Pavojaus ištiktasis

Tai meilė. Man reikia slėptis arba bėgti.
Jos kalėjimo sienos auga lyg šiurpiame sapne. Viliojanti kaukė pasikeitė, bet ji vienintelė kaip visada.
Kokia man dabar nauda iš talismanų: literatūrinių pratybų, drumsto mokytumo, įvaldyto meno tarti rupius šiauriečių žodžius, skirtus apdainuoti jūras ir kalavijus, giedros draugystės, Bibliotekos galerijų, paprastų dalykų, įpročių, mano motinos nesenstančios meilės, karingų mano protėvių šešėlių, belaikės nakties, sapno skonio?
Su tavimi ar be tavęs – toks mano laiko matas.
Dabar vandens ąsotis dūžta prie versmės, dabar žmogus pakyla nuo paukščio giesmės, dabar jau susilieja sutemoj žiūrintys pro langą, tačiau tamsa neatneša ramybės.
Tai meilė, aš žinau: nerimas ir palengvėjimas išgirdus tavo vardą, viltis ir atmintis, siaubas gyventi kisme.
Tai meilė su savo mitais, su savo mažyčiais ir betiksliais burtais.
Yra gatvės kampas, pro kurį bijau praeiti.
Dabar kariaunos apsupa mane, ordos.
(Šis kambarys netikras; ji jo nemačius.)
Moters vardas išduoda mane.
Man skauda visą kūną moterim.

 

Katinui

Slapus lyg veidrodžių gelmė tyli
Ar ryto pasalūniška aušra
Slenki po mėnuliu it pantera,
Kurios šešėlį matom iš toli.
Dievybės lėmimu nepažiniu
Mes veltui ieškome tavęs:
Nei Vakarai, nei Gangas neatves
Mūs prie tavų vienišiaus slėpinių.
Su minkšto kailio nugara lėtai
Iš mano rankos glamones imi,
Užglaistęs amžiams savo rimtimi
Nepatiklumą, buvusį prieš tai.
Esi valdovas iš laikų kitų,
Iš sapno sferos, uždaros kaip tu.

 

Brunanburgas¹, 937 metai

Prie tavo šono – nieko.
Vakar vakare nužudžiau žmogų mūšy.
Narsus ir augalotas buvo vyras iš šaunios Anlafo² giminės.
Kardas įsmigo jam į krūtinę, kiek į kairę.
Jis nugriuvo ant žemės ir virto niekuo,
Varnų̃ maistu.
Veltui jo lauki, nepažįstamoji.
Geltoną jūrą raižantys laivai
Jo nesugrąžins.
Apyaušriu pro miegus
Grabinės tavo ranka.
Patalas bus šaltas.
Vakar vakare nužudžiau žmogų Brunanburo mūšy.

Autoriaus prierašas:
Šiuos žodžius taria saksas, dalyvavęs pergalingame Vesekso karalių mūšyje prieš jungtinę škotų, danų ir normanų kariuomenę, kuriai vadovavo Anlafas (Olavas) iš Dublino. Eilėraštyje aidi giesmės – ją nuostabiai išvertė Tennysonas – apie mūšį atgarsiai.

 

Košmaras³

Senų laikų karalių aš sapnuoju.
Plieninė karūna, negyvos akys,
Tokių veidų jau nėr. Jis kardą segi,
Prigludusį kaip vilkšunis prie kojų.
Kas jis – norvegas, saksas ar žuvėdas?
Šiaurietis – tiek žinau. Krūtinę dengia
Tanki, ruda barzda. Į giedrą dangų
Susmigusios jo akys – aklos, kietos.
Koks dulsvas veidrodis ir kokios jūros
Jo širmą vaizdinį man atsiūbavo,
Iš kokio laivo jis atplukdė niūrų
Kartėlį ir senovę tamsią savo?
Aš jo sapne, žinau, ir teismo laukiu.
Diena, paskui – naktis. Jis nesitraukia.

Que me impone su antaño y su amargura?
Sé que me sueña y que me juzga, erguido.
El día entra en la noche. No se ha ido.

 

Things That Might Have Been⁴

Mąstau apie visa, kas galėjo būti ir niekados nebuvo.
Saksų mitologijos veikalas, kurio neparašė Beda.
Nesuvokiamas kūrinys, šmėstelėjęs Dantei, kuomet jis nugludino paskutinę Komedijos eilutę.
Istorija be dviejų – Nukryžiavimo ir cikutos – pavakarių.
Istorija be Helenės veido.
Žmogus be akių, mums dovanojęs mėnulį.
Pietiečių pergalė per tridienį Getisbergo mūšį.
Mūsų meilė be atsako.
Didžiulė imperija, kurios vikingai nepanoro sukurti.
Žemės rutulys be rato ar be rožės.
Johno Donne'o mintys apie Shakespeare'ą.
Kitas Vienaragio ragas.
Airių pasakų paukštis, tupiantis išsyk ant dviejų šakų.
Sūnus, kurio neturėjau.

 

Teisuoliai

Žmogus, kuris darbuojasi sode, kaip to norėjo Voltaire'as.
Tas, kuris dėkingas už muziką žemėje.
Tas, kuriam malonu sužinoti naują žodį.
Du tarnautojai kavinėje tylomis žaidžiantys šachmatais.
Puodžius, sukuriantis spalvą ir formą.
Spaustuvininkas, tvarkingai surenkantis šį tekstą, kuris gal jam ir nepatinka.
Moteris ir vyras, skaitantys paskutines kažkurios giesmės tercinas.
Tas, kuris glosto snaudžiantį gyvūną.
Tas, kuris atleidžia ar nori atleisti už jam padarytą skriaudą.
Tas, kuris dėkingas už Stevensoną žemėje.
Tas, kuris verčiau sutinka, jog teisūs kiti.
Šie žmonės nejučiom gelbsti pasaulį.

 

Kristus ant kryžiaus

Ant kryžiaus – Kristus. Pėdos liečia žemę.
Trys kryžiai ant kalvos vienodo aukščio.
Jis kabo ne per vidurį, o trečias.
Juoda barzda vilnija ant krūtinės.
Jo atvaizdai nėra į jį panašūs.
Jo bruožai šiurkštūs, žydiški. Nėkart
Jo nemačiau, tačiau vis vien ieškosiu
Lig savo paskutinių žingsnių žemėj.
Nučaižytas žmogus kankinas tyliai.
Erškėčių karūna jo kaktą veržia.
Negirdi jis šiurkščių minios patyčių,
Mat ši tokias agonijas jau mačius:
Jo ar kitų – jai tas visai nerūpi.
Ant kryžiaus kabo Kristus. Jis klejoja
Apie dangaus žadėtą karalystę
Ir moterį, kuri jam nepriklausė.
Jis niekad nematys nei teologų,
Nei gnostikų, nepažinios trejybės,
Nei katedrų, nei Ókamo skustuvo⁵,
Liturgijos, porfyros arba mitros;
Nei Gutrumo⁶, pakrikštyto su kardu,
Nei inkvizicijos, nei kankinių,
Nei Žanos d'Ark, nei uvėrių kryžeivių,
Nei laiminančio žygį Vatikano.
Jis žinosi esąs žmogus, ne dievas,
Ir jam vis tiek, ar mirti vakarėjant.
Tik geležinės vinys ne vis tiek.
Dejuoja – juk ne graikas, ne romėnas.
Jo paveldas, mums tekęs, – įstabi
Metaforų žosmė ir atleidimas,
Kurs panaikina praeitį. (Taip rašė
Belangėn pasodintas vienas airis.)
Į mirtį skuba nukamuota siela.
Aplink pritemo. Kristus nebegyvas.
Per stingų kūną nuropoja musė.
Bet man tai kas, jog šis žmogus kentėjo,
Jei aš dabar kenčiu ir kankinuosi?

Kiotas, 1984

 

Suma

Į baltą, lygią sieną atsisukęs, –
Tą sieną, regis, niekas neužgynė
Įsivaizduoti mums kaip begalinę, –
Žmogus į ranką paima teptuką
Ir tapo visą žemę daugialypę:
Duris, svirtis, indėnus ir jacintus,
Dausas, bibliotekas, labirintus,
Laivus, Ušmalį⁷, nulį, begalybę.
Užtvindo sieną atvaizdai. Likimas,
Savaip malones mėgstantis paskirti,
Tapytojui pabaigti darbą leido.
Ir štai jisai akimirką prieš mirtį
Pamato, kaip, brūkšnių pynėj užgimęs,
Ryškėja jo paties raukšlėtas veidas.

 

Vertė Lanis Breilis

 

Versta iš: Jorge Luis Borges „Obras completas I-IV". – Buenos Aires: Emecé Editores S.A., 2004.

¹ Brunanburas (angl. Brunanburh) – 937 metais įvykęs mūšis, kuriame Atelstanas, Alfredo Didžiojo vaikaitis ir Anglijos karalius, sumušė prieš jį susivienijusių škotų, velsiečių ir normanų kariuomenę.
² Anlafas – Dubliną valdęs vikingų karalius, minimas anglosaksų poemoje „Brunanburo mūšis" (parašyta apie 937 metus).
³ Paskaitoje „Košmaras" iš rinkinio „Septynios naktys" („Siete noches", 1977) J. L. Borgesas praskleidžia šio slogaus sapno aplinkybes: „Man sapnavos ir sapnuojasi daugybė košmarų. Patį klaikiausią – ar bent tą, kuris man rodosi toks esąs, – aš panaudojau kurdamas sonetą. Jo turinys yra toks: aš namuose, aušta (turbūt tokį paros metą regėjau sapne), prie lovos stovi karalius, labai senų laikų karalius, ir sapne aš žinau, kad jis iš šiaurės, iš Norvegijos. Jis nežiūri į mane; jo aklas žvilgsnis įsmeigtas į giedrą dangų. Aš suprantu, kad jis labai senų laikų karalius, nes tokio veido nūdien neįmanoma išvysti. Vien būdamas šalia jis kelia man siaubą. Matau karalių, jo kalaviją, šunį, tupintį šalimais. Galų gale pabundu, bet kurį laiką ji dar regiu, nes jis įsirėžė į atmintį. Atpasakojant sapnas man rodosi nieko vertas; sapnuojant jis buvo kraupus."
⁴ Visa, kas galėjo būti (angl.).
⁵ Okamo skustuvas (angl. Ockham's razor) – tradiciškai XIV a. anglų logikui pranciškonui Viljamui iš Okamo (William of Ockham, apie 1295–1349) priskiriamas principas, kuris teigia, kad aiškinant bet kurį reiškinį reikia naudoti kuo mažiau prielaidų ir atmesti visas, kurios nedidina kuriamos hipotezės pagrįstumo. Lotyniškai dar vadinamas glaustumo principu (lex parsimoniae) ir skamba taip: entia non sunt multiplicanda praeter necessitatem – esybių neturi būti daugiau nei būtina. Kadangi šis principas leidžia atmesti („papjauti") netaupias hipotezes, 1852 m. buvo pavadintas skustuvu.
⁶ Gutrumas (angl. Guthrum, ?–890) – danų kilmės Rytų Anglijos karalius. Nuolat kariavo su anglosaksų karaliumi Alfredu Didžiuoju. Pralaimėjęs Alfredui Edingtono mūšį 878 m., apsikrikštijo Atelstano (Athelstan) vardu.
⁷ Ušmalis – senovinio majų miestas Meksikoje, Jukatano pusiasalio šiaurės vakaruose. Jo pavadinimas kilęs iš majų kalbos žodžių ox-mal –­ „triskart (statytas)".