Icchokas Meras. Juoda musikė gelsva nugarėle

„Jis mirė prieš penkerius metus“... Tai pirmas Icchoko Mero apsakymo „Juoda musikė gelsva nugarėle“ sakinys, šiemet tapęs tarsi autoriaus biografijos faktu – rašytojas mirė 2014 m. kovo 13-ąją. Gyvenimas padovanojo man neįkainojamą patirtį – daugiau kaip dešimtmetį draugystės su Icchoku – nuo tada, kai 2001 m. gruodžio 8 d., rengdama Frankfurto knygų mugės leidiniui skirtus tekstus, pristatančius jo romanus „Lygiosios trunka akimirką“ ir „Sara“, spontaniškai autoriui parašiau pirmąjį laišką ir sulaukiau nepaprastai šilto atsakymo. Mes niekada nebuvo susitikę, bet daug bendravome neakivaizdžiai iš pradžių elektroniniais laiškais, retsykiais telefonu, o vėliau vis dažniau – pokalbiais skaipu. Žinoma, daug kalbėjomės apie kūrybą, ypač kai rašytojas atsiųsdavo savo naujus apsakymus, prašydamas „kol kas niekam nerodyti, tik paskaityti ir pasakyti, kaip atrodo“. 2004 m. gegužės 27 d. iš jo gavau apsakymą „Juoda musikė“, kūrinį, autoriui kėlusį kankinančių abejonių: pirmiausia jis norėjo sušvelninti įspūdį ir musikę keisti drugeliu, vėliau persigalvojo; po trijų mėnesių nutarė nebedėti apsakymo tokio, koks yra, į planuojamą rinkinį ir parašė naują variantą, kuris buvo skelbtas ir knygoje „Stotelė vidukelėje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004), ir tuomet savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (2004 09 18). Šį man netikėtą siužeto posūkį Icchokas 2004 m. rugpjūčio 30 d. laiške komentavo taip: „Du per daug ryškūs šalutiniai žudynių epizodai užgožia pagrindinę apsakymo mintį, idėją ir todėl nustelbs skaitytojo dėmesį, tuo labiau tokia jautria tema.“ Po naujų apsakymo redakcijų neliko būtent šių fragmentų, trūkčiojančių pokalbių, atskleidžiančių veikėjų kančią, negalint išsilaisvinti iš žydų taikaus gyvenimo kasdienybę nuodijančių asociacijų, kurias sukelia žudikų veidų bei vardų prisiminimai. Žinoma, nebuvo taip, kad autoriui tas pirmasis variantas nepatiktų, nes dar tą patį vakarą kitame laiške pridėjo: „...seną [varian­tą] atidėkim geresniem laikam, gerai.“

Prisimenant, koks tuo metu Lietuvoje vyravo požiūris į Holokaustą, suprantamas ir pagrįstas rašytojo diplomatiškas sprendimas skelbti pradinį apsakymo variantą vėliau, kai visuomenė bus labiau pasiruošusi. Tais pačiais 2014 metais I. Meras inicijavo projektą „Žydų gelbėtojai – pasaulio tautų teisuoliai“ ir kreipėsi į aukščiausius Lietuvos pareigūnus kviesdamas vienyti pastangas, kad būtų pastatytas paminklas Lietuvos žydų gelbėtojams. Tokio paminklo nėra iki šiol, bet po 14 metų, t. y. 2018 m. Vilniuje, Tymo kvartale, atidengtas paminklinis akmuo, žymintis vietą, kurioje toks paminklas iškils. Šiais metais kovo 13 d. Kelmėje atidengtas paminklas ir pačiam I. Merui.

Prisimindama rašytojo norą, kad kada nors apsakymas „Juoda musikė gelsva nugarėle“ būtų paskelbtas toks, kokį jį parašė autorius, ir suprasdama, jog trumpintas tekstas neteko dalies savo jėgos, drįstu siūlyti skaitytojams autentišką „Musikės“ variantą. Juk jau atėjo tie „geresni laikai“, ar ne, Icchokai?

            Loreta Mačianskaitė

 

 

Icchokas Meras Druskininkuose, 1996. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Icchokas Meras Druskininkuose, 1996. Nuotrauka iš šeimos archyvo

 

Jis mirė prieš penkerius metus.

Mes važiavome aplankyti jo kapą.

Bagažinėje buvo du vazonai su begonijomis, o gal kitaip tos gėlės vadinosi.

Nedideli žali pabrinkę lapukai ir keturlapiai rau­doni žiedeliai.

Labai ištvermingos gėlės.

Jei per vasarą nenudžiūdavo, rudenį jos, nebežydėdamos daugiau, sustambindavo savo lapelius, išvingiuodavo jie, ir tapdavo augalas tas, gėlė ta į kaktusą kažko­dėl panaši, ir buvo tai gerai, labai gerai, nes ilgėliau neaplankius kapo, smagu buvo rasti žalias, tegu ir bežiedes gėles, o ne išdžiū­vusius kotus, nes taip irgi būdavo.

Ji sėdėjo greta ir ilgai tylėjo.

Kelias buvo netolimas, gal penkiolika, gal aštuoniolika kilo­metrų, bet užkimštas visas, seniai tokio užkimšto kelio čia nebuvo, ir judėjome lėtai, vos vos judėjome, kaip sapne kokiame, kaip laikui sustojus.

Ir galvojome apie jį.

Žinoma, galvojome apie jį.

Apie ką, jei ne apie jį, važiudami aplankyti jo kapą?

Tuo labiau – jinai.

Taip, taip, – jinai.

Ji tik apie jį, apie nieką daugiau negalvojo visus tuos metus.

Ilgus, ilgiausius, ilgučiausius, ilgutėliausius, ilgėliausius ilgiausius metus.

Jis buvo geras žmogus.

Jis buvo geras vyras.

Jis ją dievino visada, jis ją ant rankų nešiojo, nors ir mintyse tiktai, nes ne toks jau tvirtas buvo, mat, stubure, nors ir plėve apaugus, gulėjo susigūžu­si aštri skeveldra, kuri kelis nervus dar kažkada, tada, seniai nu­kirto, ir todėl jis traukė koją, o koja aštriu skausmu traukė jį patį prie žemės, nors ne visada – retkarčiais, ar dažniau, o kartais dar dažniau.

Jinai jį irgi dievino.

Ir tada, kai gyvas buvo, ir dabar – kai nebebuvo.

Namai plytėjo kaip dykynė, – tik nuotraukos.

Ir ji nuolat žiūrėjo į jį, į kelias nuotraukas, sustatytas gre­ta lino staltiesėlės fone, lyg ant altoriaus. Niekada nesimeldusi, gal vaikystėje tiktai, jinai dabar rytais ir vakarais, o kartais ir vidudienį užsi­merkusi ar pakėlusi akis į baltas lubas, lyg į mėlyną dangų, prašy­davo Dievą, maldas jam dėliodavo.

Ir ko prašydavo, pati gal nesigaudė, ne taip svarbu gal buvo, gal reikėjo melstis ir tiek, svarbu buvo melstis, melstis, melstis, ir ji dėliojo žodžius, lietuviškus, paprastus, įprastus, nes kita kalba, kuri skambėjo čia aplinkui, ji nebūtų galėjusi Dievui visko paaiškinti, ir dar paprašyti, kad Dievas jam padėtų ten, aname pasaulyje, kad priglaustų, jei gali, kad pa­guostų, per anksti iškeliavus anapus, per anksti, tikrai anksti, per anksti.

– Žinai, – pasakė ji lyg nubudusi, – kelis mėnesius, gal pen­kis mėnesius prieš mirtį jis man sakė, jei ne tu, sakė, seniai manęs nebebūtų, ir niekada nežinau, kas bus rytoj ar poryt, o norėčiau dar pagyventi iki du tūkstantųjų, pažiūrėti, kas bus, kai naujas amžius prasidės.

Ji nutilo.

Tylėjo ir tylėjo.

Ir sudejavo:

– O neišgyveno, nesulaukė. Taip man gaila, kad nesulaukė, Dieve mano, kaip gaila, kad nesulaukė, o tas naujas amžius, va, tuoj pat, po kelių dienų, o jo nebėra ir nebėra ir nebebus.

Aš irgi galvojau: nebėra, jo nebėra, kodėl nebėra, kai galėjo būti, bet pasakiau:

– Jei ne infarktas, vis tas infarktas, niekas nieko negalėjo padaryti.

Kelias buvo prikimštas, prigrūstas, kaip suplūkta, kaip sutrombuota žemė, ir dar kažkokie gudruoliai spraudėsi greta, abipus, vos ne šonus trindami, norėdami iš eilės į eilę peršokti ir keliais žingsniais prasibrauti į priekį, ir rei­kėjo dar labiau sulėtinti vos riedantį automobilį, ir atrodė, kad visai nejudame, nevažiuojame, tik pertvara greitkelio vidury, metalinė, aplankstyta, aplamdyta, vos vos slenka pro šalį.

– Jis taip norėjo dar truputį pagyventi, – sumirksėjo jinai sausomis akimis.

Aš žinojau, kad sausomis akimis taip kalbėti yra blogiau, daug blogiau, nes labiau skauda, bet vis tiek nežinia kodėl nenorė­jau, kad pravirktų.

Aš buvau – kas aš buvau? – kaimynas, svetimas žmogus, na, gal bičiulis, kurs veža ją kapą aplankyti.

Taip ir žiūrėjo jinai į mane didelėmis sausomis juodomis akimis, lyg nematydama, kaip vaikas.

O gal staiga pamatė, nes nelauktai paklausė:

– O kas tas Pinkus?

– Koks Pinkus? – nesupratau.

– Tas, kurs tą straipsnį parašė.

Aš ir užmiršau, kad vos prieš pusvalandį, atėjęs jos paimti, numečiau jai ant stalo straipsnį, ką tik pasirodžiusį storame žurnale, ir nors ji to straipsnio dar neskaitė, bet nujautė, ir buvo teisi, gal iš antraštės suprato, kad jame autorius aiškino lyg ir moksliškai vienam istorikui apie lietuvius ir žydus, žydus ir lietuvius, lietuvius ir lietuvius, žydus ir žydus, ir vis savaip.


/ / /


Naktis.

Naktis dabar.

Naktis dar, nors jau parytys.

Mėnulis didelis už lango, labai didelis ir ryškus, toks pat didelis ir ryškus kaip vakar vakare, kai išėjome į jį pažiūrėti, nes retai toks būna, be galo retai, buvo toks prieš šimtą trisdešimt ir vėl bus po dviejų šimtų penkiasdešimties metų, nes arčiausiai prie žemės jisai, ir kai žiūrėjome į jį vakar, jo veidas buvo be galo raiškus, o kai per žiūronus – dar raiškesnis, kairė akis be antakio, didelė ir gili, o nosis ir lūpos ir skruostai tamsūs ir susilieję taškeliais, taške­liais, taškeliais – murzinas, dumblinas, lyg purvynan įgrūstas ir už plaukų ištrauktas ir pavėtytas ir likęs purvinas, žebras veidas – žebrasnukė mėnulio pilnatis – tolima ir artima, va, ten, už stogo, nors ir danguje, bet čia pat, o aplinkui, aplink ją, ne prie pat, ne, toli aplinkui mėnesį – šviesus, šviesus, šviesus lankas, skaisti aureolė.

Ir neaišku, ar iš mėnulio žiūrint žemė tokia pat murzina ir purvina, o gal gražutė iš toli atrodo, gal dailių dailiausia, kaip norėtume.

Ir gruodis dabar, ir rytoj Kūčios, o poryt Kalėdos, ir tikrai baigiasi devyniasdešimt devintieji.

Ir eina laikas.


/ / /


Eina laikas. Greičiau nei tame greitkely vakar, į kapus važiuojant, nes vakar jisai buvo per daug lėtas ir per daug skaudus.

– Tas, kurs tą straipsnį...

Nežinau. Nepažįstu.

Ar istorikas?

Irgi nežinau.

Mat, ta pavardė, Pinkus, kai pamatau ar išgirstu... Dieve mano! Kai šaudė žydus jo gimtinėje, tokia Pinkienė pasistatė staliu­ką, padėjo sūrių, alaus; anie šaudė, paskui gėrė alų, kando sūrį ir vėl šaudė. O jos duktė, Pinkutė, kuri paskui, po daug metų, iš veido kaip motina, visai kaip motina, kasdien žiūrėjo iš televizoriaus ekrano. Ir jis, jis to negalėjo ištverti, negalėjo pakęsti.

O patylėjusi pridūrė:

– Gal dėl to ir išvažiavo, ne tik dėl to, bet dėl to irgi. Jis negalėjo matyti jos veido. Ar supranti?

Ir vėl pridūrė patylėjusi:

– Jei nebūtume išvažiavę iš Lietuvos, gal dar būtų gyvas, gal dar būtų gyvenęs, čia jam buvo karšta, čia jam buvo labai karšta, jis baisiausiai nepakentė karščio. Jis Lietuvoj žiemą be apsiausto ir be kepurės vaikščiodavo ir būdavo patenkintas, jam taip buvo gera, jam nebuvo šalta.

Ji nutilo.

Tylėjo ir tylėjo.

Po to suriko prislopintu riksmu pusiau uždara burna iš pačios gilumos:

– Aš jį taip mylėjau!

Jinai tebemylėjo jį, tebeaukštino ir garbino jį – dėl to, kad jis ją mylėjo ir dievino, dėl to, kad buvo garbingas žmogus, dėl to, kad iki karo pabaigos net triskart sunkiai sužeistas kovojo su vokiečiais, kurie atėjo grobti žemių ir žudyti žmonių, dėl to, kad buvo Lietuvos kariuomenės kareivis, o per karą tapo lietuviškos šešioliktosios divizijos karys, ir dėl visko, visko, visko, ir jinai kas vakarą švelniai glostydavo didžiulį storą metų metais maudžiantį randą, nutįsusį nuo gerklės per visą pilvą, ir karštu kvapu šildydavo gumbą ant nugaros, kuriame gulėjo skeveldra.

Jis tikrai buvo ne tik garbingas, bet ir geras žmogus, aš žinau.

Dabar aš, jos kaimynas, nuvežu į kapus, kai paprašo. O Kaune mes gyvenome tame pačiame bute, ir aš buvau dar visai jaunas, ir aš buvau vienišas, ir jis manęs, matyt, gailėjo, ir kai pirkdavo sau marškinius, nupirkdavo ir man, o kai pirkdavo baltinius sau, man irgi nupirkdavo, o kartą, kai pirko sau eilutę, man irgi eilutę nupirko, ir ji buvo labai daili ir man labai tiko. Tai buvo labai seniai, bet tai buvo.

– Ar tu supranti? – klausė ji mane, lyg savęs klaustų. – Kai aš išgirstu pavardę Pinkus, aš drebu, aš drebu visa.

Aš žinojau, kodėl jinai dreba, nes ir aš drebėjau pagalvojęs, kad moteriškė štai vaišina žydšaudžius alumi ir sūriu, turbūt džio­vintu, kaip ir aš mėgstu, ir kaip gali taip būti, net jei ir už pinigus.

– Matai, – pasakiau, – gal taip buvo. Turbūt taip ir buvo. Bet šiandien, žiūrint atgalios, lyg neįsivaizduodama, ar ne? Lyg neįmanoma, lyg nerealu, ar ne? Lyg... sugalvota...

– Ką?! – sušuko jinai. – Tu manim netiki?

– Ne, kodėl...

– Aš išsigalvoju? Ką?

– Ne, kam tau išsigalvoti.

– Tai gal meluoju?

– Ne, tu tikrai nemeluoji, kam tau meluoti.

– Tai kodėl taip bjauriai pasakei – sugalvota.

– Nežinau, nežinau... Gal panašiai, bet ne visai taip buvo, o kažkaip kitaip, nes kai pasakoja vienas kitam, o kitas trečiam, susidėsto viskas savaip, ne visai taip, kaip buvo. Nors nežinau... Iš kur galiu žinoti. Nežinau, gal taip ir buvo.

– Nežinai?

– Ne, iš kur aš...

Per žiauru tau?

Gal. Aš tuoj prisimenu, kaip mus varė į žvyrduobę, gal ir nešėsi jie degtinės, samagono, bet kad staliuką ten pastatytų ir moteriškę su alum ir sūriais.

Per žiauru tau.

Per...

O kaip tetą Rivką nužudė Žagarėje, nepasakojau?

Pasakojai.

Ir kad nėščia buvo, pasakojau?

Pasakojai.

Ir kad ten dar viena nėščia buvo, Esterės sesuo, pasakojau?

Taip.

Ir kad jos abi pradėjo gimdyti, girdėjai?

Girdėjau.

Ir kad joms leido pagimdyti, o paskui nušovė motinas ir kūdikius, girdėjai?

Taip.


/ / /


Dar ir naktį, dar ir paryčiais mėnulis buvo toks pat kaip vakar vėlų vakarą ir apie vidurnaktį.

Buvo jisai ryškus ir daug šviesesnis kaip visada, ir labai aiškiu veidu, bet labai murzinas, labai žebras.

Ir, keista, aureolė dingo, nebebuvo to šviesaus dulksvos švie­sos rato, didžiulio šviesos lauko aplinkui.

Buvo ryškus mėnulis purvinu veidu, lyg mes visi į veidrodį žiūrėtume.


/ / /


Ant jo kapo ji pastatė dvigubą paminklą – jam ir sau.

Jos pusėje gulėjo lygi marmuro lenta, kurioj nebuvo jokio užrašo, o tarp abiejų lentų buvo kampu pastatyta maža lentelė – jo ir jos šeimų, išžudytų, atminimui, ir lentelėje iškalti žodžiai baigėsi trimis raidėmis, kurios reiškė: Viešpats Atkeršys už jų Kraują.

Perplaudama paminklą, kurį aš jau būdavau nuplovęs, nes vi­sada jai padėdavau, tvarkydama kapą – ji ravėdavo, valydavo, sodindavo ir persodindavo gėles trijuose baltuose plastmasiniuose loveliuose, plaudavo ir šluostydavo juos, o aš jai nešdavau vandenį gėlėms ir paminklui plauti, o perplaudama paminklą, ji su šepetėliu švarindavo išskaptuotas marmure raides.

Ji visada pasiimdavo su savim didžiulių švaraus popieriaus lakštų, kuriuos paklodavo ant smėliu apnešto tarpkapių betono, ant jų padėdavo nusimestą drabužį, baltą iki skaistumo išskalbtą skudu­rą, maldaknygę, o greta – atsivežtas gėles ir kibiriukus: vieną žalią, kitą mėlyną, aš imdavau tuos kibiriukus, kaip ir dabar kad ėmiau, kai jau galų gale atvažiavome, po ištisos valandos kelionės, ir ėjau vandens prie raudono čiaupo.

Ir nuėjau sykį ir dar sykį, ir dar, ir tuo skaisčiai baltu skuduru nuploviau paminklą ir nuskalavau, ir vėl atnešiau vandens, ir tada jinai dar plovė ir skalavo, o paskui paglostė tą mažą len­telę tėvų ir giminių atminimui, ir aš nuleidau galvą, o jinai nuėjo tvarkyti gėles.

Ji ilgai ravėjo ir pureno juodžemį, džiaugdamasi akimis dviem stambiom begonijom ar ne begonijom, kurios žaliavo kaip kaktusai, ji skynė vieną po kito nudžiūvusius lapelius, ji rovė žolytę po žolytės išaugusias žoleles, ji sodino ir persodino, kas buvo su­žaliavę baltuose plastmasiniuose loveliuose ir ką atsivežė apvaliuose baltuose vazonuose, ir valė ir dailino ir laistė ir perlaistė, o aš stovėjau ir laukiau, kol galėsiu sukalbėti maldą, nes ji visada pra­šydavo, kad maldą sukalbėčiau.

Ir pamačiau, kad apie mane suka muselė.

Mostelėjau ranka nubaidydamas, ir ji šoktelėjo į šoną, bet tuoj pat sugrįžo, taip tyliai zyzdama, lyg norėdama ką pasakyti, visai neįkyri kaip musės ar muselės, kurios visada nori tau nutūpti ant veido.

Ji suko mažus ratelius prieš mane taip gražiai, taip mielai, kad akių nebegalėjau nuo jos nuleisti, ir nebebaidžiau jos visai, bet ištiesiau kairę ranką, ir ji ramiai, be baimės ant rankos nutūpė ir į mane žiūrėjo.

Ji buvo maža, mažytė, švari, juoda, gelsvai blizganti. Tokios švarios gražios musytės dar niekada nemačiau.

Pajudinau ranką, ir ji pakilo, bet nenusigando, nepabėgo, lyg norėdama su manim pabūti, prie manęs priglusti, prisiglausti, nes artėjo ir artė­jo, ir aš supratau, supratau, kad tai jis, kad tai jo dvasia musele skraido, prie manęs šliejasi.

Ir aš vėl ištiesiau ranką, ir jis, ta juoda gelsvai blizganti musikė, nutūpė ant jos.

Norėjau ją paglostyti, bet drovėjausi, ir aš stovėjau taip nejudėdamas, ir mes žiūrėjome vienas į kitą.

Aš ir musikė.

Aš džiaugiausi, su juo tylomis bendraudamas, be žodžių kalbė­damasis su juo.

Jinai baigė tvarkyti gėles ir viską aplinkui ir pažiūrėjo į mane, nesuprasdama, kodėl taip stoviu sustingęs, nemirksėdamas, beveik nekvėpuodamas, lyg ir aš jau būčiau numiręs.

Ji krūptelėjo ir suriko nusigandusi.

Jinai juk ir apie mane galvojo, ne tik apie jį ir apie save ir apie tai, kas buvo.

Mat, iš tiesų, aš ne šiaip sau kaimynas buvau, ne svetimas, bet jos brolis.

Aš tik norėjau būti svetimas, kad nereiktų galvoti apie tetą Rivką, kuriai leido gimdyti, o po to nušovė ją ir naujagimį, ir kad matyčiau jį, jį, čia gulintį, vėl gyvą, tegu ir musikę, bet gyvą.

Tegu sau ir juodą musikę gelsva nugarėle.

Aš džiaugiausi patenkintas ir pakilia dvasia perskaičiau maldą mirusiems atminti, džiaugiausi, nes žinojau – kai vėl sugrįšiu čia, jinai atskris ir vėl suksis apie mane, ta juoda graži blizganti muselė.


/ / /


Jau išaušo.

Mėnulis dingo.


Tokio niekada nebepamatysiu, niekada.

Na, tai ir kas.

O gal?

Gal kai būsiu kada muselė.

Draugai