Senas komunistas bubeno ir bubeno: „Ruoškis, Mikutėnai, važiuok į Rusiją! Arba nešdinkis velniop!“ Partijos sekretorius įveikė...

(...) Keleivinis traukinys, žviegdamas pavargusiais ratais, pajudėjo. Primestą kelionę į Rytus, prie „amžiaus Baikalo–Amūro geležinkelio magistralės statybų“, lydėjo daug žvarbių abejonių. Tačiau Beno Mikutėno protą labiausiai drumstė dygus vaikystės draugo Jurijaus Norkaus laiškas. Tiksliau – kelios rudos skirtingo dydžio ir formos popieriaus skiautės. Skaudi žinia jauną statybų meistrą pasivijo paskutinėmis pasirengimo prievartiniam žygiui dienomis. Sukrėtė spaudas ant voko: tardymo izoliatorius-kalėjimas. Sunkios laiško frazės tarytum plytos krito viena ant kitos. Sąmonėje kilo aukštos tardymo kamerų sienos, nužmogėję prižiūrėtojai it išbadėjusios žiurkės šmirinėjo ilgais koridoriais, rausėsi daiktuose...

Ruošdamasis tolimai kelionei būsimasis „amžiaus magistralės“ statytojas atsargiai lyg durklą dėjo Jurkos laišką į seną šeimos lagaminą. Gal ko nesuprato, neįsigilino. Ilga komandiruotė – laiko turės. Vidinis balsas gundė: suplėšyk ir išmesk. Bet durklo, suvokė, lengva ranka neišsviesi. Laiškai ir ginklai keršija. Po daugelio metų susiranda ir teškia į veidą pūliuojančias mintis ar juodą kraują...

Atakavo kiekviena laiško eilutė, fragmentas, daugtaškiai. Juodi taškai gąsdino Beną nelyginant laiptai, kuriais pas auką leidžiasi juodoji giltinė. Norėjosi verkti ir garsiai rėkti: „Kodėl, Jura? Dėl ko? Kas išdraskė tavo širdį kaip apleistą varnalizdį?“ – „Aš nužudžiau...“ –­ negyvi, sustingę žodžiai it numirėliai gulėjo laiško eilutėje. Tik niekas jų neapraudos, nelydės, neužkas... Šiurpus žodžių junginys, rodės, išplėštas iš pragaro „Garbės lentos“ ir įpjautas į sukrypusias laiško eilutes.

Sąlyginė fronto linija nusidriekė Mikutėno galvoje. Skirtingo pajėgumo pulkai išsirikiavo vieni priešais kitus. Vienoje pusėje – gausi, drausminga ir gerai ginkluota klausimų divizija, kitoje – menka, prastai aprūpinta atsakymų brigada. Ar įmanoma, kad išblaškyti atsakymų būriai pasiektų pergalę prieš reguliariąją klausimų diviziją, kuri nuolat papildoma profesionaliais kariais? Atsakymų tarsi dezertyrų neprisišauksi, kai jų mirtinai prireikia. Gyvename atsakymų išnykimo amžiuje. Benas neišvengiamai atsidūrė klausimų nelaisvėje. Žmogžudys? Kodėl? Dėl ko? Kas kaltas? „Atsakyk! – tarsi reikalavo, skubino Jurijus. – Ko delsi?“

Benas prisidegė naują cigaretę ir įsmeigė akis į juodą naktį. Vagonai dusliai ir ritmingai tukseno tamsoje lyg primindami, kad naktis – tik laikina ato­kvėpio stotelė... Abu – kaimo vaikai, aplinkybių ar likimo išspjauti į svetimą miestą... Paauglystėje Beno ir Jurkos keliai išsiskyrė. Benediktas mynė vidurinės mokyklos slenkstį. Į amato paslaptis nėrė Jurka. Paauglystės tiesa –­ labai trapi. Dažnai ją lydi netikrumas, abejonės, krizės. Norkus vis kažin ką šventė, „laistė“, skubėjo. Dūmą pešė kaip senis. Drabužis ir elgesys išdavė – netikrais keliais vaikšto. Motina Liuda Norkienė liejo ašaras, tačiau „apžavėto vaiko“ neįstengė sulaikyti. Kuo toliau, tuo labiau Jurka svetimėjo. Pagaliau našlė įsisirgo. Jurijus visiškai atitrūko. Advokatauti ar teisti Mikutėnas nedrįso – patį draskė įvairios abejonės. Sykį gatvėje išsproginęs stiklines akis, svirduliuodamas ir lydimas apsvaigusios kompanijos, Jurijus užsipuolė, grasino. Draugiją Benas pažinojo – kartu augo. Tai išgelbėjo nuo aklų bičiulio smūgių. Nepaisant mažų akibrokštų, susitikę vaikinai šiltai spaudė vienas kitam ranką. Nemažai metų nuvilnijo nuo tos dienos, kai Norkus dingo iš Beno akiračio...

Rudi lapeliai, užrakinti lagamino „kameroje“, neleido įmigti. Apdujusioje galvoje kaitaliojosi Jurijaus ir Liudmilos Norkų atvaizdai, sužaibuodavo partijos sekretoriaus rūstus žvilgsnis, reikalaujantis paklusti „amžiaus statybų“ madai. Tarytum sustiprėjusi Liuda žėrė priekaištą po priekaišto: „Kodėl paleidai mano sūnelį? Kam nusigręžei nuo jo?..“ –­ „Klok, švaruoli, prisipažink...“ – blaškėsi Jurka, prirakintas prie kalėjimo požemių sienos. Štai didžiaakė moteris jau sėdasi priešais Mikutėną ir priekabia tardytojo akimi rakinėja vakarykščio kaimyno veidą. Vėl –­ karas, vokiečiai, rusai, leitenantas... Pirmą kartą Norkų šeimos dramą Benas išgirdo dar visai vaikas...

Viena sukuosi. Laukiuosi. Išsigąstu, kai būrys kareivių įsiveržia trobon. Dirsteliu per langą.

Ginkluoti vyrai apspitę šešurą ir anytą. Antra tiek naršo klėtį, tvartą. Per kiemą rieda ilgas vežimas. Plėš, dingteli.

– Kur vyras, gražuole Liuda Norka? –­ jaunas ūsuotas rusų leitenantas griežtai nužvelgia mane, įtartiną tautietę. Žino, aš – rusė.

Užtaisydamas automatą labai nustebina...

– Išdulkėjo nenuorama pas gimines –­ talkon, – kalbu laisvai ir drąsiai.

– Pas ką? Pavardė? Kaimas?..

– Nežinau, drauge leitenante, neinformavo...

– Nemeluok! Šįkart neišeisime tuščiomis. Arba Norkus, arba... įpėdinis...

– Ką pasakei?..

Staiga dingsta drąsa, jaučiu, kaip bąla skruostai, lūpos. Įsčiose sujuda kūdikis, pažadintas aitraus motinos nerimo. Suima svaigus silpnumas...

– Arba Norkus, arba... įpėdinis... –­ kriokia leitenantas.

– Nužudysi mane, a?.. – atsipeikėjusi puolu. – Mažai medalių ant krūtinės?..

– O ką? Tu – šventa karvė? Tavęs negalima kankinti, užmušti?.. Visus galima, o tavęs, parsidavėlės, – nevalia?..

– Žmogus – ne varna, drauge leitenante...

– Karas, kvaiša, tik vakar baigėsi. Visur pilna fašistų, banditų. Automatas –­ visagalis dievas...

– Karas, drauge leitenante, jau pasibaigė prieš keletą metų...

– Karas, žiople, tęsis, kol sunaikinsime visus buržuazinius nacionalistus –­ liaudies priešus ir jų rėmėjus, tokius kaip Adolfas ir tu. Štai stovi, bet esi tuščia vieta. Tavąjį ūkį gali užimti bet kas. Nikita!

– surinka leitenantas. – Ar nori ūkininkauti? Čia... Išsivalyk teritoriją ir gyvenk...

– Dar pagalvosiu, Konstantinai Nikolajevičiau, – atsiliepia kažkuris kareivių.

– Seniai laikas tau, žemieti, į Rusiją, o tu mano namus dalini...

– Tavo namai, nevala, – Rusijos turtingos platybės...

– Myliu senelės Rusiją, jūsų, įsibrovėlių, nepripažįstu...

– Nuo tavęs tai nepriklauso, nes esi tuščia vieta...

– Kiekvienas tam tikra prasme – tuščia vieta. Ir jūs, drauge karvedy, rytoj gal būsite tuščia vieta...

Leitenantas šeria per veidą. Susverdėju, tačiau išsilaikau...

– Per daug, kale, sau leidi...

– Nė vienas kareivis neapsaugotas nuo sužadėtinės, kurios vardas – Tuščia Vieta, – nesileidžiu trypiama...

Leitenanto pirštai ūmiai suspaudžia automato dėtuvę ir vamzdį, ginklą stipriai glaudžia prie krūtinės tarytum kryžių, saugantį nuo nelaimių. Rusų karininkas „Kalašnikovu“ tiki labiau nei kryžiumi. Taip jį auklėjo Stalino nesušaudyti mokytojai...

– Ačiū, drauge leitenante, už originalius epitetus. Buvau įsitikinusi, kad rusų karininkai pagarbiai elgiasi su moterimi...

– Tu – priešas, tik tavo rankose nėra automato. Jis – mano valdžioje. Pasakyk, labaso sugulove, kodėl tavo Dievas, kuris tave taip uoliai globoja, įdavė automatą man, o ne tau, a?..

– Manote, aš galėčiau šauti į žmogų?.. Man jis nereikalingas. O tavo rankose ginklas todėl, kad jį tau įkišo pragaro tarnai. Jūs esate pragaro kariai...

Dabar „karvedys“ kaire ranka tvoja per kitą skruostą.

– Ach, nekalta avelė! Žinome, labasų sugulovės aršesnės už džiunglių tigres. Ne vienai jau paleidau vidurius...

Neverkiu, nepuolu į neviltį, stengiuosi neprarasti orumo. Suvokiu, kad reika ramiai išlaukti kankinimų pabaigos. Neturiu teisės pasiduoti įniršiui, pratrūkti jausmais ar šauksmais...

– Negąsdinkite, drauge Konstantinai Nikolajevičiau, – ramiai ištariu, nors širdis daužosi lyg papūgėlė narve, o vaikelis taip pat vis aktyviau dalyvauja tardymo procese...

– Kodėl Norkus nesirodo? Bando Raudonosios armijos kantrybę? Nepatariu... Neateis į komisariatą pats, rasime, pakarsime ant šakos ir neobliuotą lentgalį su užrašu pakabinsime:

„Dezertyras“...

– Adolfas nežino, kad yra toks svarbus...

– Mes liejame kraują, o jis, kaip ponas, po svečius... Sakyk, kur?.. Spyriosies, užspringsi kūdikio krauju...

– Nesiginčiju, drauge karininke, bet neganau jo...

– Meluoji, šliundra! Užraugsiu tau Sibirą!.. – leitenanto veidas persikreipia. – Dezertyrą šildai!?

– Aš nekariauju...

Rusiška kilmė yra tarsi mano saugumo garantas. Bent taip man atrodo...

– Konkrečiau, pasileidėle!..

– Ar nors kartą permiegojai su manimi, jei taip kalbi? – išsprūsta nereikalingi žodžiai...

– Neprisišnekėk, išdavike! Jei užsimanysime, visi su tavim pasismaginsime. O tavo benkartą išleisim pasivaikščioti į gryną orą tuo metu...

Kareiviai kvatoja neprarasdami budrumo. Budi, seka kiekvieną kampą, nė sekundei nepaleidžia mano žvilgsnio.

– Kodėl tavo vardas, vėpla, rusiškas? –­ toliau puola leitenantas atidžiai apžiūrinėdamas mano pilvą.

– Kai buvau dar maža, tėvai žuvo traukinio katastrofoje. Senelė priglaudė mane. Po tragedijos ją persekiojo siaubingi košmarai. Palikome gimtąjį Leningradą ir apsigyvenome nuošaliame Lietuvos kaime – čia sėkmingai įsikūrėme. Mane taip krikštijo močiutės garbei.

– Be reikalo! Tavyje nebėra mūsų, tikrųjų rusų, kraujo. Nešioji buržuazinio nacionalisto išperą, lendi po labaso antklode... Nusipelnai kulkos...

– Esu rusė ir man gėda dėl jūsų – šaudote žmones be gailesčio ir kaltės, drauge kapitone.

– Nereikia manęs graudinti, piliete Norka, neišplauksi ant kapitono antpečių...

– Užsidegėte pasmaugti pasaulį spygliuota viela? Tačiau jūsų medaliai, leitenante, surūdys greičiau, – prarandu savitvardą...

Leitenantas atsikrenkščia ir spjauna geltonus skreplius prie mano kojų. Žengiu atatupsta... Automatas skaudžiai įsiremia į nugarą ir stumia į ankstesnę vietą. Karininko veidas spindi visagalybe ir ironija...

– Saujelė fanatikų neapgins nei tavęs, nei tavo namų, nei tuščio dangaus. Tu –­ beprotė!.. – rėkia leitenantas. – Tik didysis vadas Stalinas gali jus apginti...

– Aš pamilau šiuos žmones, šį kraštą ir nesigailiu, kad čia gyvenu, nors visada širdyje liksiu rusė, ilgėsiuos...

– Tai pasiimk mantą ir eik su manimi. Išsiųsiu tave į Rusijos gilumą, pas savus...

– Dabar mano namai – čia. Kiekviena žolytė mane pažįsta, sveikinasi kiekviena šakelė...

– Tave apnuodijo, išmušė pamatinius šulus iš tavo smegenų. Nieko iš tavęs, smirde, nebeliko – vien labaso padraikos... Šauk į kiemą! Greitai! Gana tauškalų!..

Nerimas auga. Situacija krypsta mano nenaudai. Kūdikis, rodos, taip pat jaučia grėsmę... Su Adolfu jau ir vardą išrinkom vaikeliui, slavišką – Jurijus. Gimdymus išmanančios moterys vienu balsu byloja, kad gims sūnus...

Leitenantas eina pirmas, ryžtingai virš savęs kelia automatą ir kieme esantiems kareiviams komanduoja:

– Veskit senius už tvarto, gerai papurtykit. Jei tylės, palydėkit į pragarą. O tu – prie šulinio! Prie šulinio, ištvirkėle!..

– Palik ramybėje senius, drauge leitenante. Jie nieko nežino...

– Klok, kur tavo bailys Norkus, ir mes išgaruosim kaip ryto rūkas.

– Pas gimines, drauge karininke... Daugiau nieko nežinau. Nesako, nepasitiki...

– Meluoji, gyvate!

– Nežinojo Adolfas, kad šiandien ateisite...

– Tyčiojies dar, kale! Visi Adolfai –­ fašistai!..

– Negiriu...

– Tavo žodžiai – nuodingas melas. Žiūrėk, nespėsi jo išspjauti...

– Tikrai nežinau... Pasigailėkit mano vaikelio...

– Vieta ar adresas ir sulauksi savo benkarto. Kaimas ir pavardė – būsiu geras leitenantas. Tylėsi – paskutinis veidas tavo gyvenime...

– Kad žinočiau, drauge leitenante...

– Tyli?! Piotrai, padėk tai nevalai prisiminti, kol mano automatas neprasižiojo...
Kareivis įgudusia ranka stveria už plaukų, griauna ant žemės ir velka žole. Griebiu abiem rankom už Piotro kaulėto riešo...

– Paskutinį kartą klausiu, kur jis?!

Iš akių veržiasi nesulaikomos ašaros. Vaikelis. Jis spardosi. Prašo apginti. Kaip apsaugoti jį? Pasakyti, kur slapstosi Adolfas. Išduoti savo žmogų, savo vyrą, vaiko tėvą, kuris abu vadina vienu vardu – mano Deimantas. Kam toks gyvenimas reikalingas. Neišgyvens mano berniukas. „Išeisim abu, sūneli, vienu metu. Pasaulis nenori, kad mudu gyventume“, – širdimi jam kuždu. Mintys, skaudesnės už tampomo kūno kančias, temdo mano sąmonę...

– Klaupk! – pats Konstantinas Nikolajevičius čiumpa mane už kasos ir kelia.

– Šauk, leitenante, – ramiu susitaikymo balsu ištariu...

Kurtinantis driokstelėjimas. Ir žemė, ir dangus, ir smegenys, regis, skyla pusiau...
Krentu kažin kur it žaibo nukirsta šaka...

Iškart nesuvokiu, kas įvyko – gyva ar mirusi. Regiu senąjį ar naująjį pasaulį. Akyse plaukia migloti rausvi vaizdai...

Kai akys pakyla aukščiau, pamatau iš kiemo kiūtinančius kareivius ir išriedantį platų vežimą. Vadinasi – nenušovė, gyvi... Juriukas tarytum išprotėjęs draskosi po mano krūtine ir rausiasi žemyn. Jam labai nepatinka prie šulinio. Vaikelis nemato, kad kareiviai jau išeina. Lyg prisikėlęs numirėlis atsisėdu, negaliu mąstyti. Keliu akis į dangų. Staiga pašoku, pamiršusi, kad įsčiose dūksta kūdikis. Tuoj susigriebiu, atsargiai abiem rankom apkabinu pilvą. Tom pačiom rankom, kurios prieš kelias minutes laikė egzekucijos vykdytojo kaulėtą riešą... Ilgai žvalgausi po tuščią kiemą. Paskui, kažin ką prisiminusi, klupdama puolu už tvarto...

Anyta, Dieve brangus, peršautu pakaušiu, įsikniaubusi į stingstančią šešuro krūtinę... Jų drabužiais teka tamsus kraujas, susiliedamas į vieną purpurinę vagą, maišydamasis ir slinkdamas į amžinybę...

La Ben...

Jurka iš penkto buto...

girdėjai aš nužudžiau klaiki tiesa bachūūūre...

ne žmogus aš laiko mašina pavertė mano mintis nuodais...

nesiartink nepagailėsiu šlykštus aš padaras plėšri pabaisų pabaisa...

voootis išpjauk ir mesk į atliekų duobę kažin kas mus lanksto laužo suka...

velnias valdo matau išsiviepusį jo snukį artėja palauk piktoji dvasia tu jau pasiėmei su kaupu...

tylėk Benka patyyylėk užsičiauuupk instinktai nesustabdomi kaip ledkalniai kaip dykumų miražas trenkta kalėjimo žiurkė baltu chalatu ar kaip ji ten kekšiškai klausė ko tau trūūūko iki laimės idioootė kas klausia lavooono ar jis laimingas penkių centimetrų atšoviau lyg granatą būčiau metęs jai tarp kojų mergiotė pašoko išrūko suspaudus karūną AIŠŠŠKU...

vėpla leitenantas ištižo šovė nenušovė tada prie šulinio kai dar žioplinėjau motinos pilve garso smūgis ištaškė mano genus kaziolas užmušė pagrindinį TĄĄĄ kuris žino kelią stabdo kerta per nagus jo vieton įsmuko žudiko genas verchas paliko vieną galią teisę klyyysti kodėl nelabasis mane išsirinkai pakentėk piktoji dvasia jau išplėšei daugiau už normą duok dar minutę galvoje kruvina žvyrkelio juosta vienoj pusėj suvarpyti kulkų tėvo Adolfo palaikai kitoje leitenanto lavonas peršauta krūtine makaulėje visą gyvenimą bilda šūvių staklės mirties audėjos...

kodėl Ben ji taip kreivai pasielgė...

pirmą kartą susidūrėm paprašė degtuko pridegiau per ploną suknelę veržėsi kūno grožybės kojos pynėsi pasimalėm po kiemus palydėjau iki chatos įsileido šyptelėjo sėkmė leitenantas stūmė nežiopsok greičiau riaumojo katiniška aistra nepastačiau net alui neturėjau pas­kutinį rublį su chebra ištaškiau žertva žiūrėjo į mane rudomis gęstančiomis akimis lyg būtų perskaičius mano veide baisią žinią iš pragaro orą sudrebino ato­minis NE taip arti ir taip toli žudanti paslaptis kartais tiek nedaug tereikia Ben išgirsti TAIP galvą sprogdino šūviai ataidėję nuo šulinio žudymo genas pajudėjo smegenis užliejo gyvulio kraujas paleidau alkanas rankas nuo lenciūgo neliko gyvos vietos gailesčiui įniršusios rankos šliaužė aukšty-y-y-n...

duok tą...

pragarini greičiau...

žadėjai demone man laisvę...

kai skaitysi Benka manęs nebebus motkelės Liudos klausk kur užvertė paguosk JĄ-Ą-Ą

atsiprašyyyk...