Jonas Valonis. Vilnius naktį

Budintis Vrublevskių bibliotekos bibliografas su pirmu degtuku, apšvietusiu jo veidą, prisidegė cigaretę. Antrą valandą nakties bibliotekos balkone jis apžvelgė Gedimino pilies bokštą, rūmus bei Katedrą. Šalia su ramia naktimi Neris nešė savo vandenis. Mindaugo tiltu žengė nakties šešėliai.
Staiga gatvėje išniro juodas automobilis. Sucypė stabdomi ratai. Automobilis, padaręs tobulą šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampo posūkį, nuskriejo akmenimis grįsta Žygimantų gatve.
Budintis Vrublevskių bibliotekos bib­lio­grafas, stebėdamas slystantį automo­bilį, įsidėmėjo valstybinio numerio skai­čius – 949.

Herkaus Kunčiaus nuotrauka

* * *
Prie Žaliojo tilto, Žygimantų gatvės pradžioje, sustojo juodas automobilis. Plačiai atsivėrė vairuotojo durys, ir išlipo aukštas, tvirto sudėjimo vyras. Sviedęs cigaretės nuorūką į gatvę pasisuko į keleivio pusėje išlipančią moterį.
– Užtikrink, kad nelįstų žurnaliūgos, ir leiskis žemyn, – įsakmiai, tvirtu, bet ramiu balsu pasakė vyras.
Moteris linktelėjo ir žengė tilto link.
Uždaręs tabako dūmais pritvinkusio automobilio durys detektyvas Pranas Ūsas apžvelgė nelaimės vietą.
Eismas Žaliuoju tiltu buvo uždraustas. Kairiajame upės krante: Žygimantų, Vilniaus, Goštauto gatvėmis –­ ribojamas. Pranas suskaičiavo šešis policijos, tris ugniagesių gelbėtojų ir du greitosios pagalbos automobilius. Dešiniajame krante detektyvo akys surado dar tiek pat policijos automobilių, vieną ugniagesių ir vieną greitosios pagalbos. Visą Žaliojo tilto prieigos teritoriją ugniagesiai juosė „Stop“ juosta.
Paėjęs arčiau upės šlaito Pranas vandenyje pamatė gelbėtojus valtyje prožektoriumi skenuojančius upės dugną, o krantinėje po tiltu – žmonių būrį.
Policijos, ugniagesių ir greitosios pagalbos automobilių švyturėlių šviesos sumišusios su šviesoforų ženklų šviesa Nerį darė fantasmagoriška, lyg chemikalais mirgančia upe. Valties prožektoriaus šviesa – lyg vagoje besi­vartančios sužeistos gyvatės žvilgsnis. „Velniava“, –­ kreivai šyptelėjo sau mintyse Pranas ir, pakėlęs „Stop“ juostą, įžengė į tyrimo zoną.
– Prustai, jūs kaip visuomet laiku, –­ kažkieno balsas suskambo šalia.
Pranas, arba „Prustas“, kaip jį vadino kolegos, atsisukęs į tą pusę, iš kurios sklido ausis erzinantis balsas, pamatė besišypsantį liesą jaunuolį ugniagesio apranga.
– Man patinka paruoštas stalas, Vitalijau.
– Tada šį kartą aš kviečiu jus vakarienės, – sušuko Vitalijus ir priėjo arčiau Prano. – Esu atsakingas už šios nelemtos nakties... – pažiūrėjo į laikrodį. –­ Velnias, jau po dviejų. Taigi, už šios nakties scenografiją. Tikiu, jog beveik viską jau pastebėjote, Prustai. Nors manau, jog dvi detalės jums praslydo pro akis, nes jos yra jums tiek natūralios ir tiek nenatūralios.
– Vitalijau, aš žinau – tu daug kalbi...
– Palaukit, palaukit, Prustai. Detalė pirma, – Vitalijus čiupo ugnegesių žarnos antgalį persimetė jį per dešinį petį ir kaire ranka mostelėjo į tiltą. – Pažiūrėkite!
Pranas, dar kartą apžvelgęs aplinką, sukoncentravo žvilgsnį Vitalijaus rodoma kryptimi.
– Velniai griebtų, kur skulptūra?!
– Aha, – patenkintas Vitalijaus balsas net jį patį nustebino, todėl pakartojo: – Aha.
Kairiojo upės kranto dešiniosios Žaliojo tilto skulptūros nebuvo. Pranas klausiamai pažvelgė į Vitalijų.
– Palaukit, kol pamatysite antrą detalę, – vis dar pakylėtu balsu kalbėjo šis. – Bet tai jau jūsų darbas. Geros vakarienės, Prustai.
Vitalijus kvatodamas pradėjo vynioti ugniagesių žarną. Pranas nujautė kažką šiurpaus.
Vis dar negalėdamas patikėti ir žvelg­damas aukštyn į tuščią skulptūros pos­tamentą Pranas lipo laiptais žemyn. Gatvės viduryje dar smilko nuo­rūka.

* * *
– Anokia čia naujiena, Rasa, – Pranas aiškino moteriai, išlipusiai iš jo automobilio. – Skulptūros nėra: kažkas dideliu automobiliu trenkėsi į pos­tamentą, ir skulptūra nuvirto. Kadangi ji ne ant krantinės ir ne upėje, nes gelbėtojai negali jos rasti, ji, matyt, jau toli... Po tiltu kažkokiose virvėse įsipynęs kabo kūnas. Surask ką nors, kas matė bent viso to pradžią: atkreipk dėmesį į viešbučio langus, gal dar stovi ką nors mačiusių žioplių. Paklausk dėl eismo stebėjimo kamerų žiedo viduryje.
Rasa, Prano partnerė, stovėjo prieš jį vos galėdama išlaikyti savo kūno svorį, apsunkusį nuo aplinkos. Pranui nuėjus arčiau žmonių po tiltu, ji, vos keletą laiptų palipusi, suklupo.
– Velniava, – iškošė Rasa.

* * *
Pranas sviedė cigaretės nuorūką į Nerį. Smilkstantis dūmas išnyko virvėse, kabančio kūno šešėlyje.
– Prustai, reikalai tokie. Kol ugniagesiai nuleis merginos kūną, galiu pasakyt, kad krisdama ji susilaužė abi kojas. Siekė išsilaikyti ranka. Matyt, reikėjo daug pastangų – iki kaulo perpjautas delnas. Tiek matau dabar. Štai tuoj nuleis lavoną ir galėsiu pasakyt daugiau, –­ po tiltu pirminę ataskaitą pateikė ekspertas.
Ugniagesiai nukirpo virves ir plieninį lyną, į kuriuos buvo įsipainiojęs nelaimingosios kūnas. Greitosios pagalbos darbuotojai nustatė, kad mirusi prieš valandą.
– Tikrai taip. Krisdama susilaužė kojas ir ranką. Nelaimei, plieninis lynas įsipainiojo po kaklu ir pasmaugė, – eksperto analizę išgirdo Pranas.
Prustui to užteko, tad pasukęs laiptų link ir su antru degtuku vos neišsideginęs akių prisidegė naują cigaretę. „Velniop, tuos „Iki“ degtukus“, – burbtelėjo panosėj.
Po Žaliuoju tiltu, kairiajame Neries krante, tarp butelių duženų gulėjo dvidešimties dvidešimt trejų metų baltas moters kūnas.

* * *
Rasa ir Vitalijus šnekučiavosi prie dingusios statulos postamento.
– O žinot, kad savo žmoną aš sutikau būtent ant šio tilto ir prie šios statulos?! – jų pokalbį nutraukė Prano balsas.
Abu pašnekovai netikėtai užklupti atsisuko.
– O žinot, kaip mes ją pavadinome? Ogi – darbu!
– Detektyve, – Rasa, žinanti Prano reiklumą, tarė eidama artyn. – Tokią valandą ir dar sekmadienį įvykio metu aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Videokamerų informacijos reiktų laukti iki ryto. Nežinia, ar jos ką detalaus paro­dys. Tačiau kitoje gatvės pusėje laukia viešbučio administratorius: vienas iš viešbučio svečių tikina matęs įvykį ir kviečia atsakingus asmenis ateiti į jo kambarį.
Prustas jau iš pradžių, atvykęs prie Žaliojo tilto, pastebėjo vienas atviras viešbučio balkono duris, o balkone siluetą bei smilkstantį dūmą. Dabar pažvelgęs į tą pačią pusę pamatė uždaromas balkono duris. Užgeso ir šviesa kambaryje.
– Tai čia bus mūsų žioplys. Eime, –­ tarė Prustas.

* * *
– Performansas, sakai?..
– Taip. Paklausyk, Ana. Mergina gerai žinoma mieste, stengiasi visur kišti nosį ir bando tai išreikšti per savo meninę prigimtį…
– Nemanau, kad tai prigimtis, Jonai.
– Ne prigimtis, žinoma, bet niekam tai nerūpi. Ne esmė, žodžiu. Svarbu, kad ji reaguodama į aktualijas atsidūrė būtent toje vietoje.
– Gerai… Tęsk.
– Taigi. Kiek jai protelis ir gebėjimai leido, ji sugalvojo imituoti voratinklį! Pasikabinti nuoga virvėse po Žaliuoju tiltu ir laukti, kol bus išlaisvinta. Štai! Bet tuo pačiu metu kiti aktyvistai sugalvojo patys nugriauti statulą. Prikabino plieninius lynus ir, sunkvežimiu gerai trinktelėję į pamatus, nuvertė. Nelaimei, smūgio išgąsdinta mergina nuslydo nuo tilto turėklų, o nutrūkęs lynas ją pagavo už kaklo. Ką manai?
– Sutapimas. Nelaimė. Kvailumas. Ką aš galiu galvoti?! Gerai... Nesigilinsiu į tavo rašymo subtilybes, tik paaiškink, kodėl taip darai?
– Taigi, sakai, nesigilinsi...
– Į rašymą, apsiramink! Klausiu, kodėl esi Vilniuje? Po tiek metų? Ir nesakyk, kad mėgini narplioti senas suplyšusias istorijas. Nuo tėvo pasakojimų, amžiną atilsį jam, tavo vaikams seniai bloga. Oi, susitarėm susitikt ir susitikom kaip tik ten – ant tilto. Ji – žalia suknele. Pataisė mano kaklajuostę ir ėjom operon. Negana, kad vaikams duoti jų vardai? Ko tau negana? Ko tu bastaisi?! Ko tyli? Atsakyk!
– Suplyšusias?..
– Eik tu!.. Čia mano išraiška! Tu galvoji, kad aš neatsimenu, kaip mes grįžę iš kelionės Olandijoje, kurioje užtrukome ilgiau, nei buvome planavę, ėjome tiltu, ir aš tavęs paklausiau, ar dabar pagaliau jautiesi grįžęs? Aš žinau, kiek tau reiškia kiekviena akimirka. O tu, tu žinai, kiek man?.. Kas ten dabar? Koks ten garsas?
– Užkliuvau už kėdės.
– Užsidek šviesą!
– Aš ją ką tik išjungiau grįžęs iš balkono.
– Vėl rūkei?
– Taip. Radau degtukų lagamine. Ana, aš žinau, kiek tau reiškia. Žinau. Iki, bučiuoju tavo lūpas ir apkabinu. Jau girdžiu žingsnius koridoriuje, tuoj pasibels.

* * *
Detektyvas Pranas Ūsas tris kartus stipriai pabeldė į viešbučio kambario duris pažymėtas skaičiais 949.

2015-03-28