– Žinai, o juk mes nebebūsime kartu, – pasakiau savo mylimajai. – Po dvejų metų tu būsi su kitu vyriškiu, o aš – su kita moterimi.
– Ką tu čia dabar šneki? – išsigando mylimoji.
Mylimoji pravirko.
Išėjau į rudens gonkeles. Tas geltonis plėšė man širdį pusiau. Žaibas perskrodė kūną. Susitikus laikams, sminga žaibai. Jie perveria žmogaus širdį.
Ten, už durų, manęs laukė ne mylimoji, o žmona. Kita moteris. Nes dveji metai prabėgo kaip vienas akimirksnis. Širdis, per vieną akimirką nugyvenanti šitiek laiko, negali netapti beprotiška. Didžiuoju pirštu sutraiškiau gražų vabaliuką ant palangės. Gaila, nėra drugelio, būtų galima jam nuplėšti sparnelius.
– Aš negeras, – pasakiau mylima­jai. – Aš negeras dėl to, kad man skaudu. O skaudu dėl to, kad laimė ne amžina.
– Ji amžina, – atsakė mano mylimoji. – Taip bus amžinai. Kaip gera mums kartu.
Aš vėl išėjau į gonkeles. Ten, už durų manęs laukė ne mylimoji, o žmona. Kita moteris – gera, miela. Kita siela. Mylimoji miegojo barzdoto vyriškio glėbyje. Toli nuo čia.
– Kodėl tu toks liūdnas? – paklausė kita moteris. – Mano berniuk.
Aš nusisukau.
– Dėl ko tu liūdi? Ką tau galėčiau duoti?
– Tu man atidavei viską.
– Ką – viską?
– Savo gyvenimą.
Priėjau ir ją apkabinau. Ji pravirko. Tai nebuvo mylimoji.
Aš vėl išėjau į gonkeles. Ten, už durų, manęs laukė įvairūs laikai.
– Tu sena, – pasakiau, sugrįžęs vidun ir pamatęs senutę kampe.
– O tu?
– Aš?
Aš nenorėjau apie tai galvoti. Kaip gaila, kad nėra drugelio.
– Išeisiu į gonkeles.
– Išeik.
Lėtai krito lapai. Kaip prieš dvejus, prieš dešimt, prieš penkiasdešimt metų. Tik nebuvo vabaliuko ant palangės.
Užėjau į namą – ir ten nebuvo nieko: nei mylimosios, nei kitos moters. Nieko.
– Aš tave irgi mylėjau, girdi? – pasakiau tuštumai. – Girdi, aš mylėjau tave!
Atsisėdau į kampą ir užsidengiau veidą rankomis. Nejau man aštuoniasdešimt metų? Niekada nežiūrėjau į veid­rodį. Nejau daugiau nieko nėra?
Išėjau į gonkeles. Kažkas priėjo iš už nugaros.
– Tai tu, mylimoji?
– Taip, – ji apkabino mane per pečius.
– Atleisk, aš verkiu.
– Matau.
– Verkiu todėl, kad esu senutėlis.
– Tu jaunas, mano mieliausiasis. Dieve, kaip man gera su tavimi.
– Verkiu, nes viskas praeityje.
– Nekalbėk taip.
– Kad tavęs nėra.
Ji nusijuokė.
– Atsimerk.
Ji stovėjo prieš mane.
– Na, o dabar matai? Dabar tiki?
– Tu?
– Kas gi dar? O čia – mano mokyk­los draugė, – pasakė mylimoji. – Susipažink.
Pažvelgiau į merginą. Ji buvo mano žmona.
– Eime į namą.
– Eikite, aš tuojau.
Nulipau nuo gonkelių ir nuėjau ilga, lapais apkritusia alėja. Ilgai ėjau, kol pamačiau žmogų priešais. Jis artinosi.
– Tu – mano mirtis?
– Aš – tavo Dievas. Eime.
Jis apkabino mane.
– Mielasis mano.
– Dievas negali taip kalbėti.
– Vargšeli.
– Dievas negali gailėtis.
– Mylimasis.
– Dievas negali būti toks artimas.
– Aš myliu tave.
– Dievas negali mylėti.
– Myliu tave ir todėl pasiimu. Man reikia tavęs. Mano vaike. Mano berniuk.
– Man aštuoniasdešimt.
– Mano mažasis. Atleisk.
– Dievas negali prašyti atleidimo.
– Atleisk už viską. Kaipgi tu prisikentėjai.
– Nieko.
– Neverk. Atleisk.
– Tu atleisk.
– Aš tau duosiu viską, girdi? Atlyginsiu už tavo kančias.
Jis klūpėjo prie mano kojų.
– Dievas negali klūpėti.
– Tu gali pažinti Dievą?
Dievas bučiavo man kojas.
Ir aš nebegyvenau.