Josif Brodskij

Josifas Brodskis. Ugnės Žilytės piešinys

 

1977 m. birželio 4 d.

 

Gal krintanti žvaigždė (lakesnis asteroidas)
Išaštrins tavo žvilgsnį ir nukreips į erdvę.
Pažvelk, pažvelk tenai. Žiūrėt neverta, rodos.

 

* * *

Tenai miškai paniurę ir nuskurę plyti.
Iš taško A ten traukinys per lygumą
Jau veržiasi į tašką B. Šis atminas išnykęs.

Pradžias ir pabaigas ten paslepia gyvenimas.
Negyvėlis, nelygu gemalas, vienodai ten nematomas.
Kitaip su paukščiais. Tai dalykas menkas.

Rojalis tvinksi smilkiniuos bemoliais.
Taip kandys švarką, spintoj kabantį, sau mala.
Ir ąžuolas sustingęs įlankoje marių...

 

* * *

Kieme bala – aikštė lyg dvi Amerikos.
Dukrytę vieniša mama dardena ten į skverą.
Ir ieško trečio kranto vėl ištvinęs Terekas.
Senelį slenkantį nužiūri anūkėlis.
Ir į žvaigždynus ten pakyla kalės
Plius karininkai – nenuspėjamos algelės.

Rūgštynių ryškumoj svogūnų žalis tūno.
Dūzgimai bičių ten aukščiausi tonai.
Berankė kopija ten vietoj tikro kūno.

 

* * *

Dūduoja soduose žiemos hiperborėjai,
Ir turi šonkaulių daugiau baterijos
Laiptinėj negu damos. Grabinėja

Ten jas sugriebęs net apšalęs keliauninkas.
Riestainio neįkąst, bet prie arbatos linksma.
Sapne tribriaunį durtuvą kamuoja apsauginis.

Prasčiau degtuko sierai srautuose lietaus.
„Savi“, – ten tarpdury kažkas sustaugs.
Net žuvys kalba; konservuotas padažas – vanduo.

 

* * *

Tenai, „aš už“ pareiškus, kalkės skruostais teka.
Ir ikonas išsuodina vaškinės žvakės.
Užtat kariuomenė kaimynus greit „sutaiko“.
Sodelyje alyvos vešlios šėlsta.
Tenai alinę veržia vyrų žiedas.
Bet priekinis ir paskutinis ten panašūs.

Ore ten karo senos skiautės arijų.
Kviečiai, palikę herbą, sukuria herbariumą.
Miškeliuos pilna kiaunių ir kitokių tvarių.

 

* * *

Susmukėlis ten nuo kalvos eilinės
Šešėlį meta, tarsi palmė Palestinoj.
O ypačiai – sapne. Nelyg dykynėj

Ten cukraus smiltimis ropoja musės.
O miestai gunkso, it trenkti miestučių.
Žemėlapis pasaulio – dvi dryžuotos pusės

Lyg zebras. O saulėlydis lyg pjūvis.
Nors tolumoj ten gamykla dar dūmija,
Nereikia geležies – tarsi įkaušusiam blaivumo.

 

* * *

Tenai pelėdos ūbauja, kol atsilieps apuokas.
Lapų ovacijos juk nenutildys vadas bukas.
Ir temdo žvilgsnį šabakštynų ūkas.
Nors puošia vėliavą sukibę pjautuvas ir kūjis,
Neįkalta vinis, rugienos vos lekuoja;
Suprask – vėl didis planas aukštyn kojom.

Kitų žymių nėra – mįslių nei retenybių.
Peizažas plikas, horizontas ten pakrypęs.
Pilkos spalvos mada – ir laiko, ir stuobrystės.

 

* * *

Užaugau tuos kraštuos. Sakiau: „užsirūkykim“
Geriausiam dainiui. Lagerių augintinis
Po debesų švinu, prie aivazovskiškų audrynų.

Maniau, tenai ir mirsiu – nuobodis ir baimės.
Gal be režimo letenos ant draugo rankų baigsiuos.
Kaip rato kvadratu, neapskaičiavęs aibės.

Matyt, neapskaičiavęs... Ten svarbiau kulisai –
Ne aktorius. Erdvė – ne žirgas jo patrakęs,
Kai kojų priekinių jau nuo užpakalinių neatskirt.

 

* * *

Dabar manęs nėra ten. Jog dingau ir aš,
Gal stebisi tik vazos Ermitažo.
Toks mano nebuvimas gal skylės peizažinės
Ten neišdūrė; štai nedidelė skylutė.
Ją greit užgoš aguonos, metūgiai atkutę.
Harmonijos nesuardys alinėse nuliūdę.

Dabar manęs nėra ten. Ar kitaip atrodo?
Kvailiau vaidinti avinėlį prieš plėšrūnų ordą,
Drebėti, dirginant galudienį tironą.

 

* * *

Nejau darkytis? Dėsniai veikia be malonės:
Aš nesimaiviau ir nebučiavau ikonos;
Virš tilto snukis ketinis Gorgonės

Atrodė tuos kraštuos tikriausias veidas.
Dabar kita akistata. Ant tilto to, vadinas,
Neužspringau nuo savo riksmo vienas.

O nuo Gorgonės varianto nesuakmenėjau.
Giliau jaučiu, o Parka verpia – ar minėjau:
Atodūsio angliarūgštę aukštybės mėgsta;

 

* * *

Kol liežuviu bekauliu lėks garsai kaip lekia,
Dėkoju lemčiai bent ženklais palaikiais.
Tokia lemtis. Ir ją suprasti lieka
Visom šnekom. Kol jausiu erdvę gryną,
Nėr vietos čia fontanui, stulpui, piramidei.
O aš ir užerdviuos nepasigesčiau gido.

Krebždėki, plunksna, nagučiu, lazda kelionės.
Neskubink šių eilių: šiukšlėtuos kloniuos
Ratuota epocha neteks basų malonės...

 

* * *

Nebeturiu ką pasakyti graikui ar variagui.
Juk nežinau, kur gulti teks į žemę vargią.
Krebždėk, krebždėki plunksna: verski naują lapą.

 

Iš rusų kalbos vertė Arvydas Genys

Draugai