Joana Gimberytė-Juronė. Laikmečio reliktai

Iš ciklo „Bodis, klepas ir sifonas“

Kai studijavau kino dramaturgiją, populiariausias rašomų scenarijų laikmetis, be abejonės, buvo sovietmetis. Kūrinys taip pat dažniausiai prasidėdavo ne įvykiu, o aplinka. Grįžusi namo Velykoms, kamantinėjau tėtį apie gyvenimo komunaliniame bute ypatumus. Pasidalijęs tuo, ką atsimena, pradedant kaimynu, karais dėl dingusio cukraus ir baigiant degtinės iš aštuonbriaunių stiklinių gėrimu rytais, jis susirūpino –­­ kas tame laikmetyje, kurį jie atsimena kaip pilną nepatogumų prievartinį būvį, taip patrauklu? Kone visi pavasario scenarijai mirgėjo komunalkių detalėmis, o vienas ankstesnių kursų studentės jau pastatytas darbas genialiai tiksliai pasakoja prieš maždaug penkiasdešimt metų galėjusią vykti konkurencinę istoriją dėl didžiausio įmanomo loterijos fabrike prizo –­ naujo šaldytuvo.

Vilniuje viena po kitos dygsta „vintažinės". Parduotuvės rūbų, dėvėtų mamų ir močiučių, o dabar su nauja prašmatnia etikete parduodamų už fantastines kainas. Ieškai šiuolaikiškos suknelės? „ZARA", 109 Lt. Ieškai vintažo? Butikai, 200 Lt +. Technologijų srityje taip pat gręžiamasi atgal. Atsiradus mobiliajam telefonui, ne vienerius metus buvo stengtasi jį sumažinti. Kompaktiškas, užima nedaug vietos, net kalbantis beveik nesveria rankoje. Tačiau neseniai pradėjo didėti ne tik patys telefono aparatai –­ pelnytai vadinami „plytomis" – bet atsirado ir prie jų priduriami rageliai. Seniau visos šeimynos turėjo „naminį", stacionarų telefoną. Su dideliu rageliu apvaliais galais. Taigi dabar galima įsigyti tokį ragelį – įprasto dydžio, maždaug pusės žmogaus galvos –­ ir laidu jį prijungti prie mobiliojo telefono. Spauda dalijasi įžymybių, einančių gatve su rageliu prie ausies nuotraukomis.

Maisto pramonė taip pat nesnaudžia: močiutės uogienės ir naminiai padažai, uždaryti senovinės išvaizdos stiklainėliuose, ekologiška (!) obuolių košė, „Buratino" limonadas... Kaune, Eigulių rajone, net yra parduotuvė, prekiaujanti sifonais. Ne tik prekiaujanti – juos dar ir užpildanti, kai pasibaigia. Ne mineraliniu, ne, apie kokius čia dar mineralus? Burbuliuotu vandeniu ir tiek.

Ar bus ką atsiminti iš šio laikmečio? Minimalizmu persmelktą aprangą? Nesisveikinimą su kaimynais ir domėjimąsi tik tuo, kas „po nosimi"? Dešimt skirtingų mineralinio vandens rūšių, iš kurių bent trijų neįperki?

Iš kur tas ilgesys laikams, kuriuos daugelis prisimena kaip priespaudos metą? Kuo žavios tos buities ir būties detalės? Nuoširdumu, veikiausiai. Tikrumu. Daiktas yra DAIKTAS, o ne jo klastotė. Bendrabučiai žavūs tikrais santykiais. Suk­nelės – ryškiomis gėlėmis. Muzika – klasikinėmis gitaromis. O ir sifonais: vanduo ne pretenzingai teliūskuodavo stiklinėje, o burbulais šaudavo tiesiai pro nosį.