Jérôme Arnaud Wagner. Neužmiršk, kad aš tave myliu (fragmentai)

Jérôme'as Arnaud Wagneris gimė 1962 m. Orane, Alžyre, ir iškart po šios šalies nepriklausomybės atgavimo su tėvais grįžo į Prancūziją. 1985 m. baigė Aukštąją komercijos mokyklą ir savo profesinės karjeros siekė žiniasklaidos bei komunikacijų srityje.
2010 m. pasirodo jo pirmoji knyga  „Neužmiršk, kad aš tave myliu". Tai autobiografinis pasakojimas, skirtas jo žmonos, mirusios dėl medikų klaidos, atminimui. Jai buvo vos 35-eri. Iškart po pasirodymo, šis romanas tapo viena perkamiausių knygų „Fnac" knygynų tinklo parduotuvėse. 2011 m. pasirodė knyga  „Laimės kibirkštėlės"  („Les étincelles du bonheur" ; Michalon leidykla), 2012 m. – „Mano angelas sugrįžta" („Reviens mon Ange"; leidykla „Les Nouveaux auteurs"). Pastarajį romaną rašyti pradėjo Jérôme'o Arnaud Wagnerio žmona, o jis tik užbaigė. Tai savotiškas „Neužmiršk, kad aš tave myliu" tęsinys.
Dabar rašytojas gyvena Paryžiuje ir vienas augina sūnus dvynius.

Vertėja


Fragmentai

* * *
Atvykęs į Nimą, pamačiau savo mylimą močiutę, švytinčią iš džiaugsmo. Mane apkabinusi, ji paklausė: „Arno, kodėl tavo tokia tragiška mina? Du vaikai tuo pat metu –­ tai dangaus dovana!"
Kokia ji buvo teisi! Visa tolesnė mano egzistencijos įvykių seka rodo, kaip šie du vaikai, ir ypač, kad jie dvyniai, tapo vienu gražiausių stebuklų, kokius gali padovanoti gyvenimas.
Kiti mėnesiai buvo pilni nepaprasto jaudulio, patrakusio juoko ir netikėtų baimių tuo pat metu.
Aš labai nerimavau ir krūpčiojau nuo mažiausios Emanuelės aimanos. Man irgi skaudėjo pilvą.
Kartą mes išsinuomojome Patriko Braudė filmo „Devyni mėnesiai" kasetę ir visą vakarą juokėmės iki ašarų. Aš jaučiausi kaip filmo herojus, labiau „nėščias" nei ji (man rodos, tai vadinasi  „simpatinis nėštumas" arba Kuvado sindromas).
Kitą kartą tai buvo Delariu* laida apie dvynius. Laidos vedėjas pakvietė į studiją dešimtis įvairaus amžiaus tikrų dvynių, identiškų kopijų, kaip vaikai iš mėgintuvėlio Aldouso Huxley'o filme „Puikus naujas pasaulis" ... Tame filme rodoma aštuoniasdešimtmečių senukų pora, kurie visą gyvenimą gyveno kartu. Man tai kėlė košmarus.
Pirmoji echoskopija, kurią aš mačiau, buvo lemiamas lūžis, magiškas momentas.
Mano nuogąstavimus ji stebuklingai pakeitė visiška laime.
Kai mes išgirdome dviejų mažyčių širdelių plakimą duetu, susižvalgėme su ašarom akyse, apduję iš džiaugsmo.
„Tai berniukai ir jie sveiki kaip ridikai! – paskelbė gydytojas, – jūs galite net pasiimti kasetę su echoskopijos vaizdu!"
Mes parsivežėme šią kasetę lyg pačią brangiausią šventenybę.
Kaip jūs jau tikriausiai pastebėjote, mes abu su Emanuele visada buvome kino mėgėjai! Štai kodėl sukome tą juostą be perstojo...
Mums pavyko įžvelgti, kad kūdikio, kuris viršuje (ir kurį mes pavadinome Matjo), nosis buvo truputį didesnė negu to, kur apačioje (pastarąjį pavadinome Žiuljenu). Mes pasitikėjome savo stebėjimų nuojauta ir dabar jau buvome beveik įsitikinę, kad laukiamės neidentiškų dvynių. Taigi, jie nepanašūs. Aš buvau apstulbęs, kad visas šis mažas pasaulėlis gali gyventi mano žmonos kūne, bet man jau tapo lengviau. Identiškų kopijų košmaras praėjo.
Vėl sugrįžo šypsena. Mes leidome savo vaikams klausytis muzikos, padėję radijo aparatą ant Emanuelės pilvo, ir švelniai su jais kalbėjomės, kad jie priprastų prie mūsų balsų. Aš viską filmavau vaizdo kamera. Gal ir keista, bet norėjau, kad mūsų vaikai vėliau galėtų pamatyti šiuos vaizdus.
Aš dar nežinojau, kad taip jau pradėjau savo liudijimo ir tikrojo gyvenimo likimo misiją, kuo esu įsitikinęs dabar.
Dar vienas dalykas man kėlė nerimą. Man nepavyko įsivaizduoti, kaip tokia graži, tokia liekna moteris galėtų lauktis dviejų vaikų. Aš bijojau, kad gamta fiziškai nesubjaurotų mano ypatingo perlo. Emanuelė pamažu darėsi vis apvalesnė, atrodė, kad didžiulis džiaugsmas būti motina po truputį nugalėjo viską. Ji, anksčiau buvusi tokia elegantiška ir žavi, atrodė, susitaikė, netgi džiaugsmingai, su savo išvaizdos pasikeitimu.
Šia tema ji parašė nuostabiai gražų ir kartu pilną humoro tekstą, kaip ir ji pati, kurį pavadino „Gyvenimo stebuklas" ir dedikavo jį mūsų vaikams – Žiuljenui ir Matjo. Aš manau, kad jį reikėtų perskaityti visoms moterims, kurios laukia šio laimingo įvykio.
Tai himnas gyvenimui ir meilei, kuris mums čia pateikiamas:

Gyvenimo stebuklas.
Kai pagalvoji, tai nieko nėra kaip anksčiau. Tai lyg pasimatymas su savimi ir su tuo, kurį myli. Aš girdžiu sekundžių skambėjimą. Girdžiu savo širdį, kuri daužosi bing bang, sakytum, bomba. Bet ne ta, kuri krinta ir sprogsta, o laimės bomba, kuri priverčia širdį prasiveržti tūkstančiais kibirkštėlių. Mes nežinome, iš kur jos staiga ištrykšta, bet jos jus panardina į neįprastą būseną.
Jūs nežinote, ar reikėtų juoktis, ar verkti. Jūs jau nežinote, ką galite, nes jūsų kūnas jau jums nebepriklauso.
Jie abu yra čia, bandantys pasidaryti sau truputį vietos. Jiems ten ankšta, bet aš nieko daugiau negaliu jiems pasiūlyti, tik savo kūną, tik kraują iš savo venų, tik deguonį iš savo širdies. Aš stengiuosi mažiau judėti, kad jiems netrukdyčiau. Aš dažnai bijau juos užgauti, užspausti, suvaržyti. Aš jau nebesu visiškai aš, bet nesu ir kažkas kitas. Iš tikrųjų, tai esu aš, bet kita aš, kuri laimėjo ir laukia, kol stebuklas įvyks, taigi esu tik žiūrovė. Aš žinau, kad ta kita aš išnyks, kai tik jie išeis iš mano pilvo, ir tada aš vėl tapsiu savimi. Bet sutikite, kad kartais taip lengva pasimesti tarp visų šitų „aš"...
Aš turiu tiek daug nuveikti, bet keista jėga trukdo man eiti tolyn, leisdama suprasti, kad daug svarbesnis uždavinys neabejotinai turi būti pirmoje vietoje.
Kartais aš bijau ir nerimujui, čia kaip tik yra proga apie tai kalbėti. Ir apie pilvą tiek daug būtų galima pasakyti.
Ar jūs žinote, kas tam prilygsta? Jūs tai sužinote tik tada, kai tampate nėščia, o šiaip jums sunku suvokti,, ką tai iš tikrųjų reiškia. Pačioje pradžioje jūs žiūrite į veidrodį ir bandote žūtbūt aptikti nors mažytį išsipūtimą pilvo apačioje. Jeigu jo nėra, jūs jį išsigalvojate, ar dar blogiau – ryjate viską, kas jums pasitaiko po ranka. Kai pagaliau jūsų skrandis prisipild otiek, kad, atrodo, tuoj sprogs, jūs žiūrite į savo profilį veidrodyje su palaiminga mina ir didžiuojatės savo išsipūtusiu pilvu, kadangi jūs, žinoma, įsivaizduojate, kad tai jūsų mažas „zuikutis",, kuris jau pradeda ryškėti. Ir jeigu kas nors mėgina jums sakyti priešingai, netgi labai mandagiai, jūs negalite pakęsti to, murmėjimo, kad jūsų nėštumo dar nesimato, kad jūs tik paprasčiausiai prisikimšote pilvą kaip žąsis!
Po pirmojo etapo prasideda negalavimai. Aš praleisiu detales, kad nekalbėčiau vien apie šį garsųjį pilvą. Čia vėl kitaip, jums jau sunku užsisegti kelnių užtrauktuką. Neverta atkakliai stengtis: gultis ant žemės, lankstytis į visas puses – jums jau nepavyks jų užsegti. Tai gana sunkiai priimtina, kadangi jūsų pilvas dar nesuapvalėjęs. Blogiausiu atveju, niekas neįtars jūsų nėštumo.
Taigi jūs, nepaisydama nieko, atkakliai laikotės noro rengtis kaip anksčiau. Jūs du, tris, keturis rytus versdama savo drabužių spintą matuojatės visas turimas kelnes, bet kad ir kaip stengtumėtės, nepavyksta į jas įlįsti. Tada, po kokių keturių ar penkių dienų, kai jums jau daugiau nieko nebelieka, jūs pradedate pagaliau suprasti ir sutinkate nešioti tampres ir marškinius. Ir jau savotiškai nekantraujate, kad jūsų pilvas taptų daug apvalesnis.
Paskutinis etapas vėlgi kitoks. Jūsų pilvas visiškai suapvalėjo. Jau neįmanoma jo nepastebėti, ir jūs tuo didžiuojatės.
Iki šiol šią paslaptį žinojo tik jūsų mylimi asmenys, o dabar staiga jūs išeinate į gatvę ir ten sutiktas vyras ar moteris jums plačiai nusišypso ir klausia, kada bus džiaugsmingas įvykis. Tai atrodo paprasta, bet kai jums tai atsitinka pirmą kartą, galvoje sukyla daug minčių. Iš pradžių jūs suvokiate, kad tai jau niekam ne paslaptis. Antra, jūs esate sujaudinta šio (šios) nepažįstamojo (-osios) dėmesio. Bet tuo pačiu metu jūs savęs klausiate, kokią jis (ji) turi teisę kištis į jūsų asmeninį gyvenimą. Tačiau tuomet, kai jūs visai neturite noro atsakyti, jumyse sukyla pasididžiavimo banga ir jūs puikuodamasi paskelbiate, kad laukiatės dviejų žavių kūdikių, lyg niekas kitas dar nebūtų išgyvenęs šio nuotykio.
Bet tai dar ne svarbiausia, kadangi iš tikrųjų yra daug kitų dalykų, kurie jums kelia susirūpinimą.
Pirmiausia jūsų sutuoktinis, jūsų gyvenimo vyras. Ką jis galvoja? Ką jis jaučia? Kaip jis pakenčia visus jūsų negalavimus ir nuotaikos svyravimus? Ar jam neįkyrėjo matyti jūsų didelį pilvą ir išblyškusį veidą? Ar jis nepratrūks, klausydamas visų jūsų nuogąstavimų ir nepasitenkinimo? Ar dar ilgai jis taikysis su tuo, kad jūs nesuskaičiuojamą galybę kartų keliatės naktį, ir pagaliau, ar jis vis dar laiko jus patrauklia?
Bet patikėkite manimi, jūs patirsite tikrąją gyvenimo stebuklo pras­mę tada, kai pagimdysite savo vaikus. Nėra nieko švelnesnio, saldesnio, malonesnio, stebuklingesnio, gražesnio, paslaptingesnio, nuostabesnio.
Skiriu Matjo ir Žiuljenui


Emanuelė

* * *
Dar vėliau buvo susitikimas su Nikole, poete, vieno iš mano Rotary klubo draugų žmona. Atrodo, kad ir šį kartą Emanuelė bus man ją atsiuntusi. Aš jos nepažinojau, ji atėjo pas mus vakarieniauti su savo vyru. Tai buvo stebuklinga vakarienė, kur virtualus Emanuelės dalyvavimas sklandė aplink mus – širdyse tų, kurie turi „septintąjį pojūtį".
Grįžusi į savo namus, Nikolė iškart man parašė šiuos be galo gražius žodžius. Aš neatsispyriau pagundai pasidalyti jais su jumis:

Ūla Norvilaitė. „Mamos dienai“Ką pasakyti apie šį vakarą ? Ar toks susitikimas mūsų laukė? Žinoma, ir vis dėlto tai atrodė lyg parašyta, buvo akivaizdu, kad kažkas nutiko. Sunku išsakyti žodžiais, ką mes jautėme, išėję iš jūsų. Ant stalo buvo trys žvakės, trys liepsnos, kurios sudegino šios ilgos ir malonios vakarienės laiką, jų šviesa šokinėjo, mirguliavo tarp mūsų pokalbių, plevėsavo ir paskendo savo stearine, lyg deginančių ašarų šaltinio vandenyje ir pagaliau visai užgeso, nes mes jau buvome kitoje nakties pusėje, nes jau atėjo laikas mus palikti. Vazoje buvo pamerktos baltos rožės. Jautėsi kažkas, lyg kiekvieno iš mūsų poezija, mūsų suderinti jausmai. Ar galėčiau sakyti, kad Emanuelė, tokia graži, tokia dieviška mamytė iš tikrųjų buvo ten? Ji buvo mūsų mintyse. Mes tikrai buvome kartu. Manau, kad mes nenorėjome išeiti. Mes tik troškome sulaukti ateinant vaikų. Tačiau pasirodžiusi virš durų mėnulio delčia davė mums ženklą iš dangaus.
Nikolė tęsė, o jos žodžiai atsiliepė manyje aidu:
Žodžiu meilė mes visi pasakome tą patį dalyką, taip pat pasakome ir kitus dalykus. Užtenka vienos dienos viską išgyventi ir užtenka vieno žodžio pasakyti viską.
Aš žinau, kad gyvenime yra daug tragedijų, apie kurias mes net nenutuokiame, kartais tarp artimųjų, kurių skausmu dalijamės. Taigi mes esame čia tam, kad ištiestume ranką ant bedugnės, iš kurios taip sunku pakilti, krašto.
Jūsų skaitiniai skirti atrasti trūkstamo vandens šaltiniui, čiurlenančio šulinio vandens. Mums padeda gyventi didieji teks­tai. Yra šitiek poetų...Taip pat gamtos grožis ir susitikimai, kurie niekada neatsiranda šiaip sau mūsų gyvenimo kelyje. Jūs turite šeimą, sūnus Žiuljeną ir Matjo, tai daugiau nei ateitis. Ši nepaprasta dieviška mūsų dalis, ši stebuklingos žvaigždės dulkė.
„Ne kelias yra sunkus, sunkumai – yra kelias" (Paulas Koeljas).
Kad aš suprasčiau, jog pats kelias yra mūsų egzistencijos tikslas, ko gero, tokia iš tikrųjų buvo mano angelo išėjimo prasmė, mano likimas? Emanuelė jau viską man buvo davusi. Kokia paskutinė žinutė man dar paruošta? Gal tai man sukurtas kelias, galintis tapti didesnis?
„Kas mes būtume be kančių? Šypsena be dvejonių, bet ir be atspalvių" (Margarita Diuras).
Aš žinau, kad Emanuelės atminimas lydės mane visada, kad įveikčiau savo kelią, net jeigu jis yra sunkus. Tai širdies atmintis, ji nemirtinga.
Nikolė kartu su savo laišku atsiuntė man dovaną – Margaritos Jursenar poemą iš rinkinio „Alkipės gailestingumas". Tai buvo būtent tai, ką aš norėjau dainuoti Emanuelei, savo amžinai meilei:

Jūs niekada nesužinosite, kad jūsų siela keliauja
Kaip mano širdies gilumoje priimta švelni širdis,
Ir kad niekas – nei laikas, nei kitos meilės, nei amžius,
Niekada neištrins to, kad jūs buvote.
Pasaulio grožybės pasipuošė jūsų veidu, gyvena jūsų švelnumu,
spindi jūsų šviesa,
Ir susimąstęs ežeras peizažo gilumoje
Man tiktai perduoda jūsų ramumą.
Jūs niekada nesužinosite, jog aš pasiimu ir išsinešu jūsų sielą
Lyg aukso lempą, kuri šviečia man einant,
Kad mano dainoje girdisi ir šiek tiek jūsų balso.
Jūsų spindulių neryškus deglas, jūsų liepsnos silpnas laužas,
Man apšviečia takelius, kuriais jūs praėjote,
Ir jūs dar truputį gyvenate, nes aš jus išgyvenu.

*Jeanas Lucas Delarue (1964–2012) – labai populiarios Prancūzijoje televizijos pokalbių laidos vedėjas.

Iš prancūzų kalbos vertė Vilija Teresė Rose