Inga Žoludė. Rašytojų namai

Inga Žoludė (g. 1984) – latvių rašytoja ir vertėja. Parašė romanus „Šilta žemė“, „Raudonieji vaikai“, „Santa Biblia“, apsakymų rinkinį „Paguoda Adomo medžiui“. 2011 m. apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. Apsakymas „Rašytojų namai“ Latvijoje pelnė pagrindinį „Prozos skaitymų 2013“ apdovanojimą.


Nuotrauka iš www.lu.lv

 Pastaruoju metu mane prislėgė depresija, galvojau apie mirtį, svarsčiau įvairius pasitraukimo iš gyvenimo kelius. Išėjus Kerolainai, gyvenimas nelepino manęs, nebegalėjau rašyti.

Rašytojų nusižudymo namus suradau atsitiktinai viename tinklalapyje. Įėjau į skoningai sukurtą portalą. Jo apipavidalinimas priminė laidojimo biuro internetinę svetainę. Kursorius, kuris perversdavo puslapius, buvo mažytis, vos pastebimas revolveris; spragtelėjus ties kuria nors antrašte, jis iššaudavo. Iššoviau nuorodos

„Rezidentai" kryptimi – išvydau rezidentų portretus tamsiuose rėmeliuose, kai kurie buvo perbraukti juodu brūkšniu, atkreipiančiu dėmesį į datas (jų buvo keturios): gimė – mirė, gyveno rašytojų nusižudymo namuose nuo iki; du abiejų išraiškų paskutinieji skaičiai sutapdavo.

Pašaudžiau po šią svetainę – namas gražioje, kalnuotoje vietovėje, atskirtoje nuo aplinkinio pasaulio. Šoviau į nuorodą „Registruotis" ir užpildžiau anketą. Sunkiausia buvo motyvuoti, įrašiau labai lakoniškai: „Noriu atitrūkti nuo gyvenimo ir parašyti." „Atitrūkti nuo gyvenimo" man priminė gana dviprasmišką ir sąmojingą metaforą.

Mano registraciją priėmė. Automatiškai generuotas grįžtamasis ryšys man visada atrodė įtartinas. Kad būtų patikimesnė garantija, dar kartą užpildžiau registraciją.

Po kelių dienų gavau kvietimą. Įtikinantis troškimas patekti į šiuos namus (buvau išsiuntęs dvi paraiškas) buvo įvertintas. Man gyventi liko mėnuo – tada privalėsiu nusišauti. Laikas nebus prailgintas, todėl turiu morališkai pasiruošti iš anksto. Buvo atvejų, kai rezidencijos laikas pasibaigdavo, tačiau rašytojas nesubręsdavo nusišauti, bet atgalios kelio nebebūdavo: pasirašius sutartį ir gavus kelionpinigius bei stipendiją (10 000 eurų), rezultatas privalėjo būti toks, koks ir buvo numatytas, nes kambarėlius reikėjo atlaisvinti būsimiesiems.

Nežinojau, kaip pradėti ruoštis. Apžvelgiau kambarį. Bus gaila atsisveikinti su juo. Ir tais niekučiais, kurie išnyra iš lentynų. Priėjau prie spintos, atidariau visas duris ir ištraukiau stalčius, link manęs veržėsi mano mylimiausių kojinių pora – languotos, išdilusiais padais, jas užsimaunu tik ypatingais atvejais, kad jos visiškai neiširtų per kokį mažareikšmį kasdienišką užtempimą. Marškiniai... jie netikėtai pasirodė nunešioti – jau seniai buvo laikas su jais atsisveikinti... Praskleidžiau pakabas, susiglaudusias kaip žmonės būryje. Ir tada iš spintos gilumos, iš krūvos apačios ištraukiau ją... Kerolainos suknelę, kurią ji norėjo išmesti, kai krūtinės pusėje atsirado didžiulė raudono vyno dėmė. Tai buvo graži raudona šilkinė suknelė, gražiausia, kokią kada nors Kerolaina turėjo. Aš ją pasisavinau, o ji galvojo, kad suknelė dingo. Kai likau vienas, žinojau, kad namuose kažkas lauks manęs – raudona suknelė, tarsi pašauta, tarsi krūtinės pusėje būtų išsiliejęs kraujas, o ne vynas. Aš ją laikysiu visą gyvenimą. Suknelę galima sulankstyti delne, ji tokia plona, jog tarp pirštų persišviečia raudonas audeklas, ir man patinka įsivaizduoti, kad savo kumštyje laikau Kerolainos širdį. Taip iš tikrųjų yra. Suknelę perdedu iš vieno kumščio į kitą, po to ištraukiu lagaminą, paguldęs jį ant lovos, atitraukiu užtrauktuką ir ištiesiu Kerolainos suknelę. Kaip gyvą. Kaip karste. Greitai ir aš taip atrodysiu.

Žaidžiu su suknele, traukiu iš karsto ir vėl guldau, skleidžiu ant įvairių paviršių ir įsivaizduoju, kad ne vienas kambaryje. Daugkart ją ištraukiau ir buvau ja, Kerolaina.

Aš pykau ant Kerolainos. Jau dvejus metus nebegyvenome drauge, todėl dėl savo mirties atsisveikindamas ėmiau kaltinti būtent ją.

Suvokęs, kad turėsiu mėnesį laiko netrukdomai rašyti, pradėjau ieškoti įkvėpimo. Aš parašysiu ką nors nuostabaus, ką nors iš tiesų nuostabaus! Aš tai jaučiau, pradėjau atsigauti ir man sekėsi puikiai. Pamiršau depresiją ir nebepergyvenau dėl nuoskaudų, kurias sukėliau kitiems. Aš baiminausi ne dėl blogio, o dėl gėrio. Suvokiau, kad gerasis nieko gero neparašys. Aš pasistengiau nebebūti pernelyg geras.

Po ilgo savitvardos periodo vėl pradėjau susitikinėti su moterimis, bet visada per pirmą susitikimą jas įspėdavau, kad neįsimylėtų manęs, nes aš kaip vieną dieną pasirodžiau, taip ir pradingsiu. Dabar tai buvo dar didesnė tiesa. Jos nusijuokdavo, kad nesijaudinčiau, bet visada būdavo vien tušti žodžiai, nes jos jau buvo į mane įsikibusios ir nepalikdavo ramybėje po vienos nakties santykių, per kuriuos, turiu prisipažinti, man nelabai tvirtai stovėdavo. Aš svarstydavau, kas jas traukia – jų nemyliu, esu šlykštus ir negaliu visą naktį susilaikyti nesuglebęs. Be to, sužinojęs apie rezidencijos galimybę, nebesiskutau, nebesi­prausiau – kokia prasmė higienai, jeigu aš ruošiuosi mirti. Su Keralaina viskas buvo priešingai. Štai prie ko tai priveda.

Du mėnesiai iki išvykimo sutrumpėjo kaip kopa po audros. Mirti norėjosi vis mažiau. Neturėjau idėjos nei iškiliai paskutinei knygai, nei paskutiniam nuostabiam seksui. Priedo, buvau pasirašęs sutartį ir jau gavęs stipendiją, kurią pradėjau leisti. Atgal kelio nebebuvo. Aš negalėjau nuvilti rašytojų nusižudymo namų darbuotojų – ten grafikas labai įtemptas, man jau rezervuotas laikas, kažkas kitas būtų galėjęs važiuoti vietoj manęs, bet ne paskutinę akimirką.

Mane pažadino telefono skambutis. Džūdė paskambino anksčiau, kad nepavėluočiau į lėktuvą. Aš ją nuraminau, kad jau esu pakeliui į oro uostą, nors buvau ką tik prabudęs. Koks atsikėliau, toks ir puoliau laukan pro duris – miegojau apsivilkęs Kerolainos suknelę.

Negreit pasisekė sustabdyti taksi. „Ką tik iš senbernių vakarėlio!" –­ sublioviau taksistui į pakaušį, nes jis, įsistebeilijęs į mane galinio vaizdo veidrodėlyje, trumpam prarado gebėjimą vairuoti automobilį. „Į oro uostą!" Mes pajudėjome.

Džūdė dar kartą paskambino ir jai pasakiau. kad geriu savo pusryčių šerį. Man visada norėdavosi taip pasakyti. Oro uosto kavinėje jokio šerio nebuvo. Ji tik norėjo įsitikinti, ar aš iš tikrųjų atvyksiu. „Esu jau kely, esu beveik prie jūsų! – raminau ją. –­ Beveik kaip miręs!" – ir pabaigiau pokalbį. Pagalvojau apie Džūdę – ko gero, kokia praktikantė ar psichologė, sena, stora, kreivom kojom ir negraži.

Įvirtau į savo kėdę lėktuve, priešaky manęs sėdėjo plikis, už nugaros verkė vaikas, aš laukiau akimirkos, kada atneš gėrimus. Kai pabudau, lėktuvas jau buvo nusileidęs. Visi spraudėsi prie išėjimo, aš likau paskutinis, nes norėjau bent trumpai valandėlei atitolinti susitikimą su Džūde. Eidamas išėjimo link, nutariau pėdinti prieš nuorodas. Kol du kartus apėjau oro uostą, gavau keturias Džūdės žinutes. Parašiau – „I am coming to die, just wait!" Ir staiga toptelėjo mintis: rašysiu apie vyrą, kuris eina mirti ir suvokia, kad prieš mirtį jis nori susitikti su savo vienintele meile.

Mr. J. C. – toks vienintelis lapelis oro uoste galėjo būti tik Džūdės rankose. J. C. – aš pasakiau, tegul ji taip už rašo, nes nenorėjau, kad mane kas nors pažintų. Iš tikrųjų (o tai aš jai nepasakiau) J. C. reiškė Jezus Christ. Nes būtent taip aš jaučiausi, jeigu suprantate, ką aš turiu omenyje (tiek apie išvaizdą, tiek apie žinią, kad teks mirti). Aš priėjau prie jos. Ji mane apžvelgė.

– Su raudona suknele atrodai kaip Jėzus! – ji prunkštelėjo. – Jėzus Kristus, jūs esate jo simbolis, ar ne taip?!

–­ ji juokėsi.

Aš nusigręžiau. Rafinuota.

– Jūs esate garsiausias rašytojas, kuris bus pas mus...

– Ak taip...

– ...bus buvęs, – pridūrė ji.

Dabar, pagalvojau, ko gero, viskas prasideda iš tikrųjų.

– Dažniausiai pas mus atvažiuoja mažai žinomi...

– Kas nutiktų, jeigu pabaigoje nenusišaučiau?

– Būtų dideli nemalonumai.

– Kokie? Pavyzdžiui, aš parašyčiau geriausią kūrinį, visi jį dievintų, ar jūs iš tikrųjų tebesilaikytumėte nuostatos, kad aš turiu mirti?

– Mane atleistų iš darbo...

– Kas yra blogiau? Filosofinis klausimas! Jūsų darbas ar mano gyvybė?!

Ji prasižiojo...

– Neatsakykite! – pertraukiau ją.

– Mano šeima... mažasis brolis yra daunas, tėvas – karo invalidas su viena koja, motina dienomis tempia šakas iš kalnų, naktimis... ir dirba per naktį.

Aš apstulbau.

– Aš turiu padėti jiems, – sušnabždėjo ji.

Dabar mano knyga buvo šūdas, palyginus su jos nenusisekusiu gyvenimu. Neverta gyventi, jei negali būti laimingas, norėjau surikti, bet tuo metu sėdėdamas ant galinės sėdynės glamžiau apatinį suknelės kraštą. Aš susitaikiau su savo likimu čia ir dabar. Darėsi vis šalčiau, mes važiavome aukštyn į kalnus.

– Aš jums parodysiu kambarį, o paskui apylinkes, – tarė Džūdė, kai išlipome iš taksi.

– Nereikia. Tik kambarį. – Norėjau... nežinau, ko norėjau... lovoje įlįsti po antklode ir verkti, verkti.

– Jūs juk nesigailite?! – paklausė ji, kai peržengėme kambario slenkstį.

Nusišypsojęs tariau, kad man patinka kambarys, būtent tokį ir įsivaizdavau, kaip priešmirtinę celę, ir užtrenkiau duris prieš pat jos nosį.

Kad jau sutemo, pastebėjau tik tą valandėlę, kai mane pakvietė vakarieniauti. Jaučiausi gerai, nes pagaliau vėl pradėjau rašyti, priedo – kažką neįtikėtinai nauja!

Kai tik pradėjau valgyti, Džūdė paskelbė tostą Borisui, kuriam buvo laikas... Borisas pakilo.

– Tradicija... – sušnabždėjo prie­šais sėdinčioji.

Visi pakėlė taures ir šaukė: „Ura! Ura! Borisas!", paskui siekė? su juo susidaužti, ėmė šypsotis, gerti, kol viską pertraukė kurtinantis triukšmas ir į mano lėkštę įkrito Boriso ranka su revolveriu, o priešais sėdinčios damos veidą dengė paskutinieji Boriso neuronų užfiksuoti įspūdžiai, aš jaučiau jos alsavimo kvapą, kuris veržėsi iš siaubo pravertos dūsuojančios burnos.

Valandėlę įsivyravo tyla, kol patarnautojai pašalino kūną, pakeitė staltieses, paskui vėl suskambo muzika. Kol nešė desertą, išėjome parūkyti.

Praėjo trys dienos, ir Džūdė ėmė rūkyti. Cha, pagaliau ir jos nervai neišlaikė! Po vakarienės visada prisijungdavo balkone. Turiu pasakyti, man tai patiko, nes, kad ir kaip giliai širdyje neapkenčiau jos, ji buvo geriausia man kompanija. Ir graži. Net pasakyčiau – geidžiama. Tačiau labiausiai už visus nekenčiama.

– Kiek pas jus kainuoja cigaretės? –­­ paklausiau, nes visa jos šeima buvo priklausoma nuo jos atlyginimo, tuo pačiu ir nuo mano mirties.

– Kol kas grašius, bet greitai padidins akcizą...

– O šie grašiai – ar jie nepraverstų jūsų šeimai?

Džūdė atsiduso ir ketino kažką pasakyti, aš apsisukau ir išėjau apsimesdamas, jog negirdžiu jos: „Liaukis, grįžk!"

Pėdinau į savo kambarį pro galerijoje pakabintas didelio formato nespalvotas kulkų nuotraukas, užfiksuotas skrydyje kertančias orą ir vandenį. Buvo kelios iššautos nejudančios gilzės. Mačiau jas įrėmintas stikle, kai Džūdė , įėjusi į balkoną, smerkiančiai nužvelgė mane nueinantį. Ant vienos kulkos išvydau ir savo veidą.

Aš pagalvojau apie Kerolainą. Man liko dar trys savaitės.

Per kitas vakarienes Džūdė pasirūpindavo, kad aš sėdėčiau šalia jos. Buvau nusprendęs su ja nekalbėti, ignoruoti, tačiau po apmąstymų akimirkos pakeičiau taktiką ir laikiausi lipšniai. Ji tai palaikė įžeidimu. Po sriubos, kai jai pasiūliau druskos ir pipirų, pakėlęs servetėlę, juokiausi iš jos juokelių, supratau, kad priėmiau teisingą strategiją – priverčiau žmogžudę jausti kaltę. Džūdė, žinoma, nebuvo žmogžudė, nebent netiesiogiai.

Dvi savaitės ir šešios dienos. Per čia praleistas dienas galvojau apie laišką Kerolainai. Nesumąsčiau, kaip jį pradėti. Sėdėjau prie tuščio lapo. Galbūt neturėjau ko pasakyti jai? Gal jai tapau nebemielas? Tai, kas šovė į galvą, tą ir užrašiau ant lapo. Sakinys niekam tikęs. Lapu nušluosčiau žemę, apsivilkau suknelę, ji tapo mano rašomąja oda, ir ėmiausi paskutinės knygos. Įsijaučiau taip, jog neišgirdau beldimo į duris.

– Ak, tu rašai... – tarė Džūdė, pravėrusi duris.

– Turiu pabaigti... – ištariau neatsitraukdamas nuo teksto.

– Pas tave netvarka. – Ji priėjo arčiau.

Aš sukandau dantis.

– Kas tai?

– Metmenys, juodraščiai... – tariau po ilgokos pauzės kaip galima abejingiau, nes jaučiau, kaip jos žvilgsnis prilipo prie manęs. Aš supykau. Ji sutrikdė darbą. Aš tik spoksojau į tekstą, kurdamas įspūdį, kad dėmesingai dirbu.

– O kas tai?

Aš pasisukau į ją. Ji rankoje laikė lapą, kurį pakėlė nuo grindų.

Džūdė į mane pažiūrėjo didelėmis akimis, pritvinkusiomis ašarų kaip ežerai. Kai nuleido ranką su lapu, man pasirodė, kad jos kūnas truputį pajudėjo arčiau manęs.

Užtektų vieno sakinio, kad aš pasakyčiau, ką tu man reiški. Bet nesugebėjau rasti nė vieno sakinio, kuris tai išreikštų.

– Metmenys... – stengiausi išgelbėti neišgelbėjamą nesusipratimą ir atsistojau, kad iš jos rankų paimčiau popierių, bet jis iškrito ant grindų.

– Aš irgi... – Džūdė priėjo prie manęs kūkčiodama, pakilo jos rankos apkabinti mane.

Ji buvo nesulaikoma. Dabar čia buvome tik mes. Abi su suknelėmis ir apsikabinusios.

– Tu man kritai į širdį iš pačių pradžių, – tarė ji.

Aš stūmiau ją šalin: „Kaipgi vakarienė? Visi mūsų laukia. Man reikia persirengti."

Ji sutiko. Išeidama ji pasilenkė pakelti numesto „prisipažinimo", ir aš tarsi netyčia atsitrenkiau į jos užpakalį –­ išstūmęs ją pro duris, pasukau raktą. Ačiū Dievui, lapas liko mano kambaryje, jis priklausė man.

Kitą dieną niekam nieko nepaaiškinęs, patraukiau žemyn į kaimą ir išsiunčiau laišką Kerolainai. Į jį įdėjau lapą su šiais sakiniais ir parašu, rašytojų namų adresu, paaiškinau, kad aš greitai mirsiu. Pridėjau ir mirties datą, kad ji nepavėluotų.

Aš nebesiprausiau, bet tai viešai nedemonstravau, nes visus stebino mano dėmesys higienos normoms. Negalėjau pakęsti niežėjimo, perštėjimo įvairiose... vietose.

Laiškas buvo išsiųstas, aš pasielgiau teisingai, nusiraminau ir atsidaviau vakarienių vakarėliams. Išsilaisvinau iš visų minčių, jaudulio ir paprasčiausiai buvau, buvau vieną iš nedaugelio paskutinių kartų, kol dar buvo galimybė būti.

Prabudęs žinojau, kad jau diena, nes čiulba paukščiai, pro užuolaidų kraštus matyti šviesa. Po prailgusio vakarėlio man skaudėjo galva ir rodėsi haliucinacijos – savo lovoje mačiau užmigusią Kerolainą su raudona suknele. Priešmirtiniai kliedesiai. Aš pamosavau ranka, kad išblaškyčiau miražą. Bet jis sušvokštė. Pažvelgiau į šmėklos veidą – tai buvo Džūdė. Kerolainos suknele! Norėjau ją pažadinti ir nuvilkti nuo jos suknelę, ne, aš nuplėšiu nuo jos, skalbsiu! Bet tada išsiplautų Kerolainos kvapas... Aš nežinojau, ar mums su Džūde kas nors buvo, tačiau jaučiausi nešvarus – tad neabejotinai buvo.

Aš gulėjau sustingęs, kol ji pabudo. Ji mane pabučiavo, aš pakenčiau jos lūpas prie savųjų, tada ji patraukė aukštyn suknelę ir atsigulė ant manęs, aš atsidaviau. Seksas buvo puikus, bet šįkart tai žinojau, kad taip nutiko, stovėjo nuo pradžios iki pabaigos.

Mes užsirūkėme, aš tyrinėjau akcizo markę ant jos cigarečių pakelio.

– Pasakyk man teisybę!

– Na, aš tave myliu, – atsakė ji, įpūsdama dūmus iš savo burnos į mano.

– Tu neturi šeimos, taip?

Džūdė sutriko.

Astos Veiknienės nuotrauka

Ji neturėjo šeimos. Jai buvau tik aš. Ir ji buvo man. Liko savaitė. Džūdė atėmė iš manęs pernelyg daug brangaus laiko, aš jaudinausi, jog nepabaigsiu knygos.

Šešios dienos. Per vakarienę pasakiau Džudei, kad ji šįvakart neateitų pas mane. Jaučiausi laisvas ir laimingas. Bet po valandos vienatvėje pajutau, koks vienišas esu. Ieškojau paguodos iš suknelės. Bet nusivyliau, nebesupratau, ką ji man reiškia – Kerolainą ar Džudę... Aš vėl nebegalėjau rašyti.

Susiradau Džudę. Mes susiginčijome, kai ji prašė manęs pasakyti, ar aš ją myliu, bet negalėjau. Man atrodė, aš tebemyliu Kerolainą. Aš negalėjau pasakyti Džudei, kad myliu ją, jokiu būdu.

– Jeigu tu pasakysi, kad myli ma­ne, –­ tarė Džūdė, stingdančiai žvelgdama man į akis, – tau nereikės nusišauti.

Tai išgirdęs išplėčiau akis.

– Kartais mes galime padaryti išimtis. Ši išimtis gultų ant mano sąžinės. Žinoma, tai būtų mano darbovietės etikos pažeidimas.

Mano akys apniūko. Aš puoliau ją apkabinti šnabždėdamas, ką ji norėjo išgirsti.

Buvo paskutinės dienos rytas, viskas buvo apsvarstyta ir suplanuota. Mes gulėjome Džūdės kabinete ant sofos, kai mus pažadino beldimas į duris.

„Aš turiu pakalbėti su administracija!" – kažkoks nervingas balsas šaukė už durų.

Aš atpažinau balsą! Ji atvažiavo.

Džūdė buvo nepatenkinta, murmėjo, kam čia taip anksti kažko prireikė. Aš palindau po antklode. Džūdė pasakė, kad lankytoją priimsianti apačioje. Aš sulaukiau momento, kai Džūdė nulipo žemyn. Tada lėtai, o kartais greitai, šalto prakaito išpiltas, nuogas lėkiau į savo kambarį. Ką daryti? ką daryti? ką daryti? Užsimečiau pirmą pasitaikiusį rūbą, pastvertą nuo kėdės atkaltės. Koridoriuje pastačiau ausis, bet jų vaidas aidėjo po visą namą – jos negalėjo susitaikyti, kuri mane myli labiau, kurią myliu aš, ir pagaliau –man mirti ar ne. Triukšmas vis didėjo. Tada šūvis ir tyla. „Kerolaina!" – suklykau aš. Šuoliuodamas laiptais ranka perkreipiau kulkų vaizdus ant sienos. „Adam..." Kerolaina žliumbdama bėgo prie manęs. Ją vijosi Džūdė su ginklu rankose. Stovėjome apsikabinę su Kerolaina, kol Džūdė šaukė, kad čia pat nušaus mus abu! Aplink subėgusieji buvo pašiurpę. „Kas ji apskritai tokia yra?" – Džūdė sūpavo ginklą. „Tu ją myli?" – paklausė Kerolaina, Džūdė irgi laukė atsakymo. „Aš myliu..." Jos sulaikė kvėpavimą, aš nežinojau, kurią ir ar apskritai žinojau tik tai, kad noriu gyventi. „Aš myliu..." Vis neturėjau atsakymo, jis paprasčiausiai neatėjo. Bumbt! – sudunksėjo mums už nugaros, nuo sienos nukrito nuotrauka su perplišusia ir apdegusia glize, kurioje atsispindėjo mano veidas. Džūdė persigando ir paleido šūvį į sieną. Ant suknelės pasirodė dėmė, ir aš taip sutrikau, jog nebesugebėjau išskirti veido – kuri gi vilkėjo suknelę.

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Draugai