norėjo geruoju susitarti su bažnyčios klebonu. Tačiau šis buvo kietakaktis ir į kalbas, kad neterštų kolūkio eterio, nesileido. Negana to, su trenksmais išvijo pirmininką iš šventoriaus ir pagrasinęs kryžiumi liepė daugiau čia nebesirodyti.

Klebono elgesys kolūkio pirmininką Vytautą nuliūdino. Pasitarus su valdyba, nutarta vienašališkai išspręsti problemą. Todėl, rajono valdžiai tarpininkaujant, į kolūkį buvo pakviesti akustikos specialistai, turėję ištirti varpų keliamą grėsmę kolūkiečių sveikatai.

Atlikus nuodugnius mokslinius tyrimus, nustatyta, kad ne tik varpų keliamas triukšmas, bet ir aršūs klebono pamokslai dešimteriopai viršija leistinas normas. Dėl to bažnyčios klebonas buvo įpareigotas valstybei sumokėti įstatymo numatytą baudą ir išmokėti moralinę kompensaciją visiems nukentėjusiems, kurių kolūkyje atsirado per šimtą. Be to, nuo šiol kolūkyje griežtai uždrausta giedoti, groti vargonais ir skambinti varpais, o nepaklusus pažadėta šiuos konfiskuoti Lietuvos TSR žemės ūkio reikmėms.

Po tyrimo išvadų bažnyčios klebonas, žinoma, ėmė griežti dantimis ir grasino pasiskųsti vyskupui ar net popiežiui Pijui XII, o tai iš rajono atsiųstą MGB akustikų komandą gerokai pralinksmino. Apimti gero ūpo, jie sunkvežimin susikrovė atsivežtus garso matuoklius ir užtraukę „Široka strana moja rodnaja“ iš kolūkio išvyko.

Tačiau klebonas iš prigimties buvo ne tik tamsus, bet ir kerštingas. Jis nenorėjo pripažinti padarytų klaidų, neadekvačiai reagavo į kritiką. Nors ir perspėtas, kad ateityje nedorai nesielgtų, ėmė aplink save burti opoziciją. Suklaidinęs dalį patiklių kolūkiečių, pasičepsėdamas klausėsi jų išpažinčių, krapino galvas užterštu vandeniu, slapta bažnyčioje krikštijo, įsiprašydavo palaidoti, nusikalstamai tuokė, kėlė religines orgijas ir pamokslų metu atkakliai šmeižė tarybų valdžią. Reikalaudamas tarybų šalyje neegzistuojančios tikėjimo laisvės, it gyvatė nuodijo orą eteriniais aliejais, vis kliedėjo apie politinį persekiojimą, geležinę uždangą ir sekė kolūkiečiams pabodusias pasakas apie pomirtinį gyvenimą. Be to, per tariamas šventes organizuodavo šventoriuje įžūlias religines eisenas ir iškėlęs ne tarybines vėliavas, demonstratyviai sukdavo ratus aplink bažnyčią.

Kolūkiečius tai piktino. Jie norėjo gyventi be melo ir veidmainystės, todėl ir toliau rašė skundus, kurie dabar pasiekdavo ne tik rajono, bet ir sostinėje įsikūrusią valdžią.

Kolūkio pirmininkui klebonas buvo it ašaka gerklėje. Kelis kartus jis buvo kviestas pasiaiškinti į kolūkio valdybą, su juo bandė gražiuoju pasikalbėti partinė rajono valdžia. Deja, visos pastangos užmegzti dialogą ėjo perniek.

Ir ko tik kolūkio pirmininkas dėl šventos ramybės nedarė: susitaikymo tikslais kvietė miliciją; akmenimis išdaužė klebonijoje langus; šventoriuje naktimis barstė stiklo duženas, kad kolūkiečiai neropotų ten keliais; prie tvoros sekmadieniais rengė ateistinius mitingus; supylė į kunigo šulinį kelis bakus amoniako.

Iš nevilties kolūkio pirmininkui sviro rankos, nepadėjo net bandytas ant klebono galvos nutašyt kuolas. Skaudžiausia buvo tai, jog bažnyčios klebonas – kad ir kaip bežiūrėsi – taip pat buvo tarybinis žmogus, turėjo TSRS piliečio pasą – konstitucines teises bei pareigas.

Vis dėlto vieną dieną bažnyčios klebonas priėjo liepto galą. Ilgai nuo ambonos klykavęs, kad tarybų šalyje pažeidžiamos tikinčiųjų teisės, sulaukė revizijos. Iš sostinės atvykę MGB agentai, atlikę klebonijoje kratą, aptiko pas kleboną ne tik gausybę antitarybinės literatūros, spekuliacijai skirtų deficitinių prekių bei šaltųjų ginklų arsenalą, bet ir rūsyje slėptą butelio pavidalo vandenilinę bombą.

Surinkus neginčytinus įkalčius, bažnyčios klebonas buvo suimtas. Išvežtas tardyti.Teisme, žinoma, jis purtėsi ir nepripažino savo kaltės, tačiau vis tiek Lietuvos TSRS Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas keletui metų kalėjimo bei dešimčiai lagerio, kur Sibiro taigoje kirsdamas mišką galėjo apmąstyti ne tik savo klaidas, bet ir suvokti tarybinei šaliai padarytos žalos mastą.

Atsikračius vadinamuoju kulto tarnu, kolūkyje nebegrįžtamai įsišvietė saulė. Dabar kolūkiečiai, užuot sekmadieniais bažnyčioje klūpėję ant kelių, galėjo daugiau laiko skirti žemės ūkio darbams, savišvietai, hobiui, būreliams. Pirmininkas nuo šiol galėjo atiduoti visas jėgas savo kolūkiui, o kolūkiečių vaikų nebegąsdino pamiškėje sutiktas diedas su juoda suknele.

 

Draugai