– Ar skaitei Evaldo Janso „Odę rutinai"?
– Joooo. Bukovskiui reikėtų slėptis...
Iš pokalbių redakcijoje

---

 

Prie Paskutiniojo Teismo durų būriavosi neramių žmonių būrys. „Kas dabar bus? Kieno dabar eilė?.." –­ šurmuliavo minia.
Durys atsiveria ir išeina Rimvydas. O laimingas, o džiaugiasi, o šypsosi.
– Ką sakė?! Ko klausė?! Ką reikėjo sakyti?! Ar egzistuoja Dievas?! – klausinėjo žmonės.
O Rimvydas nieko nesakęs šypsodamas žengė ant nusileidusio debesėlio ir pakilo į dangų neatsigręždamas.
Koks nerimas visus apėmė!..
– Dabar tu eik, dabar tu! – visi stumia mane.
Man nelabai drąsu (o tiesą sakant – net labai baisu!), bet įstumtas minios atsidūriau Paskutiniojo Teismo salėje.
Prie Teisėjų stalo Dievas su Sūnumi ir Šventąja Dvasia sėdį, laukią, kol nueisiu į kaltinamojo vietą.
Kažin ko dabar klaus?.. – delnai prakaituoja, – Kad mušiau žmoną, tikrai neatleis...
– Mušei žmoną? – klausia Dievas.
Nuraudau.
– Mušiau, – išlemenau gniauždamas kumščius.
– Garsiau! – perklausė kažkuris iš Teisėjų.
– Mušiau! – liūdnai pakartojau.
Stojo nejauki tyla.
– Taigi čia ne nuodėmė! – Dievas susižvalgęs su Sūnumi ėmė juoktis. Aš nedrąsiai šyptelėjau. Šventajai Dvasiai juokinga buvo truputį mažiau, todėl Ji demonstratyviai vartė Nuodėmių kodeksą.
Dabar tikriausiai klaus, ar esu kada nors pamelavęs – mintis smigo lyg adata į panagę.
– Melavai? – netikėtai paklausė Teisėjai.
Man ir vėl delnai sušlapo.
– Melavau...
Teisėjai liepė pakviesti VISUS, kam kada nors esu ką nors pamelavęs. Susirinko „patiklieji" ir žiūri man į akis. O jei šias nuleidžiu žemyn, tada visi pasilenkia ir vis tiek žiūri. Jei nusigręžčiau, visi apeitų ir vėl žiūrėtų. Kaip negera! Kaip nemalonu! Žemę tikriausiai parduočiau, kad tik nežiūrėtų.
– Gal kas norėtų įsigyti mano žemės? –­ tylomis paklausiau.
Visi tylomis purto galvas ir vėl priekaištingai žiūri akysna.
Staiga prisiminiau savo sunkius darbus šventomis dienomis...
– O sekmadienį ar šventei?
Gal jie skaito mano mintis?! – persmelkė abejonė. Gal vis dėlto tai sutapimas...
– Niekas čia neskaito tavo minčių, – griežtai rėžė Jėzus.
Tylomis papurčiau galvą, o „patiklieji" ir toliau į akis man žiūri.
– Ko kratai galvą kaip arklys?!
Sutrikęs kaltai linktelėjau.
– O ko dabar linksi kaip arklys?!
Galvoj ėmė spengti.
Ko dabar klaus? Matyt, klaus, ar vogiau... – atsidusau.
– O kur tavo dantys?!
Netikėtas klausimas smogė man į paširdžius. Kokie dar dantys?! Pieniniai ar krūminiai?
– Aš nežinau, – išlemenau drebančiu balsu.
– Tai kas tada žino?!
– Aš nežinau... – ir vėl nežinojau – lūzeris, visiškas lūzeris. Į kitą klausimą žūtbūt privalau, ką nors atsakyti, tik ne „nežinau"!!!
– O apskritai, ką nors ar žinai?! – griežtai paklausė Dievas.
Supratau, kad nežinau, ar apskritai, ką nors žinau. Nors, logiškai mąstant, tikrai turėčiau ką nors žinoti, bet jei pasakysiu, kad žinau, tada gali paklausti, ką žinau, o ką atsakyti į tokį sunkų klausimą?..
– Žinau, kad nieko nežinau, – griebiausi Sokrato išminties.
– Sužinosi!.. Apie paleistuvavimą tikriausiai turėsi ką pasakyti?
Šio klausimo nesitikėjau, todėl nuraudau.
– Ne, apie tai mes nekalbėsime... – nukirtau sukaupęs paskutines jėgas.
– Nekalbėsim – tai nekalbėsim, – supratingai linktelėjo Dievo Sūnus.
Ėmė trūkti oro, apsisuko galva.
– Gal galėčiau jau eiti?..
– Palauk, katine, kai ką parodysiu, – tarė Dievas ir rodomuoju pirštu kvietė prieiti. O man prakaitas veidu srūva ne upeliais, o upėmis, ne upėmis, o kriokliais (Niagaros). Nedrąsiai žingsniuoju, o manęs klausia:
– Matai šią adatą?
Aš adatą matau – ją Dievas laiko savo pirštuose – nežymiai linkteliu galvą ir garsiai garsiai šnopuoju pro nosį.
– Mūūūūū!!! – lyg griaustinis išgąsdino kažkas didelis už nugaros, tačiau nedrįsdamas atitraukti akių nuo adatos negaliu atsisukti. Labai baisu. Kodėl Paskutiniame Teisme karvė?! Juk žvėreliai neturi sielų, kaip ji čia atsidūrė?!
– Mes dar pažiūrėsime, kas turi sielą, na, o kas – ne, – lyg perskaitęs mano mintis nusišypsojo Jėzus Kristus.
Aš pagalvojau, kad ta karvė čia atėjo manęs suėsti – ką žinai, jei jau žvėreliai turi sielas, tai gal tie žolėdžiai yra mėsėdžiai?.. –­ susigūžiau, o pro mane iš kairės eina kupranugaris. Eina, lipa ant Teisėjo stalo, vos pasilenkia, pralenda pro Dievo pirštuose laikomos adatos ausį (!) ir nužingsniuoja. Duodu žodį, adata tai buvusi ne didesnė už mano mažąjį pirštą, o mano mažasis pirštas taip pat nėra toks didelis kaip kupranugaris, kokių 5–6 centimetrų.
Suprantama, klausiamai pažvelgiau Dievui į akis: ką tai galėtų reikšti?
– Ką tai galėtų reikšti? – balsu pakartojo mano mintį Teisėjas. – O Tu spėk. Kam lengviau: ar šiam kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, ar tau, Justinai, patekti į Dangaus Karalystę?
O, varge!!! Iš galvos visai buvo išgaravęs turtuolio ir kupranugario palyginimas ir mano didžioji nuodėmė – juk būdamas gyvas valdžiau 51 ir 33 procentus dviejų milžiniškų korporacijų akcijų bei vadovavau viešajai įstaigai!..
– Jei galima, nespėsiu, – pralemenau nudelbęs žvilgsnį.
Kita vertus, man nepasirodė, kad kupranugariui būtų buvę sunku lįsti pro tą adatos ausį! – tai velnias, mane bandydamas, šią mintį pakišo. Iš kur man žinoti, kiek valios ir dvasinių jėgų kupranugaris turėjo sukaupti, kad pralįstų? Nežinau. Galbūt jam tai kainavo paskutines jėgas, žiūrėk, mirs tuoj lyg bitutė sykį įgėlusi, ir viskas vardan to, kad aš bukas suvokčiau savo nusidėjimą... Nieko nežinau.
Į Teismo salę lėtai vienas po kito ėmė (lyg sutarę) eiti benamiai, kuriems kadaise paprašius cigaretės uoliai purtydavau galvą arba skiesdavau rūkąs pačią paskutinę. Ta visus penkerius metus nėščia iš „IKI" mašinų stovėjimo aikštelės, kuriai gailėjau centų (net baltų!), nes maniau, kad ji visai ne nėščioji, o tik apsimeta, nes neįmanoma tiek laiko lauktis ir nieko nepagimdyti (bet juk pirmą ar antrąsyk sutikęs dar nežinojau, kiek laiko ji laukiasi arba nesilaukia...). Narkomanė iš Klaipėdos, dar daugiau metų rinkusi lėšas kelionei namo (nes tėvai išvažiavę, piniginę pametė ir neturi pas ką nakvoti), kuriai kaskart paprašius šmaikščiai atsakydavau, kad per tiek laiko ir pėsčiomis būtų parėjusi. Net ir tas senukas atėjo, iš kaimyninės laiptinės, kuris girtas įvirto į krūmus po mano langais, o aš užuot ištiesęs pagalbos ranką, išbėgau į kiemą šaukdamas „Kas čia dabar voliojasi krūmuose!!!". Bet aš juk jo atsiprašiau! Ko jis čia dabar?! Na, gal ir neatsiprašiau, bet po to susitikus tikrai maloniai sveikintis pradėjau. Žiūrėk, pusė mano buvusių klasiokių nusiminę žingsniuoja! Ko šiems?! Staiga prisiminiau linksmas patyčias: iš Kotrynos juokiausi, kad rengiasi kaip paleistuvė, Jolantą verčiau šokti nedorą šokį „Love me do", o Austėja nemoka sakyti raidelės „L", jai visada pavyksta pasakyti tik „V" (juk labai juokinga!), iš Arno juokiausi, kad panašus į arklį, o iš Alfredos – kad pasikėlusi... O, čia ir Marius, kuriam sudaviau per veidą (dėl to visą, visą savo gyvenimą graužiausi!..)... Bet jis sykį mane pakvietė į svečius, o ten jau buvo Benediktas, ir man buvo pasakyta, kad į svečius leidžiama kviesti tik vieną draugą, todėl aš labai labai nusiminęs ėjau namo (jei ką sakys apie tą nelemtą smūgį per veidą, aš būtinai tai priminsiu!). Įėjo minia nusiminusių policininkų – kodėl?! Gyvenime nė plauko nesu nuo policininko galvos nuėmęs!..
– Administracinės teisės kodekso pažeidimas irgi nuodėmė... – lyg perskaitęs mano mintis tarė Jėzus.
Žinoma, svitos gale šokavo būrys varlyčių, tikriausiai tų, kurias vaikystėje linksmai sukau per mėsmalę.
Jie visi ėjo, sėdo į Teismo salės suolus ir žiūrėjo į mane. Tikriausiai kvailai atrodytų –­ dabar imti ir pasiūlyti visiems cigarečių ar grynųjų... Be to, aš su savimi nieko tokio ir neturiu. Bet ir žadėti ateityje (kokioje dar ateityje?!) – tikra gėda.
Pavėlavęs, kaip visada, atėjo Kastytis. Jis mokykloje buvo pats lėčiausias. Dar lėtesnis už patį lėčiausią. Galėdavo laikrodis apsisukti aplink savo ašį, o Kastyčiui tik po to prišildavo, kad jo kažkas kažko klausia. „Ja čiornyj plašč", – juokaudavo Kastytis pirštą sukdamas ore, tartum juodas lietpaltis ant to piršto būtų sukęsis. O už tokius juokus nuo manęs gaudavo kumščių. Ir dabar duočiau – kažkaip sunervino, kai prisiminiau tą „čiornyj plašč".
– Justinai! – lyg iš sapno mane pažadino Jėzus. – Tai aš tavęs prašiau cigaretės. Tai aš tavęs prašiau nupirkti maisto. Tai aš tavęs prašiau trupučio pinigų.
O tie visi sėdi ir žiūri man į akis.
– Nesvarbu, kad visai ne nėščias prašiau –­ kas tau darbo?
Ir iš tikrųjų – kas man darbo? Kažin, ką sakys dėl varlių?
– Tai man sudavei per veidą...
– Tikrai ne Jums, tikrai ne Jums, – po nosim sau murmėjau.
– Su kuo ginčijiesi? – paklausė Kristus.
– Jums sudaviau, Jums, – pasitaisiau.
Sėdi visi ir tyli. Ir žiūri liūdnai į akis. O Teisėjai irgi tyli. Dievas Tėvas lėtai tarp pirštų sukioja adatą, pro kurios ausį anksčiau lindo kupranugaris, Šventoji Dvasia varto Nuodėmių kodeksą, o Jėzus Kristus žvelgia į mane be galo nusiminęs.
– Tai ką darom? – klausia Jis manęs.
Netekau amo – juk čia mano Paskutinysis Teismas, o manęs klausia: „Ką darom?" Jei paprašysiu išteisinti, tikrai nuteis ir dar viršaus duos. Bet jei sakysiu, kad teistų mane, tada irgi nuteis, sakys: „Gi pats prašei, va, dabar ir būk taip."
– Aš labai labai gailiuosi... – tariau tylomis.
– Šitą mes žinom. Gailėtis anksčiau reikėjo.
Taip ir maniau, kad netiks mano „labai gailiuosi". Pasiryžau tylėti – juk ką bepasakyčiau, vis tiek negerai pasakysiu.
– Tylėk netylėjęs, – lyg perskaitęs mano mintis tarė Dievas, – manai, tylintiems pragare vietos nėra?
– Ne, negalvoju... – pasakiau.
– O ką tada galvoji? – pasiteiravo Jėzus.
Kaip tik tuo metu buvau persigalvojęs dėl tylėjimo ir dar nebuvau nieko daugiau spėjęs pagalvoti, bet jei imsiu pasakoti, kad buvau pasiryžęs tylėti, o vėliau persigalvojau, tikrai pamanys, kad labai kvailos mano mintys, ypač Tokio Teismo metu – galvoti šitokius niekus!.. Ėmiau galvoti, ką čia tokio rimtesnio, artesnio amžinybei, pagalvojus, bet mintin kažkodėl įsirėžė Landsbergis. Jei pasakyčiau dabar savo mintis, pagalvos, kad tyčiojuosi.
– Nenuoširdus tu, Justinai, va, kokia problema. Aš tau brolis noriu būti, o tu vis galvoji, kaip man įtikti. Įtikti man nereikia, man reikia, kad mane mylėtum, o ne kad, ką protingo pasakytum, – sako Jėzus.
Tada pravirkau. Iš pradžių dar laikiausi slėpdamas ašarėlę, bet vėliau nesusiturėjau –­ pratrūko rauda per burną, per nosį, rodėsi, net plaukai rauda, taip graudu pasidarė.
O kai po ilgo laiko pro ašaras ėmiau regėti, salėje jau veik nieko nebebuvo – kaip ir pradžioj – tik Teisėjai ir aš.
– Gal tu jau eik, – tarė Dievas Tėvas.
Eiti? Be nuosprendžio? Kur eiti? Aš nenoriu eiti.
– O galiu neiti?
– Gali neit.
– O galima sėstis?
– Galima.
Atsisėdau ant suolo, nes visąlaik stovėti pavargau, nelabai toli nuo Dievo atsisėdau, kad jei kur eitų, galėčiau pasivyti, ir sėdėjau taip visąlaik, žiūrėjau, ir dabar taip sėdžiu, ir visada taip sėdėsiu.