(„Romos triptiko" II dalis)

1. Pirmasis Regintysis

„Jame gyvename, judame ir esame", – sako Paulius
Atėnų Areopage –
Kas Jis?
Jis tarsi neapsakoma visa palaikanti erdvė –
Jis Kūrėjas:
Palaiko visa, iš nebūties pašaukia būti ne tik pradžioje,
bet nuolatos.
Visa gyvuoja ir virsta amžina –
„Pradžioje buvo Žodis ir visa per jį atsirado."
Pradžios slėpinys gimsta kartu su Žodžiu, atsiranda
iš Žodžio.
Žodis – praamžinas regėjimas ir praamžinas posakis.
Tas, kuris kūrė, matė – matė, „kad tai gera",
matė kitokiu regėjimu nei mūsų,
Jis – pirmasis Regintysis –
Matė, visame kame rado kokį nors savosios Esybės,
savosios pilnatvės pėdsaką –
Matė: Omnia nuda et aperta sunt ante oculos Eius¹ –
Nuoga ir tyra –
Tikra, gera ir gražu –
Matė taip skirtingu regėjimu nei mūsų.
Praamžinas regėjimas ir praamžinas posakis:
„Pradžioje buvo Žodis ir visa per jį atsirado",
visa, kame gyvename, judame ir esame –
Žodis, nuostabiausias Žodis – Žodis amžinas,
tarsi nematomas slenkstis
visko, kas atsirado, yra ir bus.
Tarsi Žodis būtų slenkstis.

Slenkstis Žodžio, kuriame visa buvo neregima,
praamžina ir dieviška – už šio slenksčio prasideda istorija!

Stoviu prie įėjimo į Siksto koplyčią –
Gal visa tai paprasčiau pasakoma Pradžios knygos kalba –
Bet knyga laukia paveikslo. – Ir tikrai. Laukė savojo
Angelo Mykolo.
Juk tas, kuris kūrė, „matė" – matė, kad „tai gera".
„Matė", ogi Knyga laukė „regėjimo" vaisių.
O tu, žmogau, taip pat regintysis, ateik –
Kviečiu visus jus, visų laikų „reginčiuosius".
Kviečiu tave, Angele Mykolai!

Vatikane yra koplyčia, laukianti tavo regėjimo vaisių!
Regėjimas laukė paveikslo.
Nuo tada, kai Žodis tapo kūnu, regėjimas dar laukia.

Stovime ant Knygos slenksčio.

Tai Pradžios knyga – Genesis.
Čia, šioje koplyčioje, išpuošė ją Angelas Mykolas
ne žodžiu, o suguldytų spalvų
turtais.

Įžengiame, kad perskaitytume,
nuo nuostabos eidami prie nuostabos.

Vadinasi, čia – žvelgiame ir atpažįstame
Pradžią, kuri išniro iš nebūties
nuolanki kuriančiam Žodžiui;
Čia ji kalba šiomis sienomis.
Turbūt dar galingiau kalba Galas.
Taip, dar galingiau kalba Teismas.
Teismas, paskutinis Teismas.
Štai kelias, kuriuo visi einame –
kiekvienas iš mūsų.

2. Paveikslas ir panašumas

„Sukūrė Dievas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą,
vyrą ir moterį; sukūrė juos –
ir matė Dievas, kad buvo labai gera,
bet abu buvo nuogi, tačiau nejautė jokios gėdos."
Ar tai įmanoma?
Amžininko neklauski, o klauski Angelo Mykolo,
(o gal ir amžininkų?).
Klauski Siksto koplyčios.
Kiek daug pasako šios sienos!

Pradžios nematyti. Visa taip sako.
Visas tas audringas regėjimas, žmogaus genijaus išleistas.
Ir galo nematyti.
Nors čia krinta į tavo akis, keliauninke,
paskutinio Teismo vizija.
Kaip padaryti regimą, kaip prasibrauti
už gėrio ir blogio sienų?
Pradžia ir galas, neregimi, slenka iš šių sienų mūsų link!

Jis
„Mes jame gyvename, judame ir esame."
Ar Jis yra tik erdvė gyvenantiems gyventi?

Jis Kūrėjas.
Palaiko visa sukurdamas ir padėdamas egzistuoti –
padaro panašius.
Kai apaštalas Paulius kalba Areopage,
jo žodžiai išreiškia visą Sandoros tradiciją.
Kiekviena diena baigėsi šiais žodžiais:
„Ir Dievas matė, kad tai gera."

Matė, rasdavo savo Esybės pėdsaką –
Rasdavo savo atspindį visame, kas regima.
Amžinasis Žodis yra tarsi slenkstis,
už kurio gyvename, judame ir esame.

Žmogus (Aš)
Kodėl būtent apie šią vienintelę dieną pasakyta:
„Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė,
kad buvo labai gera"?
Ar tam neprieštarauja istorija?
Bent jau mūsų dvidešimtas amžius! Ir ne tik dvidešimtas!
Vis dėlto nė vienas amžius neužgožia tiesos
apie paveikslą ir panašumą.

Angelas Mykolas
Su šia tiesa kadaise užsidarė Vatikane,
kad išeitų iš ten, paliktų Siksto koplyčią.
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį, sukūrė juos.
Jiedu buvo nuogi,
tačiau nejautė jokios gėdos"!
Ir matė Kūrėjas, kad buvo labai gera.
Argi ne Jis mato visa visoje tiesoje?
Omnia nuda et aperta sunt ante oculos Eius –

Jie
Jie taip pat ant istorijos slenksčio
mato save visoje tiesoje:
Jiedu buvo nuogi...
Jiedu taip pat tapo šio regėjimo dalyviais,
kai Dievas pažvelgė į juos.
Argi nenori jais likti?
Argi nenori sugrąžinti šio regėjimo?
Argi nenori sau būti teisingi ir tyri –
kokie yra Jam?
Jeigu taip, gieda padėkos himną,
kokį nors žmogiškosios gelmės Magnificat,
tada taip stipriai jaučia,
kad būtent „Jame gyvename, judame ir esame" –
būtent Jame!
Tai Jis jiems leidžia dalyvauti šiame grožyje,
kurį į juos įpūtė!
Tai Jis atmerkia jiems akis!
Kadaise Angelas Mykolas, išeidamas iš Vatikano,
paliko polichromiją, kurios raktas yra „paveikslas
ir panašumas".
Su šiuo raktu nematoma virsta matoma.
Pirmapradis sakramentas.

3. Pirmapradis sakramentas

Kas gi Jis? Neapsakomas žodžiais. Savaiminė būtis.
Vienintelis. Visa ko Kūrėjas.
Kartu Žmonių Komunija.
Šioje Komunijoje abipusiškai apdovanojama tiesos,
gėrio ir grožio pilnatve.
Vis dėlto nepaisant visko – neapsakomas žodžiais.
O juk papasakojo mums pats apie Save.

Taip pat sakė, kurdamas žmogų pagal savo paveikslą
ir panašumą.
Koplyčios polichromijoje Kūrėjas yra žmogaus pavidalu.
Jis Visažinis Senis – Žmogus, panašus į sukurtą Adomą.

O jie?
„Vyrą ir moterį; sukūrė juos."
Liko jiems Dievo suteikta dovana.
Priėmė savin – kaip žmonės – tą abipusę dovaną,
kuri yra Jis.
Abu nuogi...
Nesigėdijo, taip ilgai truko dovana –
Gėda ateis su nuodėme,
o kol kas tęsiasi džiaugsmas. Gyvena suprasdami dovaną,
nors gal nė nežino, kaip tai pavadinti.
Bet tuo gyvena. Švarūs.
Casta placent superis; pura cum veste venite,
et manibus puris sumite fontis aquam², –
šiuos žodžius kasdien skaičiau aštuonerius metus,
žengdamas per Vadovicių gimnazijos vartus.

Pirmapradis sakramentas – regimas amžinosios Meilės
ženklas.

O kai jie virsta „vienu kūnu"
– nuostabiai vieningi –
už jo horizonto atsiveria
tėvystė ir motinystė.
– Tuomet pasiekia gyvenimo šaltinius, slypinčius juose.
– Pasiekia Pradžią.
– Adomas pažino savo žmoną,
o ji pradėjo ir pagimdė.
Žino, kad peržengė didžiausios atsakomybės slenkstį!

Išsipildymas – Apocalypsis

Galas yra tiek pat nematomas kaip pradžia.
Pasaulis atsirado iš Žodžio ir į Žodį sugrįžta.
Pačiame Siksto koplyčios viduryje šis nematomas
dailininkas galą išreiškė
regima Teismo drama –
Ir šis nematomas galas tapo regimas tarsi aiškiausias dalykas:
omnia nuda et aperta sunt ante oculos Eius!
Mato užrašyti žodžiai, čia pakeisti tapyta vizija:
„Ateikite, palaimintieji... eikite, prakeiktieji"...
Ir taip praeina kartos –
Nuogi ateina į pasaulį ir nuogi grįžta į žemę,
iš kurios buvo paimti.
„Iš dulkės atsiradai ir į dulkę sugrįši."
Tai, kas turėjo formą, liko be formos.
Tai, kas buvo gyva, dabar negyva.
Tai, kas buvo gražu, dabar nusiaubta bjaurumo.
O juk ne visas mirštu,
tai, kas many nesunaikinama, išlieka!

4. Teismas

Siksto koplyčioje dailininkas nutapė Teismą.
Šioje patalpoje Teismas nustelbia viską.
Štai nematomas galas čia tapo skaudžiai matomas.
Galas ir iš karto aiškumo viršūnė –
toks yra kartų kelias.

Non omnis moriar³ –
Tai, kas manyje nesunaikinama,
dabar susiduria akis į akį su Tuo, kuris Yra!
Prisipildė žmonių centrinė koplyčios polichromijos siena.
Prisimeni, Adomai? Jis pradžioje tavęs paklausė: „Kur esi?"
Tu atsakei: „Pasislėpiau, nes esu nuogas."
„Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas?"
„Moteris, kurią tu man davei, man davė vaisių..."

Visi tie, užpildantys centrinę Siksto koplyčios
polichromijos sieną,
savyje nešioja tavo tuometinio atsakymo palikimą!
To atsakymo ir to atsakymo!
Toks yra jūsų kelio galas.

Pabaigos žodis

Ir būtent čia, stebėtinos Siksto koplyčios polichromijos
papėdėje,
renkasi kardinolai –
už Karalystės raktų paveldėjimą atsakinga bendruomenė.
Ateina būtent čia.
Ir Angelas Mykolas vėl juos palaiko savo regėjimu.
„Jame gyvename, judame ir esame..."

Kas Jis?
Štai kuriantysis Visagalio Senio delnas nukreiptas
į Adomo pusę...
Ir pradžių Dievas sukūrė...
Jis visa regintis...

Tuomet Siksto koplyčios polichromija prabyla
Viešpaties Žodžiu:
Tu es Petrus⁴, – išgirdo Simonas, Jonos sūnus.
„Tau duosiu Karalystės raktus."
Žmonės, kuriems patikėta rūpintis raktų palikimu,
renkasi čia, leidžiasi apsupami koplyčios polichromijos,
vizijos, kurią Angelas Mykolas paliko, –
Taip buvo rugpjūtį, o paskui spalį atmintinais
dviejų konklavų metais,
ir taip bus vėl, kai kils būtinybė,
po mano mirties.
Jiems privalo kalbėti Angelo Mykolo vizija.
Con-clave: bendras rūpestis raktų – raktų nuo Karalystės –
palikimu.
Tai jie mato tarp Pradžios ir Galo,
tarp Kūrimo dienos ir Teismo dienos...
Lemta žmogui kartą mirti, o paskui – Teismas!

Paskutinis tyrumas ir šviesa.
Istorijos tyrumas –
Sąžinės tyrumas –
Būtina, kad per konklavą Angelas Mykolas įtikintų
žmones –
Nepamiškite: Omnia nuda et aperta sunt ante oculos Eius.
Tu, kuris viską ištiri, nurodyk!
Jis nurodys...

 

¹ (lot.) Viskas atverta ir atidengta Jo akims.
² (lot.) Tai, kas švaru, patinka dievams; ateikite švariai apsirengę ir švariomis rankomis semkite šaltinio vandenį.
³ (lot.) Ne visas mirsiu.
⁴ (lot.) Tu esi Petras.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas