Jolanta SEREIKAITĖ

ŽALIEJI KALNAI

Nuotrauka iš asmeninio archyvoJis vaikštinėjo pakrantėmis ir žvelgė į aukštus, melsvus kalnus, kurie rūke atrodė tarsi ištirpę, tik niekaip nesuprato, kodėl jie vadinosi Žaliaisiais, kone prilyginti dangiškajam nefritui, kurį nešioti turėjo teisę tik kilmingieji.
Li Čenas blogai miegojo, tiesą pasakius, kaip išmanydamas  stengėsi užsnūsti, nors niekaip nepavyko – priešais akis vis šmėkščiojo nenutapytas kalnų erelis, kurio pavidalas, stebint iš toli, jau susiliedavo akyse. Jis nebegalėjo kaip kadaise plikomis akimis iš tolo įžvelgti sparnuočių, nes regėjimas vis silpo, o plaštaką nuolat skaudėjo, kartais jo krumplius apimdavo mėšlungis ir jis gerai nebenulaikydavo teptuko, nors jo potėpiai tapo laisvesni ir nebenuspėjami... Tai dėl to tapymo stiliaus pasikeitimo meno žinovai ėmė jį labiau vertinti, įžvelgti visur stipriai pulsuojančią ci ir betarpišką tapomo siužeto išgyvenimą.
Pats Li Čenas manė atvirkščiai  ̶  visas tas virpėjimas tebuvo jo jėgų nykimo pasekmė, nors, žinoma, per tiek metų, tapydamas tik paukščius, gėles ir dar retkarčiais kalnus jis įgijo patirties, bet niekuomet nelaikė savęs geru kaligrafu – tai jo bičiulio Ling Vėjaus talentas, kone dangiškas, kaip pasakytų koks rūmų meno istorijos žinovas, iškėlė Ling Vėjaus tušu užrašytas eiles į nepasiekiamo meistriškumo aukštybes. Nors ir jis dar neturėjo teisės vadintis neprilygstamuoju. Tokių tapytojų karalystėje – retenybė.
Labiau nei garsiais rūmų menininkais Li Čenas žavėjosi daosais atsiskyrėliais, gyvenusiais mažose trobelėse ant aukštų stačių kalnų ir niekinusiais auksą bei šlovę. Jis ir pats siekė panašiai laikytis rimties ir padorumo, nesiblaškyti, nekreipti dėmesio į smulkmenas, juo labiau, kad ir jo mylimoji žmona jau buvo mirusi  ̶  belikdavo už jos vėlę per pilnatį uždegti smilkalų, juk dabar ji kartu su savo protėviais plevena skaidriame, švytinčiame mėnulyje. Jis gyveno vienas, nors nesijautė vienišas ir visai nesiilgėjo sūnaus, išsiųsto tarnauti į tolimą provinciją, ten vedusio ir jau susilaukusio savo vaikų.
Li Čenas turėjo tik tą vienintelį sūnų, nes mažoji dukrelė Idzin nuskendo dar vaikystėje netyčia įkritusi į šniokščiantį Nefritinių kalnų upokšnį.
Li Čeną vis trikdė ta spalva, jis dažniau įžvelgdavo joje violetinius, melsvus atspalvius ir tik kartais pamatydavo smaragdinius pėdsakus atokiausiose viršūnėse arba papėdėse. Kartais jam atrodydavo, kad mažąją, būsimą gražuolę apskritaveidę Idzin pasigrobė supykusi už nefritinės spalvos nematymą ir todėl įsižeidusi šių kalnų dvasia.
Li Čenas pakėlė akis į aukštą, bet gumbuotą pušį. Ten kažkas tarškėjo – ak vėl tos drąsuolės šarkos. Jų porelė, kuri, regis, nekreipė į jį dėmesio. Šarkas jis, kad ir sumenkusiomis akimis, vis dar įžvelgdavo. Tos buvo atsargios, bet susigundydavo maistu, tačiau erelių seniai nebuvo matęs –­ nebeturėjo jėgų ilgai klajoti ir ieškoti jų lizdų kaip kitados, kai užtikęs kokį kilnų sparnuotį ilgai žiūrėdavo į jį kontempliuodamas. Dienų dienas jis galėjo stebėti erelių skrydžius ar akylą laukimą tupint ant šakos ir tykant graužikų. Bet toji negalios dvasia apsėdusi jį nebeleidžia įžvelgti jų plunksnų raštų, tik kažkokį mirgesį, jis nebegali tiksliai atsiminti visų dėmių. Nors, tiesą pasakius, nebereikia – jis ir užsimerkęs atmintinai įsiminė visus paukščius: kaip kuris atrodo, kokios jo akys, kokio lenkimo nagai. Jis žinojo viską apie sparnuočius: kur koks peri, kur mėgsta skraidyti, į kokius medžius nutūpti. Išmanė apie juos kaip mokslo vyras, nors nenešiojo auksinio žuvies ženklo, skiriančio pripažintus rūmų menininkus nuo paprastų. Bet gal jis jau pakeliui į kokią nors aukštumą? Tiesa, senolių išmintis draudė siekti pripažinimo, nors jo mokytojas jau seniai išvykęs pas išmintinguosius į aną pasaulį. Išminčius Mi Šu gal net bus apsistojęs šiuose kalnuose, nes kaip yra sakęs, norėtų susilieti su žalia kalnų spalva, kurios Li Čenas neįžvelgė ir todėl manė turįs savo nuomonę. Jis vis dar negali išmesti minties, kad galbūt  už tą savitą nuomonę kažkas ir nubaudė atimdamas dukterį, dar mažą, mieląją Idzin, kuriai pranašavo gražiausios rūmų sugulovės, bijūnų sodo šeimininkės vietą. Anuomet pačios gražiausios moterys buvo atrenkamos į imperatoriaus dvarą, nes ir jų palikuonys turėjo švytėti neįprastu grožiu, todėl žinodamas tai, jis mažąją Idzin mokė kaligrafijos, nors nebuvo didelis hieroglifų meno meistras, skaitė jai senąją poeziją, istorijas apie dievus. Juk mergaitė nuvykusi į dvarą privalės nepadaryti šeimai gėdos. Po tos istorijos, labai senos, pasakojančios apie imperatoriaus Siudzongo meilę savo damai, kurios visi giminaičiai buvo gausiai apdovanoti, Padangės karalystės gyventojai labiau troško susilaukti gražių dukterų nei sūnų, nes šios atnešiančios jiems šlovę ir turtus.
Bet viskas praeina... Juk Laozi mokė pasitenkinti mažiausiu dalyku, siekti mažiau nei per daug.
Žalieji kalnai supyko, kad jis juose neįžvelgė taip jiems būdingos nefritinės spalvos, negarbino jų kilmingumo, ir todėl dabar turi kęsti ilgesį bei gėlą, po truputį netekdamas regėjimo.
Kaip gerai – jis mąstė, žvelgdamas į pušį, kurioje jau nebestriksėjo šarkos, nuskridę kažkur kitur, – kaip gerai: juk kada nors regėsiu tik rūką, tik viso pasaulio pradžią. Nebekankins manęs tas paukščių plunksnų raštų mirgesys, juk juslės pavargsta nuo spalvų margumyno, o rūkas – visko pradžia. Jo reikia nuolat laukti, jo jis turi ilgėtis.
Kažkada nepripažinęs žalios spalvos Li Čenas nenorėjo tapyti kalnų, peizažų tad pasirinko paukščius. Bet vakar, į svečius užėjęs bičiulis, tas pats garsusis kaligrafas, atžingsniavęs vilkėdamas plonu imperatoriaus padovanotu šilko chalatu. Bičiulis neslėpė dovanų nuo svetimų akių, o Li Čenas buvo nepavydus. Vis dėlto pamatęs Li Čeno nutapytą vienišą mėnesienoje spindintį seną, nušiurusį erelį, kontempliuodamas tą grubų piešinį pasakė:
– Lenkiu galvą prieš tokias linijas, laisvas ir kartu paprastas, kurių aš niekuomet kaip kaligrafas įvaldęs juodo tušo tekėjimą, nesukursiu.
Li Čenas slapčia nusijuokė – tai juk tik negrabaus senio darbas, kuriame tu matai kažką kita.
Vakar jis išėjęs pasižiūrėjo į kalnus: gal išties jie buvo šiek tiek žalesni, gal jam taip tik pasirodė. Tie gūbriai, tos pušelės, gal nuo jų jie įgavo kažkokį paslaptingą nefrito švytėjimą ir skaidrumą....

Jolanta Sereikaitė. „Lelija“ 

DEIVĖS DOVANA

Sename sode jauna moteris rinko lapus. Jai atrodė, kad jų prikrito per daug. Kaip kokių švytinčių auksinių dulkių. Ji svajojo apie pavasarį, rausvais žiedais apsipylusias sakuras, kurias garbino čionykščiai žmonės. Jie išeidavo iš savo paviljonų, apsivilkę gražiausius kimono ir stebėdavo vienadienį jų plazdėjimą, tą rausvą rūką, kuris, regis, ištrykšdavo iš pačios gamtos gelmių.
Ji buvo svetimšalė, atvykusi iš žemyno. Jos tėvas, garsus kaligrafas ir peizažų bei dievų tapytojas, ją čia atsivežė, todėl teko prisitaikyti, įprasti prie jų tvarkos. Žemyniečiai gyveno kitaip, garbino kitas dievybes – drakonai šlamėjo jų kalnuose, o upės nimfos maudydavosi tiesiog šalimais, tokios grakščios, ilgais juodais kaip tušas plaukais, kvapnios, vilkinčios šviesius išsiuvinėtus drabužius. Tiek ji prisiminė iš vaikystės.
O šie žmonės mėgo sakuras. Ai Ki  nenorėjo su tuo susitaikyti, ji ilgėjosi didelių, plačių sodų, didingų kalnų keterų ir juose spindinčių it brangakmeniai šventyklų, kuriose ji įsivaizduodavo gyvenus gerąsias dvasias, o gal net pačią Guan In. Deivė mėgo sėdėti ant Vakarinio kalno ir žvelgti į mėnulio atspindį vandenyje. Taip toji Šviesioji esybė leisdavo laiką, bet šie žmonės jai buvo per daug žemiški. Tiesa, jos tėvas mokė juos rašto meno, taipogi piešimo, jis tapė šventyklose dievybių veidus, buvo puikiai liniją įvaldęs meistras. Subtiliai išlenkdavo budų antakius, gyvybės pripildydavo akis, be to puikiai tapė kalnus, tvirtai juos įrėmindamas plačiu teptuku. Ai Ki trindavo jam tušą. Ir jai patiko prie jo sėdėti, nuolat trinti tuos kvapnius medžio degėsius, kurių paslaptį jis pasilaikydavo tik sau. Tėvas nenorėjo su niekuo savo žiniomis dalintis, gailėjosi, kad augina ne sūnų, o dukrą, kurią netrukus ištekino už vieno savo mokinio. Beje, mergaitė tik kartą buvo mačiusi jį pro širmos kraštelį, o tas mokinys iki vestuvių niekuomet nematė nuotakos veido, jis pasikliovė vien jos tėvo pasakojimu ir paėmė ją į žmonas.
Čia vyravo keisti papročiai: vyras prieš vesdamas turėdavo tris kartus pas tą pačią moterį pernakvoti ir, kai trečios dienos ryte pamatydavo jos veidą, galėdavo tuomet su ja atlikti sutuoktuvių ceremoniją. Kažkoks netikęs, laukinis paprotys. Bet Ai Ki jo išvengė, tėvas neleido niekinti dukters ir liepė jaunuoliui vesti jos nemačius ir nepalietus.
Ji pakluso tėvo valiai, nors nenorėjo tekėti, nenorėjo priimti to keisto svetimšalio kūno. Tiesa, jis buvo gabus piešėjas, tik labai tingėjo, o jos tėvas tikėjo, kad jo dukra privers jį daugiau dirbti. Tačiau jaunuolis, nors ir susižavėjo pamatęs gražiai išbalintą paukščių kiaušinių milteliais savo nuotakos veidą, bet uolesniu tapytoju netapo. Pramokęs šiek tiek piešti, tapyti ir rašyti patraukė klajoti po šalį, po visokias pilis ir vienuolynus, palikęs ją vieną.
Ai Ki vaikštinėdavo vėl pas tėvą ir trindavo jam slaptuosiuos tepalus, kurių receptus jis parsivežė iš Žemyno. Jis tikėjo alchemija ir tuo, kad būsiąs amžinai žvalus ir energingas. Gyrėsi receptus gavęs iš nemirtingojo daoso, gyvenusio aukštai tuose Nefritiniuose kalnuose. Tėvas su panieka ėmė kalbėti apie žentą, esą tas apleidęs savo pašaukimą ir tik ieškąs sau naudos, todėl sumanęs jį prakeikti, nes veltui jam perdavė talentą ir dar už tokio lengvabūdžio ištekino savo vienintelę dukterį. Jis liepė Ai Ki sutaisyti paslaptingą žolių tinktūrą ir sugirdyti  tą gėrimą vyrui, kai šis vėl kuriam laikui po klajonių sugrįšiąs. Ai Ki kantriai viską maišė, kaip jai liepė tėvas. Ir nors suvokė, kad tai gryni nuodai, bet negalėjo prieštarauti savo tėvui, juk nieko be jo neturėjo. Motinos beveik nepamena, o keli vyresni broliai mirė dar prieš jai gimstant.
Ai Ki tikėjo, kad išgėręs šios tinktūros jos vyras nušvis ir nukeliaus į geresnį pasaulį, nors, tiesą pasakius, galėjo pakliūti ir į piktų, alkanų dvasių šalį.
Žmogus neturi švaistyti savo talento, privalo skirti jį visiems, savo ir kitų tobulėjimui. Ir nevertasis nuo savo klaidų turi būti išgelbėtas.
Ai Ki nežinojo, ar nors kiek ilgisi savo vyro, ar galu gale jį po truputį užmiršta kaip kokį atspindį vandenyje, kuris vos suraibuliavęs vėl išnyksta.
Tėvo sveikata silpnėjo, jis vis sunkiau suvaldydavo ranką teptuku brėždamas linijas, nors jo meistrystės atvykdavo pasižiūrėti visokie svetimšaliai, o jis kasdien vis gerdavo savo slaptąsias tinktūras.
Ai Ki tykiai vaikščiodavo po sodą, kuris nepriminė vaikystės erdvių alėjų, didžiulių paulonijų žiedų, nebuvo čia tiek erdvės, o ir pastatai buvo mediniai, maži, prasčiokiški. Ji ilgėdavosi nežinia ko, kartais pasižiūrėdavo į savo nušlifuotą senovinį žalvario veidrodį ir matydavo save vis senstančią. Jos vyras per retai ją lankė, todėl jie vis dar nesusilaukė vaikų. Bet ir nebūtų pripratusi prie svetimšalio, tų keistų jo įpročių. Jų ir moterys atrodė kitaip nei žemietės, kurios puošėsi auksu, o drabužiai tiesiog tviskėjo nuo siuvinėtų gėlių ir įmantriai susegtų plaukų. Šios moterys nebuvo tokios drąsios kaip jos vaikystės šalies mergaitės, kurios kartu su berniukais lankais šaudydavo fazanus. Jos tylėdavo kambariuose apsigobę šimtais beprasmiškų klosčių, alpdavo kiekvieną sykį ir nepriminė jų įnoringos imperatoriaus žmonos, kurią kartą matė dvare, kai dar neturėjo teisės nešioti perlų kokardų...
Ai Ki manė, kad jos vyrui tikrai reikėtų geresnio, šviesesnio pasaulio. Lai jis negrįžta pas protėvių dvasias, bet pakyla kur nors aukščiau, į tas sferas, kuriose karaliauja nemirtingieji ir bodisatvos.
Ji laikė mišinį rankose, o tėvas rašė kažkokius slaptus hieroglifus, kurių net ji prasmės nežinojo. Jis įnirtingai nardino ožkos ir vilko šerių teptuką į didelę akmeninę plokštę, pilną tušo, ir lyg apsvaigęs vedžiojo jį ranka, o Ai Ki tuo metu mėnesienai aukojo nuodų mišinį. Ir jau regėjo, kaip šviesi, ilga Guan In suknia spindi tamsumoje, kaip kyla iš tirštų pelkių lotosai, kaip jie skleidžiasi, o ant kiekvieno jų žiedo tviska po medituojančią dievybę. Lietus, rūkas, keturi heksagramos ženklai, ir jis pakils ten, į tyrą Nefritinę salą, ir niekuomet ant jo nebekris rausvi sakurų žiedai, nebesvaigins salstelėjęs bijūnų kvapas.
Ne, ji suabejojo, ar tikrai tai būtų teisinga, matydama kaip jos tėvas be paliovos, kone užsimerkęs rašo tuos ženklus, ir ji panoro ištirpti jo juodų grakščių linijų linkiuose, susitapatinti su tuo patiriamu virpesiu. Ne, jos vyras nenusipelnė tiek gėrio. Tiek šviesos.
Kitą dieną, žiūrėdama į jau nukritusius sakurų žiedus, pilną jų rūką ir laukdama savo iš klajonių sugrįžtančio vyro, ji išsitraukė indelį, išvyniojo jį iš plonos šilkinės skepetaitės ir vienu ypu išgėrė, tuo metu pajutusi melsvą Guan In šypsenos šviesą...

Jolanta Sereikaitė. „Lapai“