Juozapas Jurkūnas. Tarškynė. Paskutinis noras. Sapnas

Juozapas Jurkūnas (gimė 1895 m. Sedūnų k., Širvintų r., sušaudytas 1938 m. Leningrade) Lietuvoje iki šiol beveik nežinomas tragiško likimo rašytojas ir dailininkas. Būdamas 15-os su keliaujančia teatro trupe išvyko iš Vilniaus į Rusijos imperijos gilumą. 1913 m. Kijeve susipažino su Sidabro amžiaus rašytoju ir poetu Michailu Kuzminu, kurio paskatintas persikėlė į Peterburgą. Nuo tada M. Kuzminas tapo jo vyresniuoju draugu, mokytoju ir mylimuoju, kuris iš provincijos atvykusį jaunuolį, nepilnametį artistėlį, pasivadinusį „Mongandri“ pseudonimu, įvesdino į kunkuliuojantį ikirevoliucinio Peterburgo meno pasaulį, rūpinosi jo išsilavinimu, padėjo atskleisti talentus. Būtent M. Kuzminas ir pakrikštijo Juozapą Jurkūną literatūriniu vardu Jur Jurkūn. J. Jurkūnas priklausė „emocionalistų“ literatų grupei, buvo pažįstamas su poetais Ana Achmatova, Aleksand­ru Bloku, Osipu Mandelštamu ir kt. Gyvendamas Peterburge parašė romaną „Švediškos pirštinės“ (1914), apysaką „Netikusi kompanija“ (1914–1915), apsakymų, pjesių, eilėraščių, rašė atsiminimus apie Vladimirą Majakovskį, kelionių dienoraštį, romaną „Rūkas už grotų“, kuris liko nebaigtas. Kai po 1923 m. jam buvo uždrausta publikuotis Rusijoje, pražydo jo dailininko talentas. J. Jurkūnas priklausė dailininkų grupei „Trylika“. Beveik visi išlikę piešiniai yra saugomi Sankt Peterburge (Anos Achmatovos muziejuje, Fontanų name ir keliose kitose vietose bei privačiose kolekcijose). Po suėmimo rašytinis archyvas konfiskuotas NKVD ir didžioji jo dalis iki šiol laikoma dingusia. 1938 m. suimtas už tariamą šnipinėjimą (Leningrado rašytojų byla) ir rugsėjo 21 d. sušaudytas. Reabilituotas 1958-aisiais.

Šių metų balandžio 9 d. Sankt Peterburge ant namo Rylejevo g. 17/19 fasado atidengtas atminimo ženklas – memorialinio projekto „Paskutinis adresas“ lentelė.

         Rūta Mėlynė

 

Juozapas Jurkūnas, apie 1930 m. Nuotrauka iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų
Juozapas Jurkūnas, apie 1930 m. Nuotrauka iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų

Tarškynė


          T. G. Šenfeld1

Rusva, tamsoje net avietinio atspalvio buvo jo kreiva barzda, žvairuojančios akys, kuriose žybčiojo ciniško vyliaus ugnelės, žvelgė ypač atgrasiai, jis buvo labai kuprotas, labai raišas. Ir nepaisant to, kad rankoje galybės atgarsių ir atšvaitų sąskambiu per visą kaimą nuaidėjo aukso ir sidabro gėlių raštais išdabinta neapsakomo grožio tarškynė, valstiečių vaikai nedrįso prie jo artintis.

Seniai ir senės be mažiausio vargo atpažino jame velnią, nors su antkrūtiniu ir kaklaraiščiu, nusisukusiu kažkur po kairiąja ausim, neįgudusios rankos sukirpta eilute, dviem rankogaliais, susegtais grubiomis geležinėmis sąsagomis, jis labiau priminė vokiečių kareivį.

Velnias buvo paprastas, negudrus, bet pats apie save turbūt manė kitaip.

Pirmą dieną jis pasirodė vakarop, saulei artėjant link laidos, kai beveik visi kaimo žmonės pavakarieniavę lankėsi pas kaimynus arba laukė jų, užsukančių pasišnekučiuoti, savo namuose.

Moterims tarškynė padarė neišdildomą įspūdį, ypač jaunesnėms: jų tėvams ir vyrams vos pavyko sulaikyti, kad virtinėmis jos nenusektų velniui iš paskos.

Šlubis pasišokinėjo, patarškino stebuklinguoju savo rankų kūriniu ir atgrasiu, žvairuojančiu žvilgsniu apsižvalgęs nuklibinkščiavo per kaimą ton pusėn, kur leidosi saulė. Raiša koja sukėlė tokius dulkių stulpus, kad senės jauniklėms aiškino, jog tai neginčytinas jo kilmės įrodymas.

– Čia juk dūmai, čia dūmai! – murmėjo jos.

O tolumoje tik tarškėjo, tik suokė jo magiškasis instrumentas.

Tą naktį nemiegojo visos kaimo jauniklės, vartėsi, dūsavo, slapčia išsliūkindavo laukan, žiūrėjo, ar nėra, ar tik nepasirodys rudabarzdis gražuolis. Bet ne, buvo tylu, ir tik klausa apgavikė šiaušė jausmus ir mintis. Ausyse tarškėjo ir liejosi magiškasis instrumentas, tarškėjo, tarškėjo be atvangos... Jauniklių svajose dažyti stikliukai, kuriais jis buvo išklijuotas, liedinti mėnulyje, jų širdis žnybčiojo turbūt meilė... ir ne turbūt, o tikrai meilė tarškynės savininkui. Jo avietinė barzda – pati geriausia puošmena stebuklingajam žaislui, o akys – tikrų tikriausi spalvoti stiklai!

Kai tėvai ir vyrai buvo išėję į darbus, jis vėl pasirodė ir vėl iš rytų, iš kur ir tada buvo atėjęs, – tarytum kartu su saule būtų apėjęs visą žemės rutulį...

O lygiai po devynių mėnesių jauniklėms gimė juočkiai su ragiukais ir kanopėlėmis...


Paskutinis noras

Kambarys, į kurį įnešė sužeistą štabskapitoną, buvo apkreiktas šiaudais, indų šukėmis. Baisioje netvarkoje, galėjusioje atsirasti tik dėl skubaus pasitraukimo, liko kėdės ir stalai, kurių nesuspėta prigriebti ir galiausiai už fortepijono su dviem sulaužytomis kojomis stovėjo geležinė išklaipyta lova su čiužiniu, kurio platūs dryžiai buvo sukrešėjusio kraujo spalvos. Lova ir čiužinys akivaizdžiai buvo pernešti iš virtuvės.

Ant šios lovos paguldė mirtinai sužeistąjį, prieš guldant iš žalios didžiulės staltiesės sulankstė paaukštinimą jo galvai. Dėl naujos padėties nė vienu raumenėliu didvyris neišdavė nei kančios, nei paleng­vėjimo; liko toks, koks buvęs – užmerktom akim, sukandęs žandikaulius.

– Toks jaunas, o jau su Georgijum2 ir Vladimiru3! Kokia tragedija! – pusbalsiu kuždėjo gailestingoji sesuo, isteriškai besiblaškydama aplink lovą.

Daktaras atlapota, purvu aptėkšta miline, tuščia perpete, kurioje trūko šaškos4, apžiūrėjęs nedidelę žaizdą kairiajame šone išsmuko iš kambario.

– Kur jis?.. – klustelėjo jaunas sužeistojo draugas.

– Pasivykit jį, paklauskit, ką toliau daryti? – su kančios išraiška veide šūktelėjo sesuo. – Jam pasimaišė, nieko neprisimena! – pati sau pridūrė.

Poručikas išskubėjo daktarui iš paskos. Šis dar nespėjo nutolti, tik kirto sodą ir ėjo link sulaužytos tvoros, už kurios plevėsavo Raudonojo Kryžiaus vėliava.

– Daktare, ei, daktare!

Daktaras toliau brido per gilų sniegą. Rodė kažkokius keistus gestus, lyg aiškintųsi pats su savimi.

– Jūs nieko nepasakėt... Ką daryti su Tereščenka? – tarė sužeistojo draugas, pasivijęs daktarą ir sugriebęs jam už rankos.

– Tereščenka? Štabskapitonu? Ogi nieko... Tegu sesuo užklijuoja žaizdą – štai ir viskas.

– Kodėl? Ar nėra jokios vilties?

Daktaro žvilgsnis buvo sutrikęs, iškankinto žmogaus išraiška veide. Mąsliai nulenkęs galvą jis atsakė:

– Po kokių penkių minučių jis mirs. – Ir nuėjo tvoros link.


– Sužeistasis buvo atsimerkęs... – šiais žodžiais poručiką pasitiko gailestingoji sesuo. – Jis, jis... prašė vandens ir, žinote, ko dar?.. Kad pagrotų valsą iš... Pasakė kažkokį vokišką pavadinimą... Dieve mano, kaip baisu!!.

Sesuo buvo jau nebe pirmos jaunystės, papilkėjusio veido su didelėmis, giliomis rudomis akimis, neaukšto ūgio ir žemais klubais, jos balsas gergždė.

Karininkas gūžtelėjo pečiais ir priėjo prie mirštančiojo.

Tą akimirką į kambarį įžengė kunigas, jis nusiėmė kepurę ir kailinius.

Mirštantysis persižegnojo. Seseriai ir poručikui einant link durų, kunigas pasitaisė ant krūtinės kryžių.

– Nežinomi Tavo keliai, Viešpatie! – virpančiomis lūpomis pratarė sesuo ir persižegnojo.

Jos kiek pavytusiais skruostais nuriedėjo dideli krištolo skaidrumo lašai.

– Užvakar jis man papasakojo apie savo mylimąją... – iš nenusakomo jaudulio brūžindamas žalią laką nuo savo kepurės snapelio kalbėjo poručikas, jo apsiblaususiose šviesiose akyse buvo kažkas vaikiška.

Netoliese, už sulaužytos tvoros, dabar jau ramiai prigludusi prie stiebo kabėjo Raudonojo Kryžiaus vėliava. Už pusės varsto vyko mūšis. Šūvių garsai virto neaiškiu, karui nebūdingu triukšmu, labiau primenančiu taikų, vos girdimą aukštai danguje sklendžiančių paukščių pulko skleidžiamą sparnų gaudesį.

– Kas tai? – staiga krūptelėjusi ir atitraukusi nuo akių nosinę paklausė sesuo.

– Muzika... – ir pats suglumęs atsakė poručikas.

Jie suskubo į kambarį pas mirštantįjį, iš kur droviai, nemokšiškai ištęstais fortepijono garsais skambėjo valsas iš vokiškos operetės „Valso sūkury“.

Jiems prieš akis iškilo fantastišku paprastumu sukrečiantis paveikslas.

Sėdėdamas ant šonu paverstos taburetės, nusiėmęs nuo kaklo kryžių, kuris švytėjo ant palangės besileidžiančios saulės šviesoj, panarinęs galvą fortepijonu skambino pats šventasis tėvas.

Už lango pasigirdo žirgų kanopų kaukšėjimas.

Poručikas suprato, kad atvyko naujas pastiprinimas. Dabar girdėjosi tikri šūviai; visai arti tratėjo kulkosvaidis.

Mirštantysis, kaip vėliau papasakojo sesuo, neatmerkdamas akių stipriai prispaudė jos ranką prie savo lūpų... taip ir mirė...

Kai sesuo, suklupusi prie jo rankos, garsiai kūkčiodama, pravirko, šventasis tėvas paskubomis atsistojo, užsikabino kryžių, apsivilko kailinius, paspaudė ranką poručikui ir tardamas: „Tai buvo jo paskutinis noras“, išėjo.


Sapnas

Apysaka apie daugiamilijonį palikimą

Sapnavau, kad esu milžiniškoje kirpykloje, bet visi lankytojai jau išėję, likę tik vieni kirpėjai. Įsižiūrėjęs pradedu suprasti, kad apstoję ratu jie kažko klausosi. Prieinu artyn ir aš.

Ratelio vidury – senis juoda, visiškai paprasta eilute ar fraku. Apykaklė, regis, apsiūta aksomu, ant šono kažkokia žvaigždė. Iš veido panašus į mirštantį, o gal jau ir mirusį Pobedonoscevą5. Dar atmenu, kad šalia jo – toks įraudęs ir labai džiugus jaunuolis, sekretorius ar šiaip mylimas valdininkas. Tokią išvadą man leidžia daryti jo spindinčios sagos. Labai išvaizdus jaunuolis, jo bruožuose esama net šiek tiek salsvumo, kažkokio moteriškumo, noro įsiteikti.

Senis spigiu Petruškos6 balsu pasakoja neaišku kam, bet vargu ar kirpėjams. Taip, regis, jie jo nė nesiklauso, visą dėmesį sutelkę į tai, kaip be per­stojo kruta jo žandikaulis arba kaip staiga ir ne laiku sulinksta kojos, o rankelės, plonytės, lyg būtų kokio vaiko ar marionetės, bejėgiškai pasipurto ir dar ilgai tabaluoja pačios, vos tik jas pakelia.

– Apie tai ir yra šis reikalas, brolyčiai (ką jis vadina brolyčiais?). Apie daugiamilijonį palikimą. Patikėsit manimi, ar ne, aš vis tiek jums apie jį papasakosiu, brolyčiai. Tai štai...

– Brolyčiai, – čia jau įsiterpia guvusis jaunuolis, ir staiga kirpykloje nugriaudėja juokas.

– Tai štai, brolyčiai, aš sukaupiau nei daug, nei mažai, o lygiai septyniolika milijonėlių... Tai štai kaip, brolyčiai, turėjau daug visokių giminių ir giminaičių, visokių padugnių... Taigi va kaip. Tikrų tikriausią nemirtingumą teikėtės sukaupti, mėgdavo sakyti Ivanas Stepanovičius... Toks miglapūtys buvo, garsus pirklys kažkada... Štai tau ir garbė, ir šlovė, sakydavo jis: užsimanysi nemirtingumo, tai še tau – imk ir nemirtingumą... Bet tik viskas už pinigus. O be pinigų, mano pone, niekuo netikėk, sakydavo, aničnieko, nebent alavinę kelnių sagą gausi už dyka ir tą sulamdytą ar kitaip kaip pagadytą. Pokštininkas! Visad sakydavo „aničnieko, aničnieka“ ir netgi „anyčnieka“. Taigis, taigis, taigis. Štai aš jo ir paklausiaũ.

 

Dar jis sakydavo: ar atmenat, Fedulai Fedulovičiau (taip mane vadina), tada aš dar nebuvau jūsų aukščiausioji prakilnybė, che-che-che... – prunkštelėjo seniokas kimiu, staiga visiškai nesuprantamu juokeliu.

Visa kirpykla draugiškai nusikvatojo jam iš paskos.

Nuo šito juoko aš vos nepabudau... Bet...

..................................................................................

– ...Važiuodavo pas mane įvairiausi salviniai7 ir nesalviniai, visų ir neprisiminsi. Buvo visokių juokdarių, bet buvo ir apsukruolių. Būdavo, užtrauks kuris nors „Dievo paukštelį“ arba „Kenarėlę paukštužėlę“, tai po širdimi kad suskaus, sugnybs, pačiam beveik pravirkti norisi. Didis tas jų, niekšų, menas buvo! Visiems sakysiu, didis. O dabar kas? Tfu, tfu... Padugnės. Net blogiau už padugnes. Dergadentai kažkokie ir mordobistai.

– Matyt, norėjot pasakyti futuristai, jūsų aukščiausioji prakilnybe? – tiesiai jam į ausį ryžtingai šūktelėjo jaunasis sekretorius ir mirktelėjo klausytojams.

– Ne, mordobistai... Blembalboltai, čechoviškiai, driusovai, dostojevskiai visokie. Užtatai mūsų laikais tai bent buvo: Konstantinas Masalskis, Kukolnikas, I. Lažečnikovas, – iki šiol juos skaito. Geresnių nėra. Kur dabar tokių rasti? O iš amžininkų vienintelis nebent Marlinskis dar kažko vertas. Na, bet aš ir jų neskaičiau. Mano štai močiutė, Glafyra Viktorovna, ji tai buvo prisiekusi skaitytoja. Būdavo, skaito ir dieną, ir naktį, o kas iš to? Vis tiek pasimirė.

– Kurčias jis, nieko negirdi. Žiūri į burną, tik iš lūpų ir atskiria, – paslaugiai paaiškino jaunasis sekretorius, – ir tai tik tada, kai jį pavadina jūsų prakilnybe užuot pavadinę jūsų aukščiausioji prakilnybe, tik tiek teatskiria ir nieko daugiau.

Čia senis lyg parodomoji papūga ar pilvakalbio lėlė suriko, podraug krestelėdamas rankelėmis.

– Dvidešimt metų jau esu jūsų aukščiausioji prakilnybė ir tik prieš keturias dešimtis mane vadino prakilnybe. Tikri žmonės ir to niekada sau neleisdavo. Čia pas jus dar iš pat pradžių, kai mane pakėlė į aukštesnį rangą, visai pienburnis užbėgdavau, o čia atidarinėjo įstaigą. Buvo toks Tryška, rodos, šeimininkas. Tai jis mane ir tada aukščiausiąja prakilnybe titulavo.

Visa kirpykla leipo juokais.

– O tegu jo... apie dukterį papasakoja; išvaizdi buvo dukra, – pasiūlė kažkas.

– Apie dukterį, jūsų aukščiausioji prakilnybe, – pasilenkęs pakartojo sekretorius.

– Nenaudėlis! – sukliko senis ir skėlė jam antausį. – Kaulytojas neraliuotas! Aš ją grafui Petrui Lanskiui į žmonas buvau numatęs, o jis, palaidūnas, ėmė ją ir sugadino. Mat koks nenaudėlis... Juk nenaudėlis? Išvaizdi buvo: vis daineles dainuodavo. Ir pašokti buvo mėgėja. O dainelės tai vis liūdnos: apie kenarėlę ir apie dievo paukštelį – pats ją išmokiau... Paskui kartą grįžom namo, o ji jau ant stalo guli visa sustingusi. Ir daugiau nebekvėpuoja...

– Tai vis – aš, visur – aš, – tarytum sakė lankstydamasis į visas puses jaunuolis. – Dabar jis jau nebeturi kitų paveldėtojų, tik mane ir... dar tą kvailį kamerdinerį Vaską... Bet Vaska, patys suprantat, negali žengti su manim koja kojon... Todėl visur tik aš ir visų pirma aš, ir paskutinis, taip pat ir pirmas – aš, ir apskritai visa, visa – tai esu aš.

Paskui, staigiai čiupęs aukščiausiosios prakilnybės lėlę ir pasikišęs po pažasčia (senučiukas, regis, buvo visai išdžiūvęs, lengvas. O galgi jis ir buvo tikra lėlė), stabtelėjo, netikėtai griežtai nužvelgė visą kvatojusią ir dar vis tebekvatojančią kirpyklą:

– Iš ko juokiatės? Juk iš savęs juokiatės! – įraudęs, meilikaujantis, bet staiga ir toks griežtas tarė ir... išėjo...

Aš pabudau...

 

Juozapas Jurkūnas. „Pažintis“, popierius, akvarelė, pieštukai, apie 1931. Iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų.
Juozapas Jurkūnas. „Pažintis“, popierius, akvarelė, pieštukai, apie 1931. Iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų.

 

Juozapas Jurkūnas. „O. N. Gildebrant portretas“, popierius, akvarelė, pieštukai, tušas, apie 1932. Iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų.
Juozapas Jurkūnas. „O. N. Gildebrant portretas“, popierius, akvarelė, pieštukai, tušas, apie 1932. Iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų.

 

O. N. Gildebrant (Arbenina). „Jurijaus Jurkūno portretas“, popierius, akvarelė, pieštukai, 1920-ieji. Iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų.
O. N. Gildebrant (Arbenina). „Jurijaus Jurkūno portretas“, popierius, akvarelė, pieštukai, 1920-ieji. Iš Anos Achmatovos memorialinio muziejaus Sankt Peterburge fondų.

 

1921 m. lapkritis

1 Tatjana Šenfeld (pseudonimas – Krasnopolskaja) – rašytoja. Parašė romaną „Virš meilės“ („Над любовью“), iš kurio puslapių buvo identifikuoti kavinės-kabareto „Valkataujantis šuo“ („Бродячая собака“) nuolatiniai klientai.
2 Šventojo Georgijaus ordinas – imperatorienės Jekaterinos II įsteigtas Rusijos imperijos karinis apdovanojimas, teikiamas pasižymėjusiems mūšio lauke karininkams arba už ilgą karo tarnystę.
3 Šventojo Vladimiro ordinas – imperatorienės Jekaterinos II įsteigtas Rusijos imperijos apdovanojimas, teikiamas ir kariams, ir civiliams tarnautojams.
4 Šaška – kertamasis duriamasis silpnai lenktas vienašmenis kalavijas.
5 Konstantinas Petrovičius Pobedonoscevas (1827–1907) – rusų pamokslininkas, bažnyčios istorikas, konservatyvių pažiūrų valstybės veikėjas, rašytojas, vertėjas. Buvęs caro Aleksandro III mokytojas, jo vykdomų kontrreformų ideologas, buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“.
6 Petruška – rusų liaudies lėlių teatro personažas, balagano juokdarys, žmonių linksmintojas, pokštininkas raudonais marškiniais, drobinėmis kelnėmis ir raudona kepure.
7 Greičiausiai tai aliuzija į italų aktorių Tommaso Salvini (1829–1915), „išgyvenimo mokyklos“ teatre atstovą, ne kartą apsilankiusį Rusijoje.

Iš rusų kalbos vertė Rūta Mėlynė

Юр. Юркун. „Дурная компания“. – Санкт-Петербур: Терра-Азбука, 1995.