„Kartais turi imtis bjaurių darbų, – pasakė šamanas Nerguĩ ir nutilo.“
                            National Geographic

---

„Ką veiksi šįvakar? Gal norėtum į kiną?“ – „Ai, šiaip labai užsiėmusi, bet į kiną visai norėčiau. O ką rodo?“ – „Argi svarbu, ką rodo, jei gera kompanija?“ – „Tikra tiesa, nesvarbu, ką rodo, jei gera kompanija“ – „Tai be penkiolikos septynios prie „forumo“?“ – „Ok, be penkiolikos.“
Feisbuko profiliai išjungiami ir nepažįstamieji suskumba ruoštis...
Prietemoje matyti būrelis nekantriai laukiančiųjų: vieni rūko, kiti mindžikuoja, treti mindžikuodami rūko, o ketvirti ir rūko, ir mindžikuoja, ir į laikrodžius žvilgčioja...
Tamsiai apsirengęs jaunuolis stovi prie įėjimo, rankoje – trys purpurinės lyg kraujas rožės, o žvilgsnis įsmeigtas į tolius, į virš Vilniaus gamyklų temstantį dangų...
Ji pavėlavo nedaug. Lyg žinodama žengė tiesiai prie dar nematyto jaunuolio, mindžikavusio ir rūkiusio netoliese.
– Sveikas! – nusišypsojo ji.
– Labas vakaras, – išlemeno užkalbintasis, – jums ko?
Mergina sutriko:
– Tu ne Demjanas?..
Tamsiai apsirengęs jaunuolis, išgirdęs savo vardą, iškart atsidūrė priešais ją...
– Čia tau, – ištiesė lyg kraujas purpurines rožes, nutraukdamas beprasmį dialogą.
Ji droviai nusišypsojo.
– Demjanai... – tyliai sušnibždėjo, –­ nereikėjo...
– Aš gal geriau žinau, ko reikėjo, na, o ko nereikėjo, – džentelmeniškai atšovė šis. – Eime!
Demjanas pasiūlė alkūnę įsikibti ir jiedu nuskubėjo į kino teatrą.
Po kino seanso, visai sutemus, jaunuoliai užsuko į kavinę.
Žvakės šviesa plaikstėsi ant priešais susėdusiųjų veidų... Raudono vyno taurės iš lėto seko it išleidžiamas vonios vanduo, padavėja kaip burtininkė jas nepastebimai keitė pilnomis, žodžiai liejosi lyg du dešimtmečius nesimačiusių vaikystės draugų...
– Ką veiki gyvenime?
– Turiu savo verslą, – nenuleisdama akių kalbėjo ji.
– Hm... Įdomu... Aš taip pat verslauju. Na, o kokią rinką sieki užkariauti?
– Renginių organizavimo. Šiuo metu –­ tai aukso gysla. Ar matei elektroninį Kalėdų Senelį ant Katedros bokšto?
– Taaaaip...
– Spėk, kieno tai sumanymas! – jos akyse sužibo „velniukas“.
– Tu – kūrybinga asmenybė, aš sužavėtas! – iškėlęs taurę iškilmingai sušuko Demjanas. – O kelių kambarių tavo butas?
– Trijų. Naujos statybos.
– O ar turi plokščiaekranį televizorių?
– Turiu.
– O „Apple“ kompiuterį?
– Turiu.
– Ar daug uždirbi?
– Nemažai, – šyptelėjo pašnekovė.
– O kur labiau mėgsti saugoti santaupas – namuose ar banke?
– Namuose.
Pokalbis tikriausiai būtų trukęs iki ryto, tačiau porelei reikėjo spėti į paskutinį troleibusą, juoba Demjanas pasišovė palydėti savo naująją draugužę iki pat namų ir po to suspėti dar į vėlesnį troleibusą.
Namų durys atsirakino jau po vidurnakčio, o šeimininkę pasitiko garsiai amsintis labai brangus šuo – jorkšyro terjeras.
– Prakeikimas! – delnu pliaukštelėjo sau per kaktą Demjanas prieš atsisveikindamas su drauge.
Mergina išgąstingai atsisuko ir sustingo įsitvėrusi laukujų durų rankenos.
– Aš gi visai užmiršau!.. Iš kavinės iki tavęs mudu važiavome paskutiniu troleibusu, taigi vėlesnio troleibuso ir negali būti, neturėsiu kuo namo parvažiuoti... –­ nukabino nosį „princas“, – bet niekis, pareisiu pėsčiomis.
– Na jau ne. Savo draugams aš naktimis laukais vaikščioti neleisiu! – griežtai tarstelėjo ji ir žvilgsniu pakvietė užeiti vidun.
– Na ką tu? Juk mes tik pirmądien pažįstami, – suabejojo Demjanas.
– Eikš, šelmi!
Svetinga šeimininkė paklojo draugui sofą-lovą svetainėje ir nuėjo miegoti į savo kambarį. O nubudusi ryte... nustėro: Demjano svetainėje nebuvo nė kvapo. Kambarys atrodė lyg iššluotas: iš sienų kyšojo vinys, bylojančios apie dar vakar kabojusias brangias Picasso kūrinių kopijas, pro sekcijos atviras dureles dvelkė neišgertos arbatos iš naujojo servizo, kurio ten nebebuvo, kvapas, net patalų nelikę, sofa-lova išnešta, stalas ir kėdės išneštos, naujas plokščiaekranis televizorius išneštas, odiniai sėdmaišiai išnešti, patefonas išneštas, sieninis laikrodis išneštas, tarp knygų puslapių sudėtos santaupos išneštos, sekcija išnešta, balkono durys išneštos, užuolaidos išneštos, dviratis iš balkono išneštas, vasarinė kėdė ir rūkymo stalelis iš balkono išnešti, knygos išneštos, virtuvės baldai išnešti, indai išnešti, rakandai išnešti, maistas iš šaldytuvo išneštas, šaldytuvas išneštas, virtuvės grindų plytelės išneštos, virtuvės sienų plytelės taip pat išneštos, svetainės šviestuvas išneštas, virtuvės šviestuvas išneštas, svetainės laminatas išneštas, gipso kartono sienos išneštos (ir svetainės, ir virtuvės), santechnikos įranga išnešta, vonios bei tualeto plytelės išneštos, vonios bei tualeto šviestuvai išnešti, tualetinis popierius išneštas, rankšluosčiai išnešti, tamponai išnešti, kosmetika išnešta, nagų žirklutės išneštos, muilinė išnešta, tualeto šepetys išneštas, kito kambario baldai išnešti, grindys ir sienų bei lubų gipso kartonas išneštas, kito kambario šviestuvas išneštas –­ kaip iššluota... Visur, išskyrus miegamajame, liko tik dalinė apdaila...
Eisiu, – sako ji, – pavedžiosiu savo šunelį.
Apsidairo – nėra jokio šunelio!..
Pravirko ir sukniubo ant žemės bejėgė mergina. Laimei, praeidami kaimynai išgirdo pro praviras buto duris bejėgį verksmą ir iškvietė policiją.
Atvykę policininkai nedelsdami ėmėsi darbo: reikia nustatyti įtariamąjį.
– Ar turite priešų?
– Ne, – kūkčiodama atsakė mergina.
– Ar jums kas nors pastaruoju metu grasino vagyste?
– Ne, – bejėgiškai kartojo ji.
– Ar kas nors turi raktą nuo jūsų buto durų?
– Ne...
– Ar ką nors įtariate?
– Ne...
– Ar yra žmonių, kurie žinojo apie jūsų dideles pajamas?
– Ne, ne, ne...
– O gal kam netyčia prasitarėte apie plokščiaekranį televizorių? Paveikslų kopijas?
Mergina, beje, jos vardas Jolita, bejėgiškai tylėjo...
– Ar niekas pastaruoju metu nesidomėjo jūsų pajamomis?
– Nnee, – kaip užburta kartojo Jolita.
– O ar daug uždirbate? – lyg žaibas iš giedro dangaus trenkė merginai... Tokį patį klausimą ji girdėjo dar vakar vakare!
Viską supratusi Jolita puolė prie kompiuterio „Apple“, norėdama per socialinį feisbuko tinklapį paklausti draugo Demjano, kur jis viską išnešė, bet kompiuterio nėra – irgi išneštas.
Policininkai išsitraukė savuosius nešiojamuosius kompiuterius – įtariamasis nustatytas! Metas ieškoti įtariamojo Demjano per feisbuką. Ir ką sau manai?! – tokio profilio šiame socialiniame tinklalapyje nelikę nė kvapo.
– Ateityje, – pasitaisę žemyn smuktelėjusius akinius tarė policininkai, – feisbuke sutikite draugauti tik su pažįstamais žmonėmis. O į pasimatymą eikite tik įsitikinusi savo ir savo turto saugumu. O į svečius – net ir ne feisbuke – apskritai nedera kviesti pirmądien pažįstamo žmogaus, kad ir kokia romantiška santykių pradžia būtų buvusi...
– Išties... Prieš žengdamas į butą Demjanas pats paklausė, ar nebijau kviesti į svečius pirmądien pažįstamo... – įsiterpė Jolita.
– ...o gal jis joks Demjanas, – pridūrė policininkai, – juk feisbuke, o vėliau ir kino teatre prisistatyti gali kokiu tik nori vardu! Ateityje visuomet mandagiai iš pirmądien pažįstamo pašnekovo paprašykite asmens tapatybės kortelės. Ką galite žinoti, gal jis dabar, pavyzdžiui, jūsų asmeniniame kompiuteryje peržiūrinėja asmenines atos­togų nuotraukas. Ir ką – malonu?! Tebus jums, Jolita, tai skaudi pamoka.
Jolita dabar ir pati suprato – yra iš ko pasimokyti: kokia aš buvau naivi! – kasdien su šypsniu prisimindama šią nemalonią istoriją kartoja ji.
Naivi buvai merga, absoliučiai.