John Updike. Centrinis parkas (2)

Nežinomo autoriaus nuotrauka

Pirmą pavasario dieną, kai palei šaligatvius dar tebeslūgsojo pirmadienio sniegas, bet dangus jau visiškai giedras, mes apsiavėme kaliošus ir patraukėme saulėtąja Penktosios aveniu puse į Centrinį parką. Čia mes pamatėme...

Didžiulius juodus akmenis, kyšančius iš tirpstančių pusnių, jų rauplėtos nugaros blizgėjo tarsi prisikėlusių brontozaurų keteros.

Balandį, aptežusiu tvenkinio ledu išdidžiai nužingsniavusį iki krašto ir žiūrintį ančiai į veidą.
Policininką, kuris bandydamas ledą sušlapo batą.

Tris pagyvenusius giminaičius, mėginančius sugundyti mažą berniuką su tėvu nusileisti rogutėmis nuo nedidelio, bet stataus kalniuko. Po ilgo spyriojimosi berniukas sutiko, rogutės, be abejo, apvirto ir tėvas prisisėmė už apykaklės sniego. Visi juokėsi išskyrus šnirpščiojantį vaiką.

Keturis berniukus juodomis odinėmis striukėmis, besimėtančius gniūžtėmis. Sniegas buvo labai šlapias ir lipo nuo vieno spustelėjimo.

Septynis vyriškius be skrybėlių.

Dvylika besmegenių, jau gerokai aptežusių.

Du vyrus, besiklausančius radijo mašinoje prie Zoologijos sodo; Melas Allenas komentavo „Yanks“ ir „Cardinals“ varžybas Pitsberge.

Tarą (anot Zoologijos sodo lentelės, Hemiinagus jemlaicus) palaimingai bespoksantį į saulę.

Berberinį aviną, abejingai minkantį purvą ir gromuliuojantį.

Tuščius narvus, pažymėtus „Meškėnas“, „Orangutanas“, „Ocelotas“.

Tėvą, kuris berniukui, kone iki ašarų nusivylusiam ruonių pasyvumu, sakantį: „Tėvas (matyt, tėvas ruonis) yra labai pavargęs, jis visą dieną sunkiai dirbo.“

Beveik visus užimtus lauko kavinės stalus.

Gražią merginą juodomis kelnėmis, pargriuvusią prie Volmano parko ir jas ištepusią.

BILAS IR DORISĖ išraižyta ant medžio. MEGĖ IR FADŽAS parašyta ant sniego.

Du senukus, žaidžiančius šaškėmis, ir šešis, juos stebinčius.

Karuselę, beveik tuščią, bet plyštančią nuo klavesino muzikos.

Vyriškį ant suolo prie karuselės juodais akiniais, skaitantį ekonomikos knygą.

 

Meistrus, taisančius skiedrinį „Žaliosios tavernos“ stogą.

Moterį, mėginančią įdėti juostą į fotoaparatą − šis nukrito, juosta išsivyniojo sniego košėje ir apsišvietė.

Mažą berniuką lakūno akiniais, trinantį ausis ir sakantį: „Jis mane tikrai užgavo.“ – „Ne, neužgavo“, – pasakė jam auklė.

Žalią Džuzepės Mazinio galvą, žiūrinčią į baltą mažojo beisbolo aikštę ir nė kiek nemirksinčią, nors saulė švietė teisiai į akis.

Per takelius, akmenis ir laiptus gurgenantį vandenį. Suaugusį vyriškį, bandantį užtvenkti upeliuką sniegu.

Vandeningus gelsvai žalsvus žolės lopinius po medžiais ir saulėtuose šlaituose.

Iš plikos žemės kyšančias kažkokias rudas lazdeles.

Purvo blyną su padangos pėdsaku toli nuo vietų, kur važinėja mašinos.

Įmintas pėdas aplink ženklą „NEITI“.

Du balandžius, maitinančius vienas kitą.

Dvi artistes dar neatitirpusiais nuo grimo šalčio veidais, išdidžiai maknojančias per sniego putrą.

Storulį, kartojantį „Put, put“ ir riešutais maitinantį voveres.

Daugybę vienišų vyriškių, mėtančių sniego gniūžtes į medžių kamienus.

Begalę paukščių, vienas kitam rėkiančių, kaip menkai pasikeitė Rambleris.

Vieną raudoną kumštinę pirštinę, pamestą po tuopa.

Lėktuvą, labai tolimą ir ryškų, lėtai judantį pro platano šakas.

 

Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus

John Updike. „Assorted Prose“, 1965.

 

Mindaugas Milašius-Montė. „Kopėčios“