Johannesas V. Jensenas ir bedieviškas sakralumas

 

Norvegas Dagas Solstadas vienoje esė literatūros kritiką prilygino nelabajam, kuris nuolat persekioja rašytojus, kad visiems laikams įgrūstų juos į muziejų ar literatūros istoriją. Tokiam velniui tenka gerokai pasukti galvą ir uodegą, norint šitaip pasielgti su danų rašytoju Johannesu V. Jensenu (1873–1950), kaip ir su daugeliu kitų stiprių menininkų, kurių lengvai nesutalpinsi į chrestomatinius stalčiukus. Jensenas – tai medicinos studijos ir rašytojo praktika, kaimiška Himerlando istorijų tematika¹ ir šio krašto dialektu kurti eilėraščiai, dabar jau išversti ir į danų kalbą, o šalia – vitališka turbinų ir garvežių gaudesį šlovinanti poezija. Romanai, rašomi dėl pinigų, po skyrių per valandą, ir klasika tapęs novatoriškas kūrinys „Karaliaus pražūtis“ („Kongens Fald“, 1900–1901)². Šis danams negailestingai diagnozuoja dekadentišką hamletiškąjį sindromą – perdėtą polinkį į refleksiją, bet tūkstantmečių sandūroje pačių danų išrenkamas amžiaus romanu. Jensenas rašė ir žurnalistinius reportažus iš įvairių pasaulio šalių, iš kurių išsirutuliojo savita poetinė forma; „Jenseno mitai“ – iš kasdienybės patirčių įsiplieskiantys sprogimai, dažnai atveriantys netikėtą universalią įžvalgą. Jo plunksna taip pat pagimdė 6 tomų epopėją „Ilgoji kelionė“ („Den lange Rejse“, 1908–1922), kuri pasakoja mitologizuotą Danijos istoriją ir žmogaus evoliuciją nuo ledynmečio laikų. Dėl epopėjos Jensenui prikišamos rasistinės pažiūros, bet jos pagrindu buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Ši buvo skirta 1945 m. galbūt politiniais sumetimais, išreiškiant pagarbą Danijos pasipriešinimo judėjimui, su kuriuo pats Jensenas, jau visai nejaunas, neturėjo nieko bendra. Premijos pagrindimas skambėjo taip: „Už retą jo poetinės vaizduotės galią ir vaisingumą, taip pat jos dermę su plataus masto intelektualiu smalsumu ir gaiviai kūrybišku stiliumi.“ Premijai Jensenas siūlytas kelis kartus, bet kandidatūra būdavo atmetama dėl „nepakankamo idealizmo“ – Nobelio valia literatūros srityje premija turėjo būti skiriama „už išsiskiriantį idealistinės krypties kūrinį“, ir ši sąlyga sulaukė pačių įvairiausių interpretacijų. Konservatyviai suvokiant idealizmą, kaip ištikimybę Dievui ir tautai, Jensenas šio reikalavimo niekaip neatitiko. Jis buvo laisvamanis, į poezijos kalbą vertęs Darwiną ir mąstęs pasaulį, o tiksliau – visatą, jos pačios ribose. Vis dėlto „tikrovė“ jo tekstuose yra kai kas gerokai daugiau nei gryna ir laikina materija. Turbūt nerasime teksto, galinčio geriau tai iliustruoti nei mitas apie Fudžio kalną „Fudzijama“ („Fusijama“, 1907). Kitas skaitytojams siūlomas Jenseno kūrybos fragmentas, patekęs į knygą „Gotiškasis renesansas“ („Den gotiske Renaissance“, 1901), – ištrauka iš reportažo apie Paryžiaus 1900 m. pasaulinę parodą, čia aprašoma kelionė Paryžiaus apžvalgos ratu.

Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė

 

¹ Viena jų – „Paskutinė Kirstenės kelionė“ (vertė K. Tiknevičius) – paskelbta rinktinėje „Danų novelės“ (sudarė Z. Marienė. – V.: „Vaga“, 1987).

² Vertė Z. Marienė. Pirmasis lietuviškas leidimas („Karaliaus nešlovė“) pasirodė 1996 m., antrasis – 2005 m.

Johannes V. Jensen

Fudzijama

 

Pati džiugiausia patirtis mane ištiko jūroje prie Japonijos krantų, nuo to sykio neprisimenu jokio tikro įvykio. Pabudau ankstų rytą, dar iki aušros, nuo vėjo plūstelėjimo į kajutę ir todėl, kad sapnuose bėgau toks laimingas, nebegalėjau likti gulįs. Kai pažvelgiau pro atvirą liuką, regėjos, lyg prieš mane stūksotų vaizdus aukštas debesis... Bet tai nebuvo debesis, o Fudzijama.

Stebuklingasis kalnas stiebėsi virš viso pasaulio, atrodė, visai nesiremia į žemę, mat buvo taip toli, kad jo papėdė susiliejo su melsva migla, iš kurios buvo sudarytas dangus virš Japonijos. Virš paties dangaus balti sniego kūgiai skrodė atmosferą, tokią debesiškai leng­vą, kad akimirksniu suvokiau, kokia sunki žemė ir koks besvoris jos skrydis dangaus erdvėje.

Atrodė, tarsi Žemė atėjo manęs pasitikti kosmine gaiva, jaunoji planeta, išnyranti iš prieblandos su šiaurės pašvaistės karūna ant galvos, nuostabus pusiau melsvas rutulys, kurio paviršiuje plytėjo saulės nutvieksti daugiaspalviai žemynai.

Tai, ką jutau, buvo panašu į pirmapradį potyrį, kuris ištinka vaiką jam pirmąkart pamačius kažką gera – šiaudą, vandens lašą ant stiklo. Vėliau išmokti įsivaizdavimai vaikystę paverčia prarastąja žeme ir pažadina kitos realybės, kilnesnės nei tos, kurią matome, iliuziją. Tuomet reikia atstumo ir svetimšalio žvilgsnio, didingos staigmenos, galinčios perteikti žemei jos pačios gaivumą.

Išvydus Fudzijamą, žlugo paskutinė svajonė apie kitą, negu yra, gyvenimą. Suvokiau, jog aukštesnysis, mūsų ieškomas pasaulis gali būti tik tas, kuris yra, tik mes duotą akimirką jo nepasiekiame, nematome jo dėl kasdienybės aklumo. Vaisingesnės minties neįmanoma sugalvoti. Iš esmės tik tai žmogus ir tegali patirti.

Todėl Fudzijama yra šventas kalnas, ir žmonės jį garbina.

Kolumbai! Tėra vienas amžinas džiaugsmas – ir vėl išvysti palaimintąją Žemę.

 

* * *

Dabar kabina pasiekė aukščiausią tašką. Kaip nuostabiai išsidėstęs Monmartras. Saulė kaip tik visu ryškumu nutvieskusi šią lūžtančią pastatų bangą, kurios keteroje – balta Sac­ré-Coeur puta... Lai gyvuoja ši jūra! Liepsnojanti aistra miestui ir jo judėjimui, to nerimo, sruvenančio jo gatvėmis, amžinumui! Himnas tiems, kurie dainuodami plaukia viršuje, ir tiems, kurie dūsaudami leidžiasi į dugną! Valio tikėjimui visomis formomis, kuriomis gyvenimas pasireiškia kaip valia, valio valiai, pergyvenančiai savo žmogų ir įsitęsiančiai į visybę!

Įsiklausyk, kaip dainuoja šis miestas, didingasis miestas ten apačioje! Tai geležies poezija, čia plienas rimuojasi su akmeniu, ir aukštyn į dangų kopia rit­mas. Gamtos jėgos ėmėsi kūrybos... Tai pokštas, pastatytas ore, devynių šimtų pėdų aukštyje. Ši paroda jaudina protą kaip pašėlusi muzika, harmonija, visų tautų sutarimas, nepaisant nieko.

XX amžius švilpia man virš galvos. Aš išpažįstu tikrovę, iš tiesų išpažįstu.

O dabar kabina leidžiasi, suprantu tai, nes kyla priešinga pusė. Ašis ir ãtramos plunksnos lengvumu šauna aukštyn, pamirškite bet kokį svorį, metalas skrenda. Kaip svaigina šis metalinio vainiko kilimas, kaip verčia džiūgauti grindų krytis!

Jei čia būtų stovėjęs Nietzsche, kurio siela liguistai geidžia ritmo, o širdis ištikta spontaniško alpėjimo... būtų tai paniekinęs, tai neigęs! Jis, apimtas laukinio ilgesio, ir toliau vertų dainuojančių žodžių vėrinį, dėliotų posmą po posmo. Prisimenu jį čia, nes jis išmokė mane suvokti mano paties neišsakomą būtinybę skristi. Bet dabar Nietzsche sėdi užgesęs ligonio krėsle kaip lavonas, sugniuždytas savo paties svorio, nes nenorėjo nusilenkti prieš visybę, kuri yra tiesa, nes nenorėjo pažvelgti anapus savęs į šio pasaulio tikrovę, geresnę už jį patį.

 

Iš danų kalbos vertė

Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė