Juozas Šikšnelis. Jakubaico akmuo

Jakubaico akmenį jis paminėjo jau grįžtant atgalios. Mums reikėjo eiti iki Jakubaico akmens, pasakė, kai visą rytą merkęs lietus pasitraukė už Nemuno ir aname krante pakabino pilkšvą uždangą, o krepšiai nejučiomis prisipildė voveruškų, kurios šiose vietose augo drūtos, bet ne kupstais. Pasakė, kai ryžtą jau buvo išplovęs lietus, urzgiantis skrandis ir laikas, pagaliau ir nuo tos menamos vietos jau buvome nutolę gerą gabalą. Sukirbėjo, nes pavadinimas nuskambėjo tarsi iš klasikos: Grainio liepa ar velnio akmuo. Net menką akimirksnį netoptelėjo sukti atgalios ir, mindžiojant pažliugusias samanas, veidu renkant gličiai drėgnus voratinklius, žirgliojant per išvartas, nepraeinant pro išdidžiai rėkiančiu geltoniu šviečiančias voveruškas, surasti Jakubaico akmenį. Kiekvienas, rinkdamasis kelią, turi žinoti, jog sprendimui reikia laiko. Ak, laiko reikia visiems ir viskam, netgi šiam traiškanotam ir apniukusiam rytui, kuris nenoromis, tarsi rąžydamasis, tarsi per prievartą virsta giedra diena. Žinia, negali akimirksniu išsiblaivyti, štai saulė tegul ir toli nuo mūsų, užtat pilna nežabotos energijos, iš po debesų lenda ne žaibiškai, o neužtikrintai, lyg tikėdamasi sutikti nedraugišką aplinką ir sprukti atgalios pabrukus uodegą lyg kaimynės Eleonoros katė, beje, nusišėrusi ar serganti, nors šeimininkė pabrėžtinai mandagi, draugiška, rodanti savo meilę visiems, kurie jos netrokšta arba nesuvokia. Banalu priminti, kad viskas prasidėjo nuo žodžio, tą žino visi, nes tai vienas dažniausiai kartojamų teiginių, jau gerokai nuzulintas ir netgi įgavęs visai kitokią, nei buvo pirminė, prasmę. Taigi norint ką nors nuspręsti, reikia išgirsti pasiūlymą žodžiu. Kaip dabar apie Jakubaico akmenį. Išgirsti, virškini. Arba atvirkščiai: pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Vienu ir kitu atveju lieki šaltas, kaip... vėl pro lūpas slysta banalybės. Kodėl, klausiu desperatiškai užlaužęs rankas, pakėlęs į viršų galvą ir virš galvos matydamas siūruojančias pušų viršūnes, kodėl banalybės tokios slidžios, kad pačios be jokių pastangų slysta nuo liežuvio? Nereikia banaliai pastebėti, kad atsakymo neišgirdau, nors pušų viršūnės tarp savęs pasišnabždėjo. Nebūtinai norėdamos man atsakyti. Anaiptol, tai galėjo būti švelni ar pašiepianti replika, kokia laimė, kad šnabždesį pasigavo vėjas ir nubloškė į padangę, kurią pamažu, nedrąsiai laižo saulės spinduliai.
Banalu viskas: atsakymai, klausimai, net ši akimirka, kada trypčioji vietoje lyg pasiklydęs tarp trijų pušų. Čia jų kur kas daugiau ir vieta nepažįstama, todėl pasiklysti ne juokas, bet tam reikia smulkmenos: kad akimirkai aptemtų protas. Ar esate pastebėję, jog žmonės galvas pameta tik aptemus protui. Ne dienai, savaitei, mėnesiui ar visam likusiam gyvenimui, o tik trumputei akimirkai. Blykst, aptemo, padarai kvailystę. Pavyzdžiui, įsimyli. Ak, girdžiu egzaltuotus šūksnius: rado palyginimą! Juk meilė pats tyriausias jausmas skaidrinantis sielą. Nesiginčysiu. Kam jausmas, kam skausmas, aplankantis tik per proto aptemimą. Dėl to prieštaravimų tikiuosi neišgirsti. Perkeltine prasme trypčioji, nes saulei kylant musės ir kiti Dievo tvariniai pašaukti kankinti žmogų, išsidžiovino sparnus (kažin, kur jie slepiasi nuo lietaus ir kaip jie, neturėdami proto, sugeba suvokti, kad lietus jiems pražūtingas), įkyriai suka ratus aplink galvą, lyg kokios mitinės būtybės, norėdamos paklaidinti arba, geriausiu atveju, išvesti į kelią. Doros? Tiesos? Nežinia. Tolumoje girdisi ūkčiojimai. Ramybę trikdo ne tik gyviai, bet ir tolumoje, gal tiksliau – gilumoje, nes tankiame miške atstumas tarsi šulnyje matuojamas ne horizontaliai, o vertikaliai, besikartojantys ūkčiojimai, automobilių signalai, švilpesys ir kvietimai Audrai sugrįžti. Tikrai neatsakysiu, kas ta Audra, kur ir pas ką turi sugrįžti, bet tas triukšmas neįkyrus, nesismelkia kiaurai, nelimpa nei prie kūno, nei giliau, prie sielos, neįsipainioja ausyse styrančių gyvaplaukių raizgalynėje, tik tarsi tas vėjas nušniokščia pušų viršūnėmis, virsdamas ramybės fonu. Mintys gyvena tyliai, nelipa viena per kitą, nesigrumdo, bandydamos užimti vietą prie skaidraus sąmonės langelio. Kojos klimpsta į purius, jau kiek pradžiūvusių samanų patalus, žengia be garso, tik retkarčiais užminta jau spėjusi pradžiūti šakelė droviai trekšteli. Tada vėl, neperdedant, akmeniu pakimba mintis apie Jakubaico akmenį. Ne spalva, svoris, apimtis, forma, o pavadinimas su visomis nuosavybės teisėmis, privilegijomis bei servitutais. Jakubaicai – tolimi giminės, buvo kalbama stovint netoliese, bet, nevyniojant į vatą, giminystė neprasideda ir nepasibaigia ryšiais genealoginiame medyje. Mes giminės, sako tūlas devinto nuo kisieliaus vandenio. Nors matai pirmą ir, jei esi jam nenaudingas, paskutinį kartą gyvenime. Todėl nėra reikalo vargintis spausti dešinę, rodyti nenubalintus dantis, linkėti laimės, sveikatos ir pinigų, nes... ką? taip elgiasi visi. Elementari etika to reikalauja? Visgi giminė. Senelės pusbrolio sūnaus marčios dėdė...brūzgynai, atvašynai. Beje, pažįstu keletą, kurių silpnybė dėlioti giminių pasiansus. Tai aukščiausios klasės profesionalai, manipuliuojantys vardais, pavardėmis, giminystės ryšiais, lygiais. Jie tarsi seifai. Ne bankai, saugantys ir atliekantys (žmonių pagalba, savaime suprantama) tam tikrus veiksmus, bet negyvi seifai – įdedi, išimi, vėl įdedi. Aiman, ką nors naujo įdėti į juos neįmanoma, nepriima, nes manipuliuoja pirminiu suvokimu. Dešimtą kartą klausai tų pačių litanijų apie pusbrolio sūnaus ir taip toliau ir neiškentęs lepteli, jog tas ar anas jau kadais paliko ašarų pakalnę ir tą jau kadais esi sakęs. Pasakotojas užsuka čiaupą, tarsi sutrinka, bet neilgam, nes keletą kartų sulapnojęs blakstienomis vėl paleidžia srovę, tik apdairiai neminėdamas ginčytino epizodo. Tam kartui, nes vienuoliktą kartą litanija vėl įgaus pirminį pavidalą, jokių korektūrų.
Jakubaicai buvo giminės, tik, nors užmušk, nei pusės, nei eilės, nei ryšio. Kažkelintos pusės, kažkelintos eilės, kažkelintas...buvo turtingi, tiek žinių. Nenuostabu, kad miške net akmuo turėjo jų vardą. Kaip ten sakoma apie turtuolį? Jam priklauso pastatai, žemės sklypai, vandens telkiniai ir... akmenys? Neteko girdėti, tai bus pirmas kartas, gal prigis tarp naujųjų lietuvių, kuriems trūksta tik fantazijos? Todėl, išgirdus apie jų akmenį, net antakis nesukrutėjo, nuo mažens buvo žinomi Murno dirvonas, Selvulio kelias, Petrankos šaltinis. Bet intriga niekada netrenkia kūju ar kitu sunkiu daiktu, o kirbina pamažu, juk ne veltui sakoma: kaip man iš pat pradžių netoptelėjo. Kodėl netoptelėjo, kad pragyvenus gražų amželį iš nebūties išnyra Jakubaico akmuo. Buvo vardiniai dirvonai, laukai, šaltiniai, keliai, o akmens nebuvo. Kur jis glūdėjo? Žemėje? Apneštas smėliu? Apaugęs samanomis? Upės dugne apsemtas vandens? Palaidotas atminties pašaliuose? Galva neišneša, kaip galėjo atsitikti, kad žinant viską, kai kas lieka nežinoma. Tai natūralu. Pripažinti nesinori, kiekvienam maga pasipuikuoti. Žinau, kad nieko nežinau, ne kiekvienas gali, greičiau atvirkščiai: daugelis dedasi žiną kur kas daugiau nei derėtų. Tik ne tą, ką reikėtų žinoti. Aišku, galima pragyventi gyvenimą, net ne vieną, nežinant Murno dirvono ar Petrankos šaltinio, tikriausiai labai nedaug žinančių tebegyvena, kiti laimingi be šio žinojimo. Galima prasilenkti ir su Jakubaico akmeniu, kiek trūko? Mirksnio. Jei ne lietus, jei ne nuo liūčių ištvinusi, kliuksinčiais pakraščiais upė, jei ne vakarykštis pasiryžimas žūtbūt... jei ne kažkieno replika, pasėjusi tikėjimą, jeigu ne...
Ello Eleriin (Estija). Be pavadinimo, 160x205, drobė, aliejus, 2012 (projekto „Jaunojo tapytojo prizas 2012“ III vieta)Jakubaico akmuo tebuvo frazė, išsprūdusi kartu su lietaus lašais, tekančiais veidu, kartu su skrepliu ar ūmai sukilusia skrandžio rūgštimi. Frazė, kuri galėjo nušniokšti su vėjo gūsiu pušų viršūnėmis, su lietaus šuoru, nusėsti pažliugusiame samanų kilime, įsipainioti papuvusių išvartų šakose, tiesiog nukristi, nuskristi, išnykti, nebūti, nepasigirsti. Būtent, galėjo būti neištarta, galėjo būti neišgirsta, galėjo būti nesuvokta, galėjo būti nesuformuluota. Nes ji nebuvo skirta pakeisti istorijos eigą, gamtos dėsnius, mėnulio fazes, astrologų numatymus, politologų pranašystes, rinkimų rezultatus, netgi asmeninius planų ar dienos darbų grafikus. Retą akimirką apie mus plevena šimtai frazių, kurios skirtos mums ir ne mums, kviečiančių, giriančių, niekinančių, garbinančių, keikiančių, nieko nesakančių, pro vieną ausį išeinančių, nepasiliekančių, pamirštamų ir įsimenamų, kliūvančių ir slystančių. Girdime jas ir negirdime, imame į galvą ir išmetame, visa tai nėra mūsų valioje, nors galva teisėtai priklauso mums. Jakubaico akmuo tebuvo viena iš frazių, kurią buvo lemta išgirsti, kuri buvo pasakyta lyg tarp kitko, nes planai tą lietuje išmirkusį rytą jau buvo nulemti ir maršrutas pasirinktas. Ji negalėjo ką nors pakeisti, nes buvo pasakyta abejingai, be jokių intonacijų ar akcentų, verčiančių stabtelėti ir suvirškinti išgirstą.
Mes tolome nuo Jakubaico akmens, nors jo buvimo vietos nebuvau pažymėjęs savo navigatoriuje, bet jaučiau, kad skleidžiami signalai slopsta, nes juos sugeria šimtamečių pušų kamienai, padengti stora suskeldėjusia žieve, kurią iš deramos šiaurinės pusės puošia baltų samanų kuokštai, bet ekrane nerimastingai pulsuoja raudonas taškelis lyg besišaukiantis pagalbos katastrofą patyręs kosminis laivas, nuskynęs šimtametes pušis, prisiglaudė šiame miške. Tolstu nesulaikomai, o raudona spalva ryškėja, kol virsta kaitria liepsna. Nieko ji nedegina, tik pažymi Jakubaico akmenį. Ne jo buvimo vietą, o jo buvimo faktą.
Mes nuolatos klystame, savo teiginiuose, sprendimuose ir žygiuose, todėl mano judėjimas primena ėjimą užrištomis akimis, kai intuityviai jauti atsitrenksiąs į kliūtį, o sutinki tik tuštumą, bet dabar matai savo koją, kuri negailestingai traiško tobulos formos samaną, atsiradusią šitoje žemėje kur kas anksčiau nei žmogus, ir nė nemirkteli. Užtrinu savo pėdsakus lyg vaikystėje taip mėgtas seminolų vadas, tad niekas neatras kelio prie Jakubaico akmens, nes jis nepasiliko ten, ant lietaus siena atsivėrusios upės kranto, savo vietoje, jei tokią turėjo, neištirpo įkyriame lietuje, tik eina kartu su manimi koja už kojos. Jau matosi kelias, tarp medžių šviečia grybautojų automobilis, aplink jį vaikštinėja vyras drobine kepure ir kaskart vis nekantriau šūkčioja savo pačią, draugę ar giminaitę, kurios vardas Audra. Niekas tokiu vardu neatsiliepia, net aidas jį kartoja tingiai, tik keletą sykių. Vėjas, nušniokščiantis pušų viršūnėmis, krečia dar neišgaravusius lietaus lašų perlus, kurie krisdami žemėn nubrėžia ryškią, tik mirksnį trunkančią vaivorykštę.

2012 kovas–balandis