Kai jis kentėjo parpuolęs ant lovos, prisimindamas, kaip ji gulėjo jam ant krūtinės, kaip kartojo „mano vieninteli, aš tavo amžiams“ ir verkė (taip, verkė!) dėl jausmų pertekliaus jam, iš artumo, – tuo pat metu ji kalbėjo kitam, glaudusiam ją nuogą glėbyje:
– Tik įsivaizduok, tas pusprotis dėl manęs pametė galvą. Jis man rašo eiles!
– Gal jis iš tiesų tave stipriai myli? –­ sakė kitas vyriškis.
Jam nebuvo malonu, kad moteris, tegul dabar ir gulinti ant krūtinės, tyčiojasi iš kito vyriškio. Jame nubudo kažkoks keistas vyriškas solidarumas.
– Na ir kas? – sakė ji. – Negi jį verčiau mane mylėti? Kuo aš čia dėta?
– Na, galbūt jam davei pagrindo tikėti, kad ir tu jį myli? Gal jam kalbėjai švelnius žodžius?
– Na, kalbėjau. Ir kas?
– Štai jis ir patikėjo.
– Ir kvailys.
– Tai tu tik vadinai, kad myli?
– Kodėl vaidinau? Tada turbūt mylėjau ir nuoširdžiai kalbėjau. O dabar nebemyliu. Kas čia tokio?
– Bet jam tai rimta.
– Tai jau jo problema, o ne mano.
„Ji ir su manimi gali taip pasielgti“, –­ pagalvojo vyriškis, bet apie tai jai nepasakė. Tik įsiklausė į startuojančių raketų gausmą.
Jie gulėjo namelyje netoli vietinio kosmodromo. Raketos startuodavo kas pusvalandį. Netoli – dvidešimt kilometrų. Bet tai buvo didžiulės tarpplanetinės raketos, ir gausmas, joms nurūkstant į tamsias kosmoso gelmes, buvo toks stiprus, jog, rodės, jos startuoja už namo. Raketos pakildavo į orbitą, o pas­kui nuskriedavo į įvairias puses – link Marso, Saturno, Jupiterio, Plutono... Kai kurios link Mėnulio. Bet buvo ir tokių, kurios skrisdavo link Saulės. Ne tam, kad joje nutūptų ir sudegtų, o tam, kad priskristų ir studijuotų šviesulį, teikiantį gyvybę ir viltį.

Džonas Petrušenko gulėjo už tūkstančio kilometro nuo ten, vienas tėvų name, kuriame praleido vaikystę, jaunystę... Iš kurio išvyko mokytis į Madridą, paskui į Paryžių, tada į Niujorką. Tėvų jau seniai nebeliko – abu žuvo Saturne, nukritus meteoritui. Kodėl jie nepagalvojo apie jį leisdamiesi į pavojingą ekspediciją? Juk galėjo išskristi tik vienas, o kitas galėjo likti, pagalvojęs apie mažą berniuką, kuris gali išaugti našlaitis? Kam pagimdė, jei apie jį negalvojo? Kodėl Saturnas jiems buvo brangesnis už sūnų?
Jis jiems turėjo priekaištų, jiems, jau nebesantiems gyvųjų tarpe (arba tebesantiems kituose pasauliuose – Džonas Petrušenko iki šiol nenusprendė, ar yra Dievas, ar ne). Nors tai nebuvo pretenzijos, tai buvo jo skausmas. Augdamas vaikų namuose, jis dažnai žvelgė pro langą į tėvus, vaikštančius su savo vaikais. Jis matė tų vaikų veidus, atgręžtus į tėvą, į motiną. Niekad jo veidas nebus toks. Nebus tokios laimės. Niekad. Juk ir jie galėjo išskristi į Saturną? Bet neišskrido, liko su savo vaikais.
Tai buvo keistas smerkimas. Nes smerkdamas jis suprato tėvą ir motiną. Ir kad kitaip negalėjo būti. Jam pačiam visa, kas nepažinta, ir pati pažinimo aist­ra buvo svarbiau už asmeniškus dalykus. Ir galbūt nereikia, kad būtų kitaip. Nes jei jie būtų likę Žemėje, jis pats jau nebūtų buvęs savimi. Būtų kitas žmogus. Nes toks, koks yra – vienišas, persmelktas amžino skausmo, užsisklendęs savyje, – gimė tą akimirką, kai auklėtoja priėjo prie jo, dieną ir naktį laukusio tėvų iš Saturno, ir prispaudusi prie didelės minkštos krūtinės pasakė: „Brangusis, tavo tėtis ir mama žuvo Saturne.“ Ir taip laikė, spausdama prie krūtinės, kol jis nesiliovė verkęs. Glostė jo petukus. Dvidešimt penktajame amžiuje nebuvo priimta slėpti nuo vaikų tiesos. Gailėtis jų. Tiesa buvo aukščiau visko.
Tuomet jam apsivertė pasaulis. Amžiams. Tą dieną jis liovėsi buvęs vaiku, o tapo suaugusiuoju. Ir tik jo begalinė meilė tai moteriai pažadino iš stingulio, ir jis vėl išvydo saulę, apsidžiaugė ja. Kad paskui vėl nugrimztų į amžiną tamsą.

Džonas Petrušenko atsisėdo ir bukai žiūrėjo į grindis. Ant stalo gulėjo Samantos laiškas. „Aš tavęs nebemyliu, –­ rašė ji. – Tiesą sakant, niekada ir nemylėjau. Sudie.“ O tos jų meilės dienos, savaitės, mėnesiai? O jos žodžiai: „Jei kada tave paliksiu, susirask ir nužudyk, girdi?“ Ji jau tada žinojo, kad galės išduoti?
O tos jos ašaros, švelnumas, prisipažinimai: „Dieve, tu mane pavertei visai kita, kokia tau esu dėkinga. Su tavimi esu savimi, netuščia, visavertė.“ Ir nuberdavo jo veidą bučiniais... Smaugdavo glėbyje. Kas tai buvo? Ji negalėjo būti tokia puikia aktore. Bet ir kam gi jai tas? Sadizmo dėlei? Kad priverstų jį patikėti savo žodžių, ašarų nuoširdumu, o paskui iš pasalų smogti mirtiną smūgį? Kam? Kad patirtų sadistinį malonumą, kad jis kenčia ir kad jo kančių šaltinis –­ ji? Juk labai malonu būti kančių šaltiniu žmogui, kuris dėl tavęs kraustosi iš proto. Labai, net labai malonu. Kiek širdžių ji jau sudaužė?
Kraustėsi iš proto. O ar meilė būna kitokia? Nejau „protinga“ meilė yra meilė?

Jis pakilo, išėjo į kiemą. Jo asmeninė raketa buvo visai mažytė. Beveik kaip automobilis. Ją varė nedideli reaktyviniai varikliai ir išvystydavo viso labo trijų tūkstančių kilometrų per valandą greitį. Tokia nenuskrisi iki Saturno. Nė nepakilsi į orbitą. Užtat kitame žemyne atsidursi akimirksniu. Po dviejų valandų jis turi būti darbe.
Džonas Petrušenko dirbo Saulės institute.

Pjeras Monjė, jo draugas, laukė kavinėje prie kampo. Didžiulis, rutulio formos Saulės instituto pastatas iš stiklo pats priminė saulę.
Iki darbo pradžios liko valanda.
Pjeras Monjė, vilkėdamas lengvą, kūną apgulantį skafandrą (jis irgi atskrido raketa, kuri matėsi tolumoje, raketų aikštelėje), sėdėjo priešais ir žiūrėjo į Saulės institutą. Jis susimąstęs rūkė sveikatai nepavojingą sinchromeną, leisdamas baltus dūmų kamuolius per nosį.
– Ji tavęs neverta.
– Man aptemo pasaulis, – tarė Džonas Petrušenko. – Ji buvo mano saulė.
– Saulė negęsta, – atsakė Pjeras. – Pažvelk. Saulė – tai ne moteris.
Saulė matėsi viršuje, lango kampe. Ji akino. Stiklinis Saulės instituto kamuolys tviskėte tviskėjo jos spinduliuose.
– Gęsta, – pasakė Petrušenko. – Saulė gęsta.
– Ką turi omenyje?
– Eime.
Jie išėjo į gatvę ir patraukė prie stiklinio kamuolio. Po kurio laiko atsidūrė laboratorijoje, prikimštoje kolbų, rutulių, kažkokių cisternų. Gaudė kažkokie mechanizmai. Iš kažkur veržėsi garai.
– Kodėl čia tuščia? – paklausė Pjeras.
– Dar anksti. Jie ateis po valandos. Žiūrėk.
Jis priėjo prie kažkokio įrenginio, primenančio didžiulį, už žmogų didesnį, kiaušinį.
– Tai dalelių greitintuvas. Ombro greitintuvas. Viduje – saulė.
– Kaip tai?
– Viduje tos pačios termobranduolinės reakcijos kaip ir saulėje. Gali pažiūrėti.
Jis parodė mažą langelį kiaušinyje. Pjeras priėjo ir pažvelgė.
Tai buvo pragaras. Kiaušinio viduje buvo pragaras. Kiaušinis drebėjo. Atrodė, pragaras išsiverš iš kiaušinio ir akimirksniu pavers pelenais šį pastatą bei šį miestą. Taip ir būtų nutikę, jei jis būtų išsiveržęs.
Prieš daugelį metų išmokta suvaldyti termobranduolinę reakciją ir panaudoti jos praktiškai nemokamą energiją. Būdą, kaip suvaldyti reakciją, atrado didysis Ombras Vichtinštainas. Bet vis nepavykdavo iki galo tos reakcijos perprasti. Saulės institutas prie to dirbo jau ne vieną šimtmetį.
– Dabar žiūrėk.
Petrušenko paėmė į rankas kolbą su kažkokiu skysčiu, panardino į jį zondą ir įtraukė vieną lašą. Paskui įkišo zondą į greitintuvą ir įlašino lašą. Pjeras įdėmiai sekė jo judesius nieko nesuprasdamas.
Staiga greitintuvas liovėsi drebėjęs ir gaudęs, o pragariška ugnis viduje staiga –­ akies mirksniu – užgeso. Pjeras pamatė, kad viduje tamsu. Viskas apmirė. Tarsi būtų įsiviešpatavusi pati mirtis.
– Kas tai? – paklausė jis.
– Tai tetrakvadricilas, – Petrušenko laikė rankoje kolbą. – Jis akimirksniu sustabdo skilimo procesus. Šviesos greičiu įvyksta atvirkštinė grandininė reakcija. Pakanka vieno lašo, kad užgestų saulė.
– Juokauji?
– Ne, nejuokauju. Galbūt ne lašo, o dviejų tonų. Apskaičiavau. Pats matei. Bet apie tai niekas nežino. Aš tą atradau prieš kelis mėnesius.
– Tai kodėl nepranešei?
– O kam? Jei galiu užgesinti saulę, tai kam apie tai kam nors sakyti?
– Bet tu juk nenori užgesinti saulės?
– Nežinau.
Petrušenko padėjo kolbą ant stalo. Pasuko išėjimo link.

Jie vėl sėdėjo prie stalelio toje pačioje kavinėje. Ir Pjeras vėl žiūrėjo į rytmečio spinduliuose akinusį Saulės instituto kamuolį, vėl užsitraukdamas rūkė savo sinchromeną.
– Ji sakė, jei būsiu tau neištikima, susirask ir nužudyk mane.
– Viskas susitvarkys, pamatysi. Tiesiog tau depresija. Išgerk kvantifracolo.
– Pažvelk į šį pasaulį, – nesiklausė jo Petrušenko. – Kam jis? Pažvelk, kiek jame išdavysčių, kiek niekšybių, kaip jis surėdytas. Gyvename po du šimtus metų, o kas pasikeitė? Žmonės nepasikeitė, ir jų niekas nepakeis. Tai jau aišku. Kiek tūkstantmečių gyvuoja žmonija? O žmogus nepasikeitė. Jie sau gali atrodyti geri, bet jų viduje gyvena blogis. Jie kaip sukirmijęs obuolys.
– Idealių žmonių nebūna, – atsiduso Pjeras.
– Kodėl Kristus sakė, kad ateis ir visus teis? Kam pasaulio pabaiga? Tam, kad šis pasaulis nepataisomas, ir kažkada jam turi ateiti galas. Bet Kristus neateina. Kodėl? Gal jo nėra?
– Nežinau, – tarė Pjeras. – Tai tikėjimo sritis.
– Taip, tai ne mokslas, bet galbūt... –­ jis pasilenkė per stalą į Pjero pusę, sugriebė jį už rankų ir pažvelgė į akis. –­ Gal Dievas yra? Ir jis veikia ne tiesiogiai, o per žmogų? Kam Dievas duoda žmogui tiek žinių, kad jis gebėtų užgesinti saulę? Kas žmogui duoda žinių, iš kur ateina nušvitimas?
– Tu visada buvai svajotojas, – bandė nusišypsoti Pjeras, išlaisvindamas rankas iš jo tvirtų gniaužtų.
– Ne, aš ne svajotojas.
Jis žvelgė per langą.
– O kas gi tu?
– Tiesiog man užgeso saulė.
Džonas atsistojo ir išėjo neatsisveikinęs. Pjeras pažvelgė jam į nugarą ir su atodūsiu išleido baltą dūmų debesį.

Po savaitės Džonas Petrušenko gavo iš jos laišką: „Perskaičiau tavo eiles. Ačiū, žinoma. Bet būk vyras, susirask sau kitą. Aš ne tau.“ Jai buvo malonu matyti jo nusižeminimą. Jo kančias. Jis tą jautė. Ji ne šiaip liovėsi mylėjusi. Jei šiaip būtų liovusis mylėti, jis būtų atleidęs ir nebūtų vadinęs išdavyste. Bet jis matė, kad jinai jį tebemyli, nes pamena viską, ką yra sakiusi. Nes tokio rojaus, kai jie buvo viena būtybe, neįmanoma užmiršti. Neįmanoma užmiršti švelnumo, kuris gyveno tavyje. Kartą ji pasakė: „Reikia mokėti nesiklausyti savo sielos.“ „Kodėl?“ – jis tada nesuprato. „Nes tai pavojinga.“ O paskui pridūrė: „Kad būtum stiprus.“
Dabar jis suprato. Ji nebuvo švelnumas. Ji buvo jėga. Jėga, kuri geba atsižadėti savęs, sielos, taip pat ir to, kam ta siela buvo padovanota.

Tą rytą danguje nebuvo nė debesėlio. Samanta, vilkėdama maudymosi kostiumėlį, gulėjo paplūdimyje šalia draugės ir laiminga žvelgė į saulę per užmerktus vokus. Prie jūros buvo daugybė pusnuogių žmonių, daugelis pliuškenosi vandenyje.
– Na, diedai visi tokie, – pasakė draugė. – Jie mano, kad yra stipresni už mus, nes užima svarbius postus. Bet pamiršta, kad mūsų rankose jų širdys.
– Taip, – pasakė Samana. – Mes žinome, kur raktai nuo jų širdžių.
– Ir mes atsirakiname nesiklausdamos, – pritarė draugė. – Ir įeiname nesibeldusios. Ir ten apsigyvename.
– O paskui smogiame mirtiną smūgį, iš vidaus!
Ji ėmė kvatotis. Jei kas iš šalies būtų išgirdęs tą kvatojimą, būtų išsigandęs. Jame skambėjo pragaro aidas.
– Taip jiems ir reikia, – draugė atsisėdo ir apkabino kelius rankomis. – Nereikia tikėti jausmais, tada būsi stipri.
– Aš tau pritariu.
– Kol netikime jausmais, mūsų nenugalėsi. Iki tol mes nugalėtojos, o jie nugalėtieji.
– Geriau nepasakysi.
– Klausyk, – ji staiga pasisuko į Samantą. – O tau negaila jo? To Džono?
– Gaila? – Samanta gulėjo palaimingai šypsodamasi vis dar užmerktomis akimis. – Na, gaila. Bet tai galima pavadinti ir panieka. Aš negaliu mylėti silpnų. Galiu mylėti tik stiprius. Ne tuos, kuriuos sunaikinu, o tuos, kurie mane sunaikina.
– Genialiai pasakyta.
Draugė nutilo.
Samanta lyžtelėjo apdžiūvusias lūpas. Ji nežinojo – ir niekas pasaulyje nežinojo, – kad tuo metu Džonas Petrušenko, sukandęs dantis, sėdėjo vienas prie tarpplanetinės raketos vairalazdės. Saulė buvo visai arti, gigantiška, triumfuojanti, galinga – regis, amžina. Kas gali nugalėti saulę? Petrušenko sveikino ją. Jo akyse liepsnojo ugnis, o iš burnos veržėsi susižavėjimo riksmas. Jis gyveno – pagaliau gyveno!
Nuo karščio išsilydė valdymo pultas. Visa elektronika seniai liovėsi veikusi, ir jis naudojosi mechaniniais svertais. Saulės traukos pakako, kad raketa su dviem tonomis tetrakvadricilo kaip strėlė nuskrietų į jos pragarišką gelmę.
– Priimk mane! – suriko jis, įskrisdamas į protuberantus.

Samanta atsiduso. Kaip gera. Draugė gulėjo šalia. Lygiai kvėpavo, ir tai ramino. Gyvenimas puikus.

Staiga ji išgirdo veriantį riksmą – rėkė kažkoks šalia buvęs vaikas:
– Mama, mama, saulytė pabėgo! Mama, mama, žiūrėk! Žiūrėk!!!
Ji nespėjo atmerkti akių, nes akimoju stojo visiška tamsa. „Saulės užtemimas“, – pagalvojo nieko nematydama Samanta. Iš visų pusių girdėjosi siaubo klyksmai. Kitą akimirką ji pajuto pragarišką šaltį ir virto bejausmiu ledo luitu.
Pasaulis užgeso ir Žemė pasidengė amžinu netirpstančiu ledu.

2015 m. liepos 30 d.
Nida