O jei vieną naktį ar net ne naktį pasibelstų angelas, kurį kažkodėl neapdairiai vadinam mirties, nors iš tik­rųjų gal reikėtų vadinti kiek švelniau, kad ir transcendencijos angelu: nes be jo juk nežinotume net kur, kurlink iškeliauti. Kurgi ta anapusybė? Nepastebėjau nuorodos anapusybės link tarp jokių kelio ženklų, nors, atrodo, nemažai basčiaus po pasaulį. Taigi jei staiga vis dėlto prisistatytų toks palydovas ir sakytų: ruoškis greitai – turi kelias sekundes. Gali pasiimti tris sau brangiausius daiktus ir tris prisiminimus: vieną gerą, vieną blogą ir vieną juokingą, bet tokį, kuris tau primintų apie tavo kaltes. Primintų apie tai, kad buvai žmogumi, net tobulybe, ne Dievu, tik klystančiu. Viešpatie, ką gi aš tada pasiimčiau? Ir kaip reikėtų viską suprasti per kelias sekundes. Juk spontaniškai veikdamas pridarai kvailysčių. Tikrasis protas ir supratimas ateina vėliau. Reikėtų kažkaip viską apgalvoti iš anksto.

Dėl daiktų, tai jau žinau, ko prašyčiau. Visų pirmiausia klausčiau, ar negalima pasiimti šuns. Bijau, kad angelas nesutiktų, sakytų, kad šuo – tai ne daiktas ir gal net piktintųsi, kad gyvą būtybę bandau juo paversti ir taip gud­riai prasmukti prasispraudusi pro transcendencijos plyšį. Dėl savo atžagarumo pulčiau ginčytis ir taip iššvaistyčiau tas kelias man skirtas sekundes ir galiausiai iškeliaučiau be nieko. Tuščiomis rankomis. Ir tuščia galva. Kitų daiktų man kaip ir nereikia. Ir taip sėdžiu visokiais niekučiais aplipusi. Anapusybė gal ir yra išsilaisvinimas nuo jų. Dar nesu visai tikra, ar norėčiau pasiimti knygų. Kai žmogus yra žymus, kaip, pavyzdžiui, Borgesas, tai pripuolęs koks žurnalistas dažnai klausia: kokias tris knygas pasiimtumėte į negyvenamą salą? Skaičiau net kelis Borgeso interviu, kur jis vis atsakydavo skirtingai. Kartais tai būdavo „Tūkstantis ir viena naktis“, kartais „Alisa stebuk­lų šalyje“. Bet viena knyga būtinai būdavo filosofinė. Kartą minėjo Bertrano Russelo parašytą „Filosofijos istoriją“, iš kurios mums Plečkaitis liepė mokytis filosofijos stojant į doktorantūrą, tuometę aspirantūrą Vilniaus universitete. Seniai, seniai. Bet šitos tai neimčiau. Tikrai. Borgesas irgi, matyt, buvo neapsisprendęs. Svyravo. O jei angelas man vis dėlto leistų pasiimti knygų, nors dar nėra aišku, ar jos yra daiktas, ar tik dvasios blyksnių nuodėguliai. Bet gal jie anapusybėje taip giliai nesvarsto kūrybos prigimties niuansų; neklausia, kas gi yra parašyta knyga: daiktas ji ar ne daiktas. O jei daiktas, tai koks: dvasinis ar materialus? Tai jeigu leistų, ko gero, imčiau savo pirmąją vaikystėje, dar nemokant skaityti, išmoktą atmintinai knygą: iš prancūzų kalbos verstus „Pifo nuotykius“. Ir, žinoma, Roberto Musilio dvitomį „Žmogų be savybių“. Abu tomus. Taip susidarytų trys knygos. Visas komplektas. Gyva būdama „Žmogų be savybių“ skaičiau tris kartus, kas dešimt metų, vis pasitikrindama, ar vis dar tebemyliu Ulrichą. Pagrindinį veikėją. Mylėjau jį visą pirmąjį tomą. Ant­rame nusivyliau. Musilis rašė romaną dvidešimt metų, neužbaigė, mirė varge ir skurde, nes dėl rašymo buvo išėjęs iš visų darbų, o nacionalsocialistai užėmę Austriją nustekeno žydus, kurie jį išlaikė, kad Musilis galėtų ramiai sau rašyti. Kažkodėl galvoju, jog jei ne tie nacionalsocialistai, Musilis būtų toliau gyvavęs, būtų parašęs ir trečią tomą, kuris skirtųsi ir nuo pirmo, ir nuo antro. Jeigu anapusybėje pavyktų vis dėlto patekti į rojų, nors jaučiu, jog taip tikrai nenutiks, galgi Dievas leistų išpildyti vieną kurį pamatinį troškimą. Prašyčiau paversti mane Musiliu ir leisti užbaigti Musilio romaną, parašyti už jį ir trečią tomą, ir rašyti ilgai ilgai, amžinybę, niekada nepadedant taško. Grafomanės rožinės svajos. Ką tada veiktų Musilis? Gal rašytų kartu. Gal ilsėtųs. Gal jo ten nebūtų. O gal individualus autorius nebeturėtų reikšmės. Rojus – tai ištirpimas rašant, kaip palaimoje.

Kadangi akivaizdu, jog moteriškės siekiai kiek nekuklūs, už susireikšminimą teks geriausiu atveju trepsenti skaistykloje, jei ne dar blogiau. Todėl geriausia susitelkti į prisiminimus: pasiimti pačius tikriausius. Jau žinau, kokį gėdingą, bet kažkodėl neliūdną prisiminimą pasiimčiau. Prisiminčiau, kaip jaunystėje, gūdžiais tarybiniais metais, kai dar už dolerius sodindavo į kalėjimą, važiavau spekuliuoti į Lenkiją. Aukso nevežiau, bet šimtą dolerių užsiuvau pliušinio meškiuko pilve. Muitininkė prie sienos pirmiausia būtent jį ir pastvėrė. Išsinešė į vagono koridorių kviesdama pagalbininką, kad atneštų kažkokį instrumentą patikrinti. Jei būtų radusi, būčiau lėkusi iš visų darbų. Jokios aspirantūros ir kitų akademinių perspektyvų. Bet instrumentas buvo skirtas auksui, dolerių neaptiko. Viena akimirka: instrumento netobulumas keičia visą tolesnę tavo gyvenimo kryptį. Ar mes nesame tik susiklosčiusių aplinkybių grandis, tik atsitiktinių konsteliacijų netikėtas žaismas? Jei būčiau įkliuvusi, gal būčiau tapusi verslininke? Žinoma, kiek vėliau. Gal net turtinga. Kai Varšuvos turguje pardavinėjau kažkokią lėlę ir šakutes su peiliais, gėda buvo tik iš pradžių. Kuo labiau žmonės domėjosi, ką parduodu, tuo darėsi įdomiau. Atsirado netgi kažkoks azartas. O ką rinkčiausi kaip šviesiausią prisiminimą? Įtariu, kad tą, kai einu su šunimis apsiavusi kerziniais batais per neaprėpiamus savo laukus pas kaimynę Valką pasirinkti taip rūpimo arklio mėšlo. Rožėms – ne sau. O koks būtų pats baisiausias ir pats sunkiausias? Jo dar nėra. Jis dar laukia. Baisiausia bus, ko gero, suvokti, kad tai jau paskutinė sekundė ir kad nieko daugiau nebebus, jokio déjà vu, jokios kartotės, kad teks atsisveikinti ne tik su rožėmis ir šunimis, bet ir su visais tais, kuriuos mylėjau, ir su tais, kuriuos mylėti jau pavargau. Kad negaliu pasiimti visų kartu ir kad jie netgi ko gero liks už mano prisiminimų ribų. Baisiausia bus suvokti tai, kad kitą sekundę jau net neprisiminsiu ne tik jų, bet ir to, kas esu. Vis dėlto šiame baisume blyksi iš pirmo žvilgsnio neregima šviesa: jei turi, ką prarasti, galbūt iš tiesų šiek tiek gyvenai. Ir tas gyvenimas vis dėlto gal ir turėjo kažkokią keistą prasmę, net jei ir tapo vienu nesibaigiančiu prisiminimu, klajojančiu amžinybės pašvaistėje.

* Lot. Iš amžinybės perspektyvos. Esė, skaityta XIII festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema 2016“.