Herkus Kunčius. Miniatiūros apie Tuminą ir Putiną (7)

 

Šelmis

Putinui vaizduotės, polėkio ir išmonės niekada netrūko. Vos išsiritęs iš vystyklų jis dažnai žaisdavo su karbidu, tačiau mieliausiai skandindavo mieles lauko išvietėse, kurios anuomet šalyje stovėdavo ant kiekvieno kampo. Dėl to ir pateko į nepilnamečių įskaitą. Teko kuriam laikui atsisakyti smagaus pomėgio.

Vis dėlto kartą Putinas nebesusilaikė – po audringo Gynybos tarybos posėdžio švystelėjo mielių puskilogramį į darbovietės tualetą, pridėjo kar­bido...

Po nugriaudėjusio sprogimo, kurį „Amerikos balsas“ ir „Laisvoji Europa“ pavadino pavojinga žinute, Putinas apsiramino. Tačiau per gausesnius žmonių sambūrius ar valstybines šventes, užsukęs į biotualetą, ir toliau sau smaginosi, tiesa, gerokai kukliau.

Tuminas labai mėgo mėtyti bumerangą.

 

Karjeros

Putinas nuo seno garsėjo ne tik vi­dine, bet ir išorine klausa. Turėjo gra­žų balsą, todėl jo talentas buvo pastebėtas.

Vaikystėje Putinas ne vienerius metus dainavo vaikų chore „Berželis“, buvo solistas. Vėliau, kai tapo įtakingas, visi šio choro sopranai tapo šalyje garsiais vaisių ir daržovių bazių vedėjais, tenorai – sanitarinių tarnybų inspektoriais, baritonai –­ statybos trestų valdytojais, o vienas bosas – net namų valdybos viršininku.

Tuminas vaikystėje grojo kapeloje antruoju lumzdeliu. O pats žymiausias šios kapelos skudutininkas – vėliau per didelius vargus ir ne ką mažesnius kyšius – tapo geležinkeliečių sodų bendrijos pirmininku.

 

Atostogos

Putinas, kai pasiimdavo neeilinių atos­togų, neretai užsidarydavo savaitei kitai Kremliaus garaže. Ten su meistru Šuminu narstydavo karbiuratorių, kraudavo akumuliatorių, pumpuodavo padangas, degindavo žvakes. Tuminas tuo metu namuose sėdėdavo virtuvėje su Tu-Pu ant rankų ir gailiai raudodavo.

 

Sektini pavyzdžiai

Putinui vaikystėje ir net teisės studijų laikais tėvelių buvo pasakyta sugrįžti namo ne vėliau kaip aštuntą valandą vakaro. Putinas grįždavo septintą, o neretai iš šeštą. Tuminas, naudojęsis tėviškėje absoliučia laisve, į savo sodžių galėdavo sugrįžti su pirmaisiais gaidžiais, bet atsvirduliuodavo dar vištoms nesumigus.

Abu vaikinai buvo pavydėtinai punktualūs, laikėsi tradicijų ir duoto žodžio.