Velniškas karštis; dvokiu it miško žvėris, pagalvojo. Prakaitas balkšvomis srovėmis liejosi veidu, visu kūnu, graužė akis. Be galo norėjosi išsimaudyti šioje romantiškoje baloje, nuplaukti į salelę arba iki sodybos. Paskutiniu metu jo mintys buvo itin poetiškos, akys neįprastai spindėjo, kažkoks pamišimas buvo jį apėmęs, vienas žingsnis, tik vienas, iki visų norų išsipildymo, jis laimingas nusišypsojo.

Priešais jo namus liepsnojo rožės. Tiesiog trūko oro. Per tokią kaitrą vilkėjo prašmatniu juodu kostiumu ir prakaitu permirkusiais marškiniais. Taip norėjosi juos nusiplėšti ir pulti vandenin.

Žmonės neša ir neša man skundus, jie labai žiaurūs, pamanė, žingsniuodamas prie tvenkinio. Šiandien anksčiau baigė darbą, su palengvėjimu užtrenkė įstaigos duris, tegul jie dabar kapstosi be jo, ir taip nusiplūkė nežmoniškai...

Smarkus vėjas pūtė, net svilinantis. Gniaužė gerklę. Jis nusirengė. Vėjas pievele ėmė nešti baltus marškinius. Pagavo juos ir uždengė švarku. Staiga virš namų stogų išvydo pakibusį tvenkinį. Tai buvo fantastiškas reginys. Tvenkinys augo, didėjo. Jis aukštyn pamėtėjo žmogaus figūrėlę. Suplevenusi rankomis, ji it juodas brūkšnelis nuskrido prarajon. Jam pasirodė, kad regi pats save. Medžiai pradėjo kaukti. Rodėsi, tuoj išskris į dangų kartu su visomis šaknimis. Po kiek laiko vėl viskas grįžo į savo vietas. Prie tvenkinio stabtelėjo žydrai apsirengusi moteris tuščiu, nieko nesakančiu veidu. Geriau įsižiūrėjęs, pamatė savo mylimąją. Miestelio stogai teberaudonavo lyg niekur nieko. Pamanė, kad tokį reginį galėjo matyti tikras beprotis, tai nuo karščio... Tuose namuose gal niekas negyveno, nes jokia moteris, joks vyras daugiau nebepasirodė, nepravažiavo nė vienas automobilis. Nuščiuvo ir vėjas. Girdėjo vien švelnų vandens pliuškenimą, iškėlęs galvą išvydo vaiduokliškai apšviestą krantą, plykstelėjo skaisčiai žali medžiai. Nežinojo, kas su juo darosi, bijojo pamatyti milžinišką vandens piltuvą, jame – žalsvą moters veidą siaurom akim su sidabriniais vokais ir gulbę, tarsi baltą segtuką-kokardą vilnijančiuose plaukuose...

Žydru apsiautalu prisidengusi jo mylimoji pirštų galiukais ėmė bėgti pakrante tolyn, saulė vieną mirksnį dar ryškiai apšvietė išblyškusį, bet klaikiai žalsvos spalvos jos veidą, akis, kurios dabar atrodė lyg juodi įbrėžimai.

Įdomu, ar jis iš tiesų visai tai regėjo? Lyg švelnūs vėsūs lelijų žiedai ant bangų suposi gulbės. Tai ir buvo jojo mirtis po karšta vidurdienio saule, vėjuotą, be galo kaitrią birželio dieną – poetiška pabaiga.

Staiga gulbės puolė, kirto be atodairos į galvą, į smilkinius, į akis, plakdamos sparnais vandenį ir orą, baisiai šnypšdamos...

Keli meškeriotojai regėjo šią kovą, bet nekreipė dėmesio. Ant vandens pažiro baltos plunksnos. Jau visu greičiu į jį plūdo tvenkino vanduo. Išvydo griūnančią žalsvą, mirguliuojančią masę, o gal tai buvo didžiulis pirmykštės moters veidas su atmerktomis, įdėmiai į jį žiūrinčiomis akimis? Vanduo visu savo svoriu, garsiai šlamėdamas, krito ant jo. Pasiglemžė.

Ši pragariškai karšta, šviesi, nors vėjo pilna diena, išplukdė jį iš gyvenimo, paliko jo mylimąją vienut vienutėlę, liūdnai nutolusią kitame krante.

Kai žmonės ištraukė kūną, širdis nebeplakė. Paguldę ant žolės, pūtė burnon orą, masažavo širdį, minkė plaučius; gulėjo išsiskėtęs, tik su šlapiomis glaudėmis, tarpuakis žiojėjo giliai prakirstas.

– Prigėrė, – pasakė vienas meškeriotojas. – Mes matėm, kaip jos kapojo, manėm, kad jis išplauks, o nuskendo, vaje... Tada dar gerai nesupratom, kas ten dedasi. Dabar aišku. Prakeiktos gulbės! Užtvojo kaip reikiant.

– Toks jau paukščių protas, – pasakė kitas. – Jos tik norėjo apsaugoti savo gulbiukus.

Dar šiandien prieš pietus jis sėdėjo apsivilkęs išeiginiu kostiumu ir gėrė kavą kartu su bendradarbiais. Jam reikėjo eiti į kažkokį susirinkimą. Po kiekvieno tokio pasitarimo gaudavo pinigų, jo darbas buvo ne eilinis.

Saulė dabar švietė lyg pro skaidrų vandenį. Priešais ant pievelės gulintis negyvas vyras atrodė kiek nerealiai.

Kai jį išvežė, laukai jau skendėjo žaliame šiltame rūke. Aitriai tvoskė vystančiom žolėm. Surūko baltos dulkės. Mažas autobusiukas išspjovė prakaituotus žmones.

Oras kvepėjo vasara, vandeniu, leidosi saulė. Tvenkinyje plaukiojo gulbės, visai kaip bobutės kilimėlyje ant sienos.