I scena

1937 metai. Maskva. Gūdus NKVD rūsys Lubiankoje. Pasibaisėtinai nedidelio ūgio Vidaus reikalų komisaras Nikolajus Ivanovičius Ježovas tardo drebantį iš baimės liaudies priešą.

JEŽOVAS. Kodėl nemyli tėvynės, skatina?
LIAUDIES PRIEŠAS (pro sučiauptas lūpas). Myliu, aš –­ bolševikas.
JEŽOVAS (čekistams). Paduokite man, vaikinai, reples. (Pauzė.) Pražiodykit tą niekšelį. (Pauzė.) Tai kodėl tu nemyli tarybinės tėvynės?..
LIAUDIES PRIEŠAS (klykdamas iš skausmo). Melas, aš taip pat komisaras! Aš esu matęs Leniną!
JEŽOVAS (susinervinęs). Vaikinai, pjūklą! Patrumpinsim tam liaudies priešui koją.

Apimtas dvasinio pakylėjimo Nikolajus Ivanovičius Ježovas trumpina pjūklu liaudies priešui koją.

JEŽOVAS (pakikendamas). Skauda? Matau, kad skauda. Girdžiu. Ir užuodžiu, kad labai skauda...
I ČEKISTAS (susižavėjęs). Mūsų Ježovas yra tobulas.
II ČEKISTAS. Malonumas žiūrėti, kaip Nikolajus Ivanovičius dirba.
III ČEKISTAS. Komisaras turi tik vieną trūkumą: nebemoka sustoti.

Ant grindų nukrenta viena liaudies priešo koja, netrukus antra. Nusirita galva...

 

II scena

Erdvus Vidaus reikalų komisaro Nikolajaus Ivanovičiaus Ježovo darbo kabinetas Lubiankoje. Ježovas guli išsidrėbęs odinėje sofoje ir iš nuobodulio šaudo iš nagano į lubas.

JEŽOVAS (melancholiškai). Aš toks pavargęs... toks pavargęs... (Pauzė.) Volodia! Miša! Serioža!

Į komisaro kabinetą įeina anomaliai augaloti čekistai.

JEŽOVAS (įsipildamas iš grafino degtinės). Kad jūs žinotumėt, mano vaikinai čekistai, kaip man bliat’ sunku... Kaip ilgu kartais... Kodėl aš vis geriu?.. Nes aš esu vienišas – svetimas šiame krašte... Vienas kaip pirštas – našlaitis iš Suvalkijos... Šiame gyvenime tik dirbu, krušuosi bliat’, stenu... Tos supistos šaltkalvių dirbtuvės Kaune, nepakenčiamos Tilmanso gamyklos, debiliški Petrogrado fabrikai... Tos batsiuvių artelės, siuvyklos, gamyklos. Fabrikai. Dirbtuvės. Gamyklos...

Supratingi Nikolajaus Ivanovičiaus Ježovo čekistai ima šį guosti.

JEŽOVAS (pasistenėdamas). Kaip saldu... Kaip man gera... Bliat’ kaip saldu, mano čekistai...

Vidaus reikalų komisaro kabinete gęsta šviesos. Girdėti tik geidulingi komisaro atodūsiai, pramaišiui su spigiais reikalavimais: „Tęskit, kurvos čekistai bliat’, ir nesustokit.“

 

III scena

Ir vėl Maskva. Kremlius. Stalino kabinetas. Nikolajus Ivanovičius Ježovas – kandidatas į VKP(b) CK politinį biurą – posėdžio metu vis užsnūsta.

STALINAS (tėviškai susirūpinęs). Kolia, tu vakar gėrei?
JEŽOVAS. Pisausi.
STALINAS (nustebęs). Su kuo?
JEŽOVAS (nesusimąstydamas). Su pyderais.

Į Ježovą susminga politinio biuro narių ir kandidatų akys.

JEŽOVAS. Ne, ne ta prasme.
STALINAS (įtariai). O kokia prasme, Kolia?
JEŽOVAS (pašokęs nuo kėdės ir kariškai pasitempęs). Daug darbo, Josifai Visarionovičiau, šiąnakt su liaudies priešais buvo.
STALINAS (atlaidžiai). Tau, Kolinka, reikia mažiau gerti, o daugiau valgyti, atrodai kaip žvirbliukas.
JEŽOVAS. Koks gi ten valgis, draugas Staline, kai aplinkui liaudies priešai: lenkai, žydai ir lietuviai.

Stalinas kažką pasižymi savo popieriuose.

STALINAS (prisidegdamas pypkę). Tęskime, draugai, posėdį. (Pauzė.) O ką tuo klausimu galvoja draugas Molotovas?..

 

IV scena

Nikolajus Ivanovičius Ježovas stovi nuogas ant taburelės Lubiankos tardymo kameroje. Jo išangę apžiūrinėja čekistai.

I ČEKISTAS (traukdamas iš išangės popieriaus ritinius; juos skaito ir grūda atgal). Persidirbai... Niurzgėjai... Šmeižei... Vadovavai antitarybinei organizacijai.

Nikolajus Ivanovičius Ježovas ima iš skausmo stenėti.

II ČEKISTAS. Išdavei tarybinę tėvynę. Buvai lenkų, vokiečių, japonų ir anglų žvalgybų šnipas.

Nikolajus Ivanovičius Ježovas suaimanuoja.

III ČEKISTAS. Bandei užgrobti valdžią. Telkei ginkluotą sukilimą. Organizavai teroristinius aktus, nukreiptus prieš partijos ir vyriausybės vadovus.

Nikolajus Ivanovičius Ježovas klykteli.

I ČEKISTAS. Kenkei mūsų komunistų partijai.

Nikolajus Ivanovičius Ježovas šūkteli.

II ČEKISTAS. Kankinai mūsų tarybinius žmones.

Nikolajus Ivanovičius Ježovas rikteli.

III ČEKISTAS. Žudei tau neįtikusius.

Nikolajus Ivanovičius Ježovas užstaugia.

JEŽOVAS. Ne! Ne!!! Aš esu tik pyderas! Paprastas pyderas!

Išgirdęs Ježovo prisipažinimą, į Lubiankos kamerą įeina Lavrentijus Pavlovičius Berija.

BERIJA (nustebęs ir susirūpinęs). Tu – Nikolajau Ivanovičiau – pyderas?
JEŽOVAS (kaltai). Taip, Lavrentijau Pavlovičiau, pyderas. Pyderas iš Veiverių. Tėvelis buvo lenkas, o mama lietuvė.

Nikolajus Ivanovičius Ježovas pravirksta. Ima nesivaldydamas raudoti.

BERIJA (susidomėjęs). Pyderas... Negaliu patikėti: tu, Nikolajau Ivanovičiau, pyderas...
JEŽOVAS (pro ašaras). Taip. Taip. Taip! Neūžauga pyderas!!!
BERIJA. Pyderas... Tai įdomu. (Pauzė.) Kiek dar pyderų yra mūsų Kremliuje?
JEŽOVAS (šluostydamasis ašaras). Nebekankinkit! Viską, viską tau, Lavrentijau Pavlovičiau, išklosiu.

Lavrentijus Pavlovičius Berija sėdasi prie stalo. Paima į rankas rašiklį.

BERIJA. Aš klausau, Nikolajau Ivanovičiau. Vardyk...
JEŽOVAS. Pyderas Nr.1 Kremliuje yra…

UŽDANGA