Howard Phillips Lovecraft. Ex oblivione

Nors Howardas Phillipas Lovecraftas gyvenimą nugyveno nebūdamas garsenybe, tačiau jo kūriniai, padarę didžiulę įtaką siaubo žanrui, pastaruoju metu įgijo bemaž klasikos statusą. Vis dėlto dalis rašytojo kūrybos dar nesulaukia deramo dėmesio. Tai „Sapnų ciklas“, kuriame svarbiausias ne tikrojo pasaulio siaubas, bet troškimas ir pastangos nuo jo atsitraukti ir pabėgti į radikaliai priešingą iliuzinį sapnų pasaulį. „Ex oblivione“ – 1920–1921 m. sukurta prozinė poema iš „Sapnų ciklo“. Trumpame kūrinyje atsiskleidžia trinarė kasdienybės, sapnų pasaulio ir nebūties struktūra, nuo pat pirmo sakinio esmingai išryškėja gyvenimo neigimas ir tik tuomet kaip alternatyva aptinkamas sapnų prieglobstis. Tolyn nuo nepakeliamo gyvenimo sapnų migla judama nebūties link. Čia išryškėja H. P. Lovecrafto perimta ir literatūrine forma išsakyta Arthuro Schopenhauerio metafizika, papildyta originaliu sapnų motyvu: priešingai nei psichoanalizėje, sapnai H. P. Lovecraftui nėra simbolinė erdvė, reprezentuojanti tikrą pasaulį, o jauki neapibrėžtybės užuovėja. „Sapnų ciklas“ – su populiaresniais H. P. Lovecrafto siaubo apsakymais glaudžiai susijusi kūrybos dalis, su kuria reikėtų susipažinti, jei norima suvokti bendrą rašytojo kūrybinę ir filosofinę viziją.
        Edvinas Kandrotas, Elzė Sigutė Mikalonytė

 

Nuotrauka iš kitosknygos.lt
Nuotrauka iš kitosknygos.lt


Kai atėjo paskutinės mano dienos ir bjaurios kasdienybės menkmės pradėjo varyti iš proto lyg maži vandens lašeliai, kuriuos kankintojai nepaliaujamai lašina savo aukai ant vienos kūno vietos, pamilau spinduliuojantį miego prieglobstį. Truputį grožio, kurio paieškos gyvenime buvo tuščios, atradau sapnuose ir juose klajojau po senus sodus ir užkerėtus miškus.

Kartą, pučiant lengvam ir kvapniam vėjui, išgirdau šaukiančius Pietus ir malonaus nuovargio apimtas leidausi be paliovos plaukti po nepažįstamomis žvaigždėmis.

Kartą, kai stojo švelnus lietus, mano barža nusileido saulei nepasiekiama, po žeme tekančia srove, ir aš pasiekiau kitą – purpurinės prieblandos, mirguliuojančių pavėsinių ir nevystančių rožių – pasaulį.

Ir kartą ėjau per auksinį slėnį, vedusį į pritemusias giraites, griuvėsius ir baigėsi didžia, pirmykščiais vijokliais žaliuojančia siena su įsiterpusiais bronzos varteliais.

Daugybę kartų ėjau per tą slėnį, vis ilgiau ir ilgiau stabtelėdavau vaiduokliškoje prietemoje, kur milžiniški medžiai groteskiškai sukosi ir rangėsi, o pilka, drėgna žemė driekėsi nuo kamieno iki kamieno, kartais atidengdama palaidotų šventyklų akmenis, nuklotus pelėsių dėmėmis. Ir visuomet mano smalsulys krypdavo į didžiąją vijokliais apaugusią sieną su joje esančiais bronziniais varteliais.

Laikui bėgant, kai būdravimo dienos dėl pilkumo ir vienodumo darėsi vis mažiau pakeliamos, dažnai dreifuodavau opiatų sukeltoje ramybėje per tą slėnį, pritemusias giraites ir svajodavau, kaip galėčiau paversti juos savo amžina poilsio vieta, kad nebereikėtų ropoti atgal į blausų pasaulį, nebežadinantį domesio ir netekusį naujų spalvų. Žvelgdamas į mažuosius vartelius didžiojoje sienoje pajutau, jog anapus jų glūdi išsvajota šalis, iš kurios, kartą įžengus, nebėra kelio atgal.

Tad kiekvieną naktį miegodamas siekiau rasti senojoje, gebenėmis apaugusioje sienoje vartelių skląstį, bet jis buvo ypač gerai paslėptas. Ir aš save tikindavau, kad viešpatija už sienos ne vien tik tvaresnė, bet ir puikesnė, ryškesnė.

Tuomet vieną naktį sapnų mieste Zakarione radau pageltusį papirusą, pilną apmąstymų nuo seno ten gyvenusių sapnų išminčių, per daug išmintingų, kad kada nors būtų galėję gimti būdravimo pasaulyje. Ten buvo užrašyta daugybė dalykų apie sapnų pasaulį, o tarp jų mokymas apie auksinį slėnį, palaimintą girią su šventyklomis ir aukštą sieną, pervertą bronzinių vartelių. Kai išvydau šį mokymą, suvokiau, kad jis susijęs su vietomis, kuriose vaidendavausi, todėl ilgai tyrinėjau pageltusį rankraštį.

Kai kurie sapnų išminčiai įmantriai rašė apie stebuklus už vartelių, per kuriuos negrįžtama, o kiti pasakojo apie siaubą ir nusivylimą. Nežinojau, kuriais tikėti, bet vis labiau troškau amžiams žengti į tą nepažintą žemę, nes abejonė ir slaptumas yra pagundų pagunda ir joks naujas siaubas negali būti baisesnis už kasdienę įprastų dalykų kankynę. Tad kai sužinojau apie preparatą, kuris atrakintų vartelius ir prastumtų mane pro juos, pasiryžau jo išgerti kitą kartą pabudęs.

Ugnė Žilytė. „Mano motinos sapnas“, ofortas, sausa adata, anamorfozė, 2017
Ugnė Žilytė. „Mano motinos sapnas“, ofortas, sausa adata, anamorfozė, 2017

Praėjusią naktį nurijau preparatą ir leidausi snaudulio nunešamas į tą auksinį slėnį ir pritemusias giraites ir kai šį kartą pasiekiau senąją sieną, išvydau mažuosius bronzos vartelius pravirus. Iš anapus sklido švytėjimas, keistai nutvieskęs milžiniškus susisukusius medžius bei palaidotų šventyklų viršūnes, ir aš melodingai įplaukiau, tikėdamasis puikybių šalies, iš kurios turėjau niekados negrįžti.

Bet kai varteliai įsisiūbavo plačiau ir preparato svaigulio bei sapno burtai įstūmė mane per juos, suvokiau, kad visi reginiai ir visa didybė baigėsi, nes toje naujojoje viešpatijoje nebuvo nei žemės, nei jūros, o tik balta neapgyvendintos ir beribės erdvės tuštuma. Laimingesnis, nei kada nors drįsau viltis būsiantis, ištirpau gimtojoje krištolinės užmaršties begalybėje, iš kurios demonas vardu gyvenimas mane buvo pasišaukęs vienai trumpai ir niekingai valandai.


Iš anglų kalbos vertė Edvinas Kandrotas ir Elzė Sigutė Mikalonytė
H. P. Lovecraft. „The Complete Fiction“. – New York: Barnes & Noble, Inc., 2011.