Jean-Baptiste Cabaud

Jeanas-Baptiste’as Cabaud (1970) – prancūzų poetas, šiemetinio „Poezijos pavasario“ svečias, atvykęs Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu. Gimė Savojoje, nuo 1993-ųjų gyvena Lione. Po daugiau nei dešimtmečio darbo grafikos srityje nuo 2005-ųjų atsidėjo vien žodinei kūrybai, poezijai – rašomai, piešiamai, skaitomai, improvizuojamai. Su muzikantu ir kompozitoriumi Davidu Champey įkūrė vadinamosios elektroarktinės poezijos grupę „Saint Octobre“, per kurios pasirodymus J. B. Cabaud skaito, rečituoja savo tekstus, taip pat su grupe rengia audio vizualinius, fotografinius, grafikos projektus. Su grupe poetas, be dalyvavimo tarptautiniuose festivaliuose kitose šalyse, 2012 m. lankėsi ir Lietuvoje – audiovizualinės poezijos festivalyje TARP. Be to, J. B. Cabaud rengia kūrybines rašymo dirbtuves mokyklose, socialiniuose centruose vaikams ir suaugusiesiems. Penkių knygų autorius; keturios iš jų poezijos, viena prozos, pastaroji skirta jaunimui, išversta į portugalų (išleista Brazilijoje) ir graikų kalbas.

G. Cabaud nuotrauka

 

Medžiai

Medžiai
Medžiai
Medžiai ir vėl
Medžiai visur
Medžiai, plūstantys į visas pasaulio puses
Medžiai tūkstančiais
Dar daugiau medžių
Medžiai žali, raudoni, geltoni
Medžiai nuogi
Mirę medžiai
Bet vis viena medžiai visur
Medžiai

Medžiai, viską užgrobiantys
Nesibaigiantys medžiai
Medžiai be galo be krašto
Medžiai
Medžiai, tarp kurių galėtume pasiklysti
Medžiai, šalia kurių galėtume paklysti
Medžiai, po kuriais galėtume suklysti
Šūsnis medžių
Medžių okeanas
Medžiai vandenų
Medžiai dykumų
Uolų ir žvirgždo medžiai
Taip pat žemės medžiai
ir tai nėra mažiausia staigmena
Medžiai ugnies
Medžiai šešėlių
Vėjo medžiai
Medžiai, geriantys lietų
Medžiai verksniai
Trapūs medžiai
Taip pat medžiai veidrodžiai
Kur kiekviena lapija
Tiksliai atspindi po žvaigždę
Medžiai veidrodžiai
Kur kiekvieną žvaigždės mirktelėjimą
Atliepia lapo virptelėjimas
Medžiai tolimi kaip žvaigždės
Medžiai vieniši kaip žvaigždės
Medžiai gyvenantys kiek žvaigždės
Medžiai mirštantys kaip žvaigždės
Medžiai nakties
Medžiai žemės žvaigždės
Medžiai platybėse
Medžiai kaip ežerai žemėje
Medžiai dangaus atspindžiai
Žali šešėliai ant žemiškos žydrynės
Atvirkšti medžiai
Niekada nesustojantys medžiai
Visada virpantys medžiai
Visąlaik siūbuojantys medžiai
Bet niekada nesusirūpinę medžiai
Medžiai

Medžiai
Medžiai nesibaigiančių lygumų
Medžiai, pasiduodantys metų laikams
Medžiai, kuriantys metų laikus
Atsikartojantys medžiai
Iš savęs atgimstantys
Medžiai
Nors kartais taip nenutinka
O taip nenutinka kai miršta
Medžiai

Medžiai sniego
Medžiai kaip polaidis
Medžiai kaip sniego keteros
Medžių lavinos viską šluojančios kalnuose
Medžių plūstys prapliūpos smogiančios į šlaitus
Medžiai tirštu žaliu sluoksniu
Ištystantys kaip liežuviai
Nuo viršaus
Nuo jų įsišaknijimo vietų
Medžiai, ištystantys nuo kalno viršūnės
kai po jų nebelieka nieko
Vien medžiai, laižantys žemę
ligi pat namų durų

Medžiai

Medžiai, tampantys kliūtimi
Medžiai užtveriantys
Medžiai trukdantys
Medžiai, užgulantys erdvę, jos atkarpas
Medžiai, įdėmiai įsižiūrintys
Medžiai, užstojantys dangų ir visa kiek užmato akys
Medžiai, kuriuose susipainioja elektros laidai
Medžiai, suskaldantys asfaltą
Medžiai, griaunantys miestus
Medžiai vešlūs painūs tankūs susiraizgiusiomis šakomis
Medžiai kardai ir medžiai skydai
Taip pat tuščiaviduriai medžiai
Tarp jų
Medžiai su olomis ir stalaktitais
Medžių vidus su lapija kaip katedra
Tad joks lietus jo nepasiekia
Vidus medyje prieglaudoje
Vidus medyje ertmėje
Vidus kaip kambarys
Vidus it siena
Vidus tarytum butas
Vidus architektūros dalis
Neaprėpiamas medžio vidus
Milžiniškas medžio vidus
Kuriame visgi leista būti tik paukščio lizdui
Medžiai slėptuvės
Medžiai

Medžiai visur
Medžiai, į kuriuos susipjausto ir numiršta rūkai
Medžiai debesų žudikai
Medžiai, apsirengiantys nudirtais debesų kailiais
Medžiai, besipuošiantys negyvais debesų nėriniais
Medžiai, apsimuturiuojantys debesų šalikais
ir apiplyšinėjusiu šilku
Medžiai kaip šokantys skeletai apsikarstę senomis
suirusiomis drapanomis
Medžiai skeletai mirties šokyje
Medžiai, stebuklingai šokantys be judesio
Medžiai medinėmis kojomis
Medžiai bjauriomis galūnėmis
Liguistai liesi, stokojantys gyvybės ir judrumo
Medžiai it griaučiai
Mirtinai gąsdinantys
Medžiai, visuomet pasiruošę numirti ir niekada
nemirštantys
Medžiai, apgaunantys laiką
Juo nepasinaudojantys
Jo nesuvokiantys
Apleisti medžiai
Vieniši medžiai
Arba grupėmis gyvenantys medžiai
Medžiai be nekantravimo
Medžiai

Medžiai bejausmiai
Medžiai, kurių šerdį raižom skaptuojam
Kuriuos pjaustinėjam, žievinam, skaldom
Luošinam, pjaustom, peiliuojam
Žeidžiam, kankinam
O jiems tai nė motais
Medžiai tyleniai
Visada žvelgiantys į dangų
Visada trokštantys jame atsidurti
Visada trokštantys palikti žemę
Nuo jos pabėgti
Medžiai, amžiais bėgantys nejudėdami
Bėgantys vertikaliai
Nedalyvaujantys pabėgime pasmerktame iš anksto
Nors kas žino?
Medžiai, kuriems greičiausiai pavyksta pabėgti
Medžiai, greičiausiai laimintys lažybose
Mums to nepastebint
Pagal jų pačių taisykles
Medžiai su medžių taisyklėm
Medžiai su medžio gyvastimi
Medžiai su medžio nuovoka
Medžiai su medžio gyvybe
nesuvokiama, nepasiekiama, nedešifruojama
Lygiai taip pat susiraizgiusia kaip lapija
Medžiai su kitos visatos gyvybe
Medžiai, kuriuos nuo mūsų atskyrė galaktinė bedugnė
Medžiai, kuriuos nuo mūsų atskyrė absoliuti
žvaigždinė praraja
Fizinė praraja
Kosminis įtrūkis
Vidinė visatos įplėša
Nes medžiai stovi ant vieno visatos šlaito
O mes ant kito
Medžiai, su kuriais tegalime susižvalgyti iš tolumų
Medžiai, su kuriais niekada negalėsim nieku pasidalinti
Medžiai, su kuriais mus suartina vien atstumas
Medžiai iš kitos karalystės
Medžiai svetimšaliai
Galutinio nesusipratimo medžiai
Nepataisomos atskirties medžiai
Amžinosios baigties medžiai, neturėję nė menkiausios
pradžios
Medžiai svetimšaliai
Medžiai iš tolimiausių erdvės pakraščių

Medžiai visgi čia
Žemėje
Šalimais
Aplink
Visur
Medžiai

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas