Ilja Krištulas. Aš ir Hemingvėjus

Hemingvėjui pasisekė – jaunystėje jis gyveno Paryžiuje. Draugavo su rašytojais ir menininkais, dirbo laikraštyje, gėrė burboną, linksminosi, mylėjo savo jauną žmoną. Paskui parašė: „Paryžius – tai šventė...“
Man pasisekė labiau. Jaunystėje gyvenau Mytiščiuose. Draugavau su Sniaukru ir Kurmiu, gėriau alų, kažkuo prekiavau, mylėjau Veročką... Dėl Veročkos net vitriną iškūliau, savo meilę įrodžiau... O jie paskui parašė, kad „apsvaigęs nuo alkoholio išdaužė maisto parduotuvės vitriną ir pavogė „Krokuvos“ dešros muliažą...“
Hemingvėjus nesėdėjo kalėjime. O man skyrė penkiolika parų, dvi savaites dažiau tvorą aplink skyrių. Kvėpavau dažais, todėl daug galvojau. Veročka pas mane neateidavo, ji, pasirodo, su Sniaukru gyvenanti, taigi man vėl pasisekė. Tai aš supratau vėliau, kai gerdamas alų užkandinėje išvydau Sniaukrą invalido vežimėlyje, o šalia Veročką su pilvu. Ir su alumi.
Hemingvėjus visada mylėjo gražias moteris. Mane mylėjo girtos, o gražių aš nemačiau. Pas mus Mytiščiuose nėra gražių moterų, negimsta. Nė nuo vieno.
Hemingvėjus dirbo žurnalistu ir trankėsi po visą Europą. Aš irgi iš Mytiščių trenkdavausi į Maskvą, kur dirbau apsaugininku. Šveicarijoje, kalnuose, Hemingvėjus įsimylėjo savo žmonos draugę ir paliko šeimą. Liubercuose, lygumoje, sutikau Liudočką, pagyvenusią vietos šašlykinės virėją, irgi įsimylėjau ir persikėliau pas ją. Su ja kasdien gerdavome alų, na, retkarčiais ir degtinę.
Hemingvėjui pasisekė – jis turėjo tris sūnus nuo skirtingų žmonų. Man pasisekė dar labiau: mano Liudočka nuo skirtingų vyrų turėjo keturis. Galbūt vienas buvo ir Hemingvėjaus, neklausiau.
Hemingvėjus labai išgyveno, kad paliko pirmąją žmoną su vaiku, tad iki gyvenimo pabaigos jiems padėjo. Buvusieji Liudočkos vyrai mums nepadėjo, o tiktai trukdė, nes pusė jų gyveno kartu su mumis. Vėliau, kai paūgėjo Liudočkos sūnūs, jie mamos vyrus ir mane išmetė į laiptinę. Kol dar buvo šilta, Liubercuose pagyvenau, alaus pagėriau, o paskui išvažiavau.
Hemingvėjus visada grįždavo į tėvynę, į JAV, kur jo laukė šeima, draugai ir gerbėjai. Aš irgi nutariau grįžti į Mytiščius, kur manęs visada laukė Sniaukras ir Kurmis. Pasirodo, tiesa, kad Sniaukras mirė, Kurmis dingo, o Veročkai – penkiasdešimt treji. Štai kaip prabėgo laikas su alumi.
Hemingvėjui pasisekė, jis išgyveno po kraupios autokatastrofos. Ilgai gydėsi ir pasveiko, grįžo į namus. Man irgi pasisekė, kai mane partrenkė mašina, ne mirtinai, o „Greitoji pagalba“ į ligoninę nevežė be pinigų. Juk mano kišenės tuščios, Veročkai paskutinius buvau atidavęs alui. Pats parėjau pėsčiomis... Bet sugrįžti nebuvo nei pas ką, nei kur.
Hemingvėjus nusišovė medžiokliniu šautuvu. Jam pasimaišė protas ir nenorėjo, kad sūnūs ir buvusios žmonos matytų jį išprotėjusį ir bejėgį. O man nepasisekė – aš išprotėjau, nes neturėjau nei ginklo, nei buvusių žmonų, nieko. Tokį sukriošusį mane tik sanitarės mato, bet neypatingai jos prižiūri. Gyvas, ir gerai. Ir alaus nebepaduoda. Jo čia visai neduoda. O kai užeina prašviesėjimas, aš galvoju, kad veltui savo gyvenimą paskyriau alui. Kažkaip kitaip reikėjo, bet kaip? Ir nėra ko paklausti – Kurmio nebėr, Sniaukro nebėr, sanitarės nekreipia dėmesio, Veročka neateina, kaip ir tada, jaunystėje. Ko gero, alų geria.
Įdomu, Hemingvėjus rašė apie tai, reikės būtinai perskaityti, bet... Dabar tik kitame gyvenime perskaitysiu, jeigu jis yra. Šis prabėgo, ištuštėjo kaip alaus butelis elektriniame traukinyje – tik atidarai ir jau tuščias, dar iš Mytiščių neišvažiavus... Nepasisekė man, ko gero. Reikėjo... iš karto du imti. Ne butelius – gyvenimus...
 
Iš rusų kalbos vertė Arvydas Valionis

Draugai