Rudeniui

I

Laĩke miglų, gausos sultingų vaisių,
    Drauguži saulės artimas brandžios;
Jūs laiminat ir uogomis aptaisot
    Pakraigės vynmedžius, ir sodo šio
Šakas nokiaisiais obuoliais svarinat,
    Brandumo syvais persunkiat kiaurai,
         Kad birtų jie; ir kevalus saldžiaisiais
    Užpildot branduoliais; nors pumpurai
Dar sprogs ir trauks bites, kol jos nežino,
Kad vasara jau baigias ir žiedynai
          Jau nektaru lipniu korius užtaisė.

II

Kas dar tavęs nerado sandėliuos
    Su derlium, jei ieškos, sutikti gali
Ant kluono jaukiai sėdintį aslos,
    Vėtyklės vėjui švelniai plaukus keliant;
Ar pradalgėj įmigusį kietai,
   Aguonų apsvaigintą, kito baro
       Tausojant tavo pjautuvui gėles:
Kartais su varpų pintine tvirtai
   Brendi per upę derliumi apsunkęs
   Ar kantriai kaip spaustuvas sidrą sunkia
      Iš vaisių spoksai valandas kelias.

III

Kur aidesiai pavasario? Kur dingo?
     Pamiršk juos, savo muziką turi,
Kai žydi vakaro dangus ugningas,
     Dažydamas ražienas pabary;
Uodai liūdna rauda tave palydi
     Tarp upės gluosnių nešamą aukštyn
          Ar besileidžiantį, nurimus vėjui;
Ėriukai bliauna šlaituose įmitę;
     Žiogai smuikuoja, ir giesmė saldi
     Liepsnelės aidi sodo pakrašty;
          O kregždės klykdamos dangum nuskrieja.

 

Odė Psichei

O Deive! Šias eiles išgirsk skurdžias,
    Prisiminimų ir jausmų išspaustas,
Atleisk, jei tavo paslaptis teks čia
    Atskleisti, net jei vien tik tavo ausiai:
Šiandieną sapnavau, o gal mačiau
    Tikrovėj, ne sapne sparnuotą Psichę?
Ėjau mišku ir nieko nemąsčiau,
    Staiga iš nuostabos vos nesurikęs,
Išvydau dvi būtybes įstabias
    Po lapų stogu ant pakloto žalio,
    Tarp virpančių žiedų, prie pat upelio
        Vos vos įžiūrimas:

Ten tarp nuščiuvusių kvapnių žiedų,
     Melsvų, sidabro, Tyro purpurinių,
Alsavo guolyje žolės tie du
     Sparnais bei rankomis apsikabinę;
     Nesilietė jie lūpom lyg nuskynęs
Jų bučinį būt miegas, ne graudus
„Sudie", ir atsimerkus jų lietus
    Prapliups vėl, aušraveidei meilei bundant;
        Tą vaikį pažinau;
    O kas gi tu, laimingoji balande?
         Psichė, manau!

Žavus, vėlyvas vaizdiny, toli
     Nuo blankstančios hierarchijos Olimpo!
Tu Febo žvaigždę safyre stelbi,
     Vakarę, jonvabaliu kur sužimba,
Grožiu, ir nors šventyklos neturi,
          Nei aukuro gėlėto,
Merginų giedančių nakčia, kuri
          Čia kapsi joms iš lėto;
Nei liutnios, fleitos, balso, smilkalų
    Iš kupinos siūbuojamos smilkyklės,
Orakulo, giraitės, nei gilių
    Sapnų blyškaus spėjiko, nei šventyklos.

Šviesioji! Jau prisiekti per vėlu,
    Širdingai kaip senovėj, skambant lyrai,
Kai šventos buvo šakos ąžuolų,
     Šventa ugnis, vanduo bei oras tyras;
Nors mūs laikais, kurie jau nearti
    Nuo tų šventybių, garbintojai tavo
    Tarp olimpiečių sukasi, matau va,
Ir gieda mano žvilgsnio įkvėpti.
Tad leisk ir man drauge giedot nakčia,
             Kuri iš lėto slenka čia;
Su liutniom, fleitom, dūmais smilkalų
    Iš kupinos siūbuojamos smilkyklės,
Orakulu giraitėj ir gilių
    Sapnų spėjiko ištarmėm šventykloj.

Šventikas būsiu tavo, kurs išskleis
    Ramovę sielos žemėj palaimingoj,
Kur mintys atžalas šakotas leis,
    Ir oš it pušys saldžiai ir skausmingai:
Toli aplink giraitėm sužaliuos
    Statūs aukštų kalnų šlaitai laukiniai;
Ten samanotas driades liūliuos
    Zefyrai, paukščiai, bitės ir šaltiniai;
Plačiai išplitusioj rimty toje
Aptversiu šviesų alką širdyje
Darbščiųjų savo smegenų pinučiais,
    Viskuo, ką sodininkas tik sumos –
Žvaigždėm bevardėm, pumpurais, žvangučiais,
    Tarp jo gėlių nebus tokios pačios:
Ir ten patirsi džiaugsmą begalinį,
    Kokį tik protas leis,
Deglas šviesus ir atviros langinės
    Jau Meilę įsileist.

 

Odė

    Dainiai Džiaugsmo ir Aistros,
Žemėj sielos jūs klajos!
Gal kartu ir naujose
Jos gyvena dausose?
Taip, danguj gali išvyst jas
Saulės, mėnesio orbitoj,
Tarp čiurlenančių šaltinių,
Garsiai kalbančio griaustinio,
Rojaus medžių šlamančių,
Arba sėdinčias plačių
Eliziejaus pievų sostuos,
Jas Dianos elniai uosto
Ir žydri varpeliai gožia,
O saulutės kvepia rožėm,
Kvapo šitokio, beje,
Neaptiksi žemėje;
Ten lakštutės gieda drąsiai
Ne beprasmišką ekstazę,
O dievų tiesas giliom
Filosofiškom eilėm,
Auksines dangaus sakmes
Apie jo slaptas gelmes.

    Taip, gyvenate aukštai,
Bet ir žemėj esat štai –
Sielos čia palikę dalį,
Kad parodytumėt kelią
Į dausas, kur jos laimingos,
Budrios ir neabejingos.
Sielos jūs – tikra pagalba
Mums mirtingiems – vis dar kalba
Apie liūdesį, džiaugsmus,
Apie pyktį, troškimus;
Apie šlovę mūs ir gėdą –
Kas mus stiprina, kas ėda.
Mokote mus išminties
Būdami toli išties.

     Dainiai Džiaugsmo ir Aistros,
Žemėj sielos jūs klajos!
O kartu ir naujose
Jos gyvena dausose!

 

Vertė Kornelijus Platelis

Versta iš „Keats Poetical Works". – New York: Oxfrord University Press, 1987.