„Poezija kilo iš liaudies šokių.“
Iš kovo 21 d. kalendoriaus lapelio

---

Ką jūs kalbat?! Kas Kaune nežino Vlaberio?! Na, vienas kitas gal ir nežino, bet šiaip jau jis garsus visame pasaulyje. Jo karikatūros kabėjo parodose didžiausiuose Žemės miestuose ir tolimiausiuose Planetos kampeliuose: Marijampolėje ir Tokijuje, Vilniuje ir Los Andžele, Klaipėdoje ir Melburne, Varėnoje ir Pekine, Taipėjuje ir San Paule, Briuselyje ir Maskvoje, net Niujorke ir Kauno menininkų namuose. Ir žinoma – Gabrove. Antrasis Vlaberio vardas – Beresniovas.
Na gerai. Aš laukiu troleibuso. Prieina iš matymo pažįstamas mokesčių mokėtojas. Žmogus iš paralelinio pasaulio – lyg iš meno, lyg iš žiniasklaidos – pasisveikina. Be žodžių. Tik linkteli. Aš jam irgi.
Laukiam abu troleibuso, tylim.
Paskui jis man sako: „Jūs Beresniovas?"
„Ne, – sakau, – aš ne Beresniovas."
Patylim.
„Kodėl?" – tada jis man sako.
„Kas kodėl?" – apstulbęs klausiu.
„Kodėl ne Beresniovas?" – sako jis.
„Aš nežinau, – sakau apstulbęs. – Labai netikėtas klausimas, aš nežinau, kodėl aš ne Beresniovas."
„Na gražiausia, – sako jis, – žmogus ne Beresniovas ir nežino kodėl!"
Patylim.
„Aš ne toks linksmas, kaip Beresniovas", – sakau.
„Aš ir žiūriu, – sako jis, – žmogus galėtų būti Beresniovas, tik kažkoks ne toks linksmas."
Patylim.
„Bet jūs iš tos pačios kohortos?"
Aš prisimenu kažką iš Spartako, iš romėnų armijos kohortų, sužvanga ginklai, kariuomenės aš bijau.
„Ne, – sakau, – ne iš kohortos, iš gildijos."
„Pirkliai, vadinasi", – sako.
Patylim.
„Arba verslininkai", – sako jis patylėjęs.
„Tai gerai gyvenat, – sako jis dar po kiek laiko, – pirkliai, verslininkai... gerai gyvenat."
Dar patylėjom.
„Bet kažkas jūs esat, – sako jis priekaištingai. – Ne Beresniovas, suprantu, bet kažkas vis tiek esat. Arba buvot, teisingai?"
Pamažėle, pamažėle pradedu niršti. Ne ant jo – ant savęs. Koks aš durakas, galvoju, būčiau Beresniovas, kiek prob­lemų man atkristų. Ir tas man būtų nesvarbu, ir anas, ir to neimčiau į galvą, ir ano... Stovim, tylim, troleibusas neatvažiuoja, aš beveik jau pradedu putoti. Kodėl aš ne Beresniovas?!
Staiga jis sako: „A labai man svár­bu?" Taip ir kirčiuoja netaisyklingai: „A labai man svárbu?"
„Kas?" – sakau.
„Kad jūs ne Beresniovas, – sako jis. –­ Būkit, kas sau norit, teisingai?"
„O! – sako jis, – mano troleibusas atvažiuoja. Likit sveikas, aš – Arkadijus."
Paspaudžiam vienas kitam ranką, ir jis nuvažiuoja.
Žinoma, galvoju pasilikęs, gal teisingai Arkadijus sako, gal ir gerai, kad aš ne Beresniovas, – ką aš žinau, kokios jo problemos, man ir savų per akis.
„Teisingai, – sakau į tą pusę, kur nuvažiavo Arkadijus, –­ teisingai, aš –­ Mišiuginas."
Ir laukiu savo troleibuso...