IŠ PASAKŲ ŠALIES
Dar minčių
Dar kartojasi tvirtuolio skundai:
– Mane nori nuversti... Jiems nepavyks!
Jau buvau viešai pastebėjęs, ką tai reiškia. Jis yra išsigandęs.
Dabar atėjo naujų minčių. Jis taip siunčia papildomą signalą savo vidaus kritikams.
– Jūs norite mane nuversti, skelbiate šalį be manęs? Tąsyk jūs – amerikiečiai! Agentai! Nacišdavikai!
Taigi, nenaudėliai, patys atsiskleidėt. Ko gera, priversite mane pasivaikščioti su dalgiu. Skiriu šį perspėjimą ir artimiesiems.
Ezopas visiems laikams
Senelis Ezopas kadaise parašė pasaką apie varlių karalių. Kaip jos norėjo monarchijos ir tironijos, taip norėjo, taip kurkė visą naktį nežmoniškai iki dangaus, kad Dzeusas nebeapsikentęs nudrėbė joms... kelmą.
Tai buvo didelis pliumpt! Tai bent galybės ženklas, toks įspūdis!..
Pasakos tęsinį rasite klasikų bibliotekoje.
Rusijos varlynuose ilgokai reiškėsi šio pobūdžio ilgesys ir teisėti lūkesčiai, kaupėsi nepasitenkinimas pastagnėjusiais gana draugiškais kelmais.
Ir gavo gandrą.
Tas liepė visoms užsičiaupti ir stotis ant užpakalinių kojų.
Trijų raidžių mandagumas
Mūsų armija mandagi, bet nepobedimaja!
Kuris karvedys tai skelbė?
O karių mandagumą matėm, kai taip gražiai, pagal protokolą, sutiko Malaizijos keleivinį lėktuvą.
Mandagiai nuleido net ne savo žemėn ir neleido artimiesiems nė tirti šios masinių žudynių vietos. Nuleido, neleido – ir kas?
Paskui turguje mandagiai pardavinėjo aukų daiktelius – suvenyrus.
Nenugalimoji dukart bėgo nuo nedidelės čečėnų tautos, mandagiai ir protingai pasirašė su jais Taikos sutartį. Paskui sugrįžo trečiąsyk – jau totaliu naikinimo karu.
Jame mandagiai nužudė 60 000 vaikų.
Ką gali žinoti, gal kuris nors tėvas dar nepamiršta.
Reiktų taikytis, atsiprašyti.
Iš gervių erdvių
Girdėjau, Nikodemas berašąs knygelę vaikams „Mažasis gervių varovas". Apie berniuką Volodią, kuris mokykloje skaitė apie Nilsą, skridusį su laukinėmis žąsimis, o užaugęs ėmė galvoti apie gerves.
Jos lekia į kitus, laikinai geresnius kraštus, tai gal ir aš kartu? O jeigu jau palydovas, tai kodėl ne vadas, ne varovas? Ė, lėksiu gal ir negrįšiu...
Taip tad atsitiko, kad žmonės visame pasauly pamatė lekiant gervių gerves, ir jų prieky – berniuką su piloto akiniais. Sau jis atrodė kietas, o kitiems – mažas. Atjaustinas, mylėtinas. To nuo mažens trokšte troško, negavęs pyko.
Pakilo Lekėčiuose, tūpė Gervėčiuose.
BIOVENIMAS
Žmogaus paieškos eskizas
Biologinis gyvenimas, tas pats buvimas, baigiasi biologine mirtimi. Visų biopadarų, tad ir homų rūšies.
Dvasinis gyvenimas (žemėje) baigiasi žmonių dvasine mirtimi. Po jos dar gali tęstis jų biologinis gyvenimas, lyg ir biobuvimas arba biovenimas.
Šio pagrindas – apykaita, cirkuliacija – tai organizmo biologiniai poreikiai. Mityba, seksas. Ir aktyvios apraiškos – tikslingi veiksmai, anų biologinių poreikių tenkinimas. (Čia mokslo žodynas.)
Atitinkamos funkcijos.
Dvasiniai poreikiai nėra būtini arba imanentiniai, todėl įvairuoja. Juk būna potraukių (poreikių raiška!), kurie nėra (vien) biologiniai. Domėjimasis, interesas – jau šis tas, jei ne vien tiesioginis biologinis. Ir džiaugsmas būti (tartum) ne vien biologiškai.
Antai liūdesys, kai priežastis – ne vien biologinė ko nors stoka. Galbūt vienatvė, svetimybė. Ji sietina su baime, bet ši vėl tempia veikiau į biologiją. Priskirtina biovenimui kaip pirmoji besirandančios sąmonės apraiška. (Po instinktų, tie visai biologiniai.) „Bijau, taigi esu." Tarp kitų gyvūnų, kurie gal pavojingi. Tuo esi panašus į brolį kiškį.
Humanistikai turėtų rūpėti gyvenimo viršenybė biovenimui. Jos ištakos – iš žmonių bendravimo, kuris, jei ne vien biologinis, apibūdintinas kaip pagalba (artimui), atjauta (silpnesniam ir atsidūrusiam nelaimėje), meilė (ne tik biologinio potraukio subjektui). Pirmosios dvi (pagalba ir atjauta) buvo ką tik parodytos ekranuose, kai beždžionė geležinkelio stotyje pasiaukojamai gaivino kitą beždžionę, nutrenktą aukštos įtampos elektros. Nesutinku, gyvenk! Trečioji stebuklybė beždžionėse neįrodyta, bet žmonėse tikrai egzistuoja.
Jeigu būtų kitaip tai
negalėtume mes
mylėti
nei žemės
mūsų tėvynės nei
seniai
pasimirusių.
Auklėtojai, galimų žmonių ugdytojai, turėtų ryškinti, kas yra gyvenimas.
Kodėl verta jį patirti, jame būti, juo džiaugtis?
Biovenimu ir vilkas paėdęs džiaugiasi, ir pasprukęs kiškis, ir brolis lokys, besivoliojąs po laukinių serbentų krūmyno saldybę. Bet štai brolis žmogus ir jo sesė žmona (matykim žodžio kilmę) turi gausesnių perspektyvų. Skleiskimės.
Kitaip mus užgoš biovenimas.
Gal jau gožia.