„Elkis kvailai ir amžiams liksi paslaptingas. Abrakadabra, Manel, Tekel…“
„Lyžteliu lūpas ir ką darau? Rašau. Bet prastos knygos neduoda išganymo.“
                            Umberto Eco

Kodėl sakoma: „Užsispyrusi lyg ožka“? Todėl, kad piemuo, ganęs ožkas, leidžiantis saulei tarė: „eikim, ožkos, į tvartą“, o ožkos nėjusios, nors nebuvę jokios rimtesnės dingsties neiti į tvartą.

Kodėl sakoma: „Kvailas kaip asilas“? Todėl, kad Jėzus sakęs asilui: „einam į Jeruzalę“, o asilas nėjo. „Na, ir užsispyręs“, – stebėjęsis Jėzus. „Ne asilas užsispyręs, o ožka“, – kalbėję mokiniai. Todėl asilas yra kvailas, nes jis negali būti užsispyręs (nes ožka yra užsispyrusi), bet vis tiek neina.

Kodėl sakoma: „Ankstyvas lyg vyturys ir vėlyvas kaip pelėda“? Todėl, kad vyturėlis atskrenda ir čiurlena pavasario ankstų rytą lauke, o žmogus žino, kad jau pavasaris. Pavasario rytą lauke dar tamsoka, todėl žmogus negali pažiūrėti į laikrodį ir nežino, kiek valandų, tad visada atrodo, kad vyturėlis yra labai ankstyvas. Pelėdžiukas taip pat anksčiau mėgdavo paryčiui pelyčių pagaudyti, bet tuomet rodydavo laidą „Vyturiams ir pelėdžiukams“, todėl rytais kaimiečiai (matyt, dėl didelių akių) jam sakydavę: „Žė, kakojantis vyturėlis“, o pelėdžiukas susigėsdavęs ir tik vėlų vakarą peliauti patraukdavo. Todėl yra sakoma: „Ankstyvas lyg vyturys ir vėlyvas kaip pelėda“.

Kodėl sakoma: „Pamatei gandrą – lauk vaikų“? Jei vaikai išeidami iš namų susitarė su gandru eiti kartu į lauką ir perspėjo, kad grįš iškart po gandro, todėl yra didelė tikimybė, kad pamačius gandrą turėtų pasirodyti ir vaikai.

Kodėl sakoma: „Užbėgai už akių“? Jeigu žmogus padaro veiksmą anksčiau laiko, idant neatsitiktų koks nors kitas veiksmas, vadinasi, jam tai buvę taip svarbu, kad būtų galėjęs paaukoti net vieną svarbiausių savo organų – akis. Ir jei prireiktų tokios aukos, jis turimus akių protezus išsiimtų iš akiduobių, padėtų ant lygaus paviršiaus ir už jų nubėgtų.

Kodėl sakoma: „Bijai vilko? Neik į mišką“? Todėl, kad miške gyvena vilkai ir nuėjus į mišką jie gali užpulti: įkąsti, sudraskyti, suėsti, net kauliukų neliktų. Nebijant vilko vilkai nuėjusius į mišką vis viena gali užpulti: įkąsti, sudraskyti, suėsti, net kauliukų neliktų. Todėl į mišką eiti nereikia. Posakį galima perskaityti ir perkeltine prasme: jei žmogus baiminasi skristi lėktuvu, kad nenukristų. Geriau būtų, kad jis tuo lėktuvu ir neskristų, nors lėktuvas gali nukristi nepriklausomai nuo to, baiminasi ar nesibaimina žmogus juo skristi – todėl skristi lėktuvu nereikia visai; jei bijai, kad užpuls ir pabučiuos gėjus, reiktų nesustojant bučiuotis su ne gėjumi, bet sustojus įkvėpti oro gėjus vis tiek gali pribėgti ir greitai greitai pabučiuoti, todėl reiktų savo lūpas ištrinti pipirais, kad gėjui nesinorėtų pabučiuoti; jeigu bijai pereiti gatvę, kad nesuvažinėtų girto pareigūno vairuojamas automobilis, geriau būtų per gatvę neiti, visdėlto ir nebijantį eiti per gatvę girtas pareigūnas gali suvažinėti, todėl protinga būtų visai neiti per gatvę. Niekas nėra apsaugotas nuo girto pareigūno, kuris gali užvažiuoti ant šaligatvio, todėl bijant ar nebijant tuo šaligatviu kulniuoti nėra daug saugiau nei gatve, bet yra tikimybė, kad pareigūnas sės už vilkiko vairo ir įvažiuos į tavo namo sieną, nugriaus ją ir suvažinės kambaryje, taip niekur ir neišėjusį, ką tada daryti? Nieko nedaryti – Dievulį mylėti ir dėkoti, kad lėktuvas nenukrito, gėjus nepabučiavo ir vilkas neįkando, o jei įkando – kad lėktuvas nenukrito, o jei nukrito – kad girtas pareigūnas su vilkiku į kambarį neįvažiavo, o jei įvažiavo – kad vilkas neįkando, o jei įkando – kad gėjus nepabučiavo. Nes yra neįmanoma, kad skrendant lėktuvu į lėktuvą su vilkiku įvažiuotų girtas pareigūnas ir pabaigoj įkąstų vilkas, ir tada jau gėjus šypsodamasis kviestų bučiuotis. O jei taip ir nutiktų – tada viskas gerai – blogiau nebus. Taip Dievulis mus ir augina – parodo, kas blogiausia ir kas geriausia. O jei kažkas atrodo blogiausia, tai tada parodo ir dar didesnę žmogaus stiprybę – kad ir dar blogiau būna. Taip pat ir apie gerumą – kad galimas ir dar didesnis džiaugsmas. Bet pipirais įtrinti lūpas vis tiek reiktų, nes nuo to liūdniau nebus.

Kodėl sakoma: „Ašarų pakalnė“? Ogi todėl, kad einant ašarų lyguma galima prieiti ašarų kalną, o užkopus į ašarų kalną būtinai reiks nusileisti į ašarų pakalnę. Dar sakoma: „Ašarų liaukos“, „nusivalyk ašaras“ ir „ašarūsas“.

Kodėl sakoma: „Ieškokite ir rasite“? Sunku pasakyti. Esu nesyk bėdai prispyrus ieškojęs gatvėje pamestų piniginių ar bent palaidų pinigų – porąsyk radau, bet kokius tris šimtus kartų – ne, nors man buvo sakyta, kad rasiu. Jei, pavyzdžiui, ėmiau ieškoti kažkieno pamestų pinigų Gedimino prospekte, Vilniuje, ir, suprantama, radau šnipštą, o po kokių metų ieškojau kažkur pasidėtų akinių (aš nešioju akinius) – vonioje ar ant kompiuterio stalelio, ir galiausiai akinius radau ant kompiuterinio stalelio, tai ar skaitosi, kad „radau“, nors ieškojau visai ne to? Kaip sunku...
Dar yra radinių biuras – ten žmonės atneša rastus ne savo daiktus – raktus, lietsargius, žaislus, sporto inventorių, žvėrelius ir, tarkim, milijoną litų. Pajuokavau –­ niekas niekada gyvenime į radinių biurą nėra atnešęs milijono litų. Štai kas mane neramina – jei aš pamesčiau buto raktus (ne nuo savo buto) ir jų ieškočiau tris dienas, o galiausiai radinių biure juos atgaučiau – ar tai irgi skaitytųsi, kad „radau“? Ne, nebesiskaitytų, todėl, kad raktus jau surado kažkas pirmiau, o aš tik atsiėmiau. Kaip liūdna. Juk aš irgi ieškojau, bet neradau, o atgavau.
Dar astronomams pasiseka atrasti planetų. Šie įvykiai patys savaime yra labai gražūs – planetos ir iki jas atrandant sau laimingai egzistavo ir visai nesijautė pamestos, bet astronomų „atradimai“ sukuria abipusį ryšį – tarp planetos ir astronomo. Lyg planeta būtų laukusi, kol ją kas nors atras, na, o astronomas ieškojęs, kaip žinodamas, kad „čia kažkas turėtų būti“.
Bet labiausiai gyvenime liūdina tai, kad taip retai galima rasti pinigų, nes, kaip sakoma, „pinigai nesimėto“. Beje, sykį esu radęs tikrą piniginę su tikrais 500 rublių, bet buvau toks kvailas, kad visus atidaviau mamai ir vėliau juos mačiau kaip savo ausis.
Kodėl sakoma: „Pinigai nesimėto“ ir „mačiau 500 rublių kaip savo ausis“? Apie pinigus pasakysiu skaudžiai – jie nesimėto, nes jų visiems labai gaila. O posakis apie tuos 500 rublių, jog šie panašūs į savo ausis, kelia šypseną – 500 rublių nėra panašūs į ausis, ir apskritai nėra tokio posakio. Bet sakoma: „Rasti savyje jėgų“. Jeigu norite, kad labai nejuokingai pajuokaučiau, tai reiškia, kad savyje reikia rasti loterijos „Jėga-2“ bilietų. Iki kitų kartų.

Kodėl yra sakoma: „Dėl akių“? Kai kas nors ką nors padaro nenuoširdžiai, o tik tam, kad kažkas pamatytų, tas veiksmas vadinamas „dėl akių“, „idant pamatytų“, o kadangi pamatoma akimis, todėl ir sakoma „dėl akių“.