Kabyras gimė Varanasyje (tuometiniame Benarese), audėjų (hind. julāhā) kastai priklausančioje šeimoje. Jis greičiausiai nebuvo raštingas, eiles kūrė žodžiu. Vertimų šaltinis originalo kalba yra autoritetingiausia redakcija laikomas „Bījak Kabīr Sāhab“, redaguotas Khemrājaus Śrīkrsndās ir 1904 m. (pirmasis leidimas 1868 m.) išleistas Mumbajuje (iki 1995 m. – Bombėjuje). Šį rinkinį sudaro ramainī, śabd, sakhī ir kitomis liaudies dainų formomis sukurti tekstai.

Dažnas Indijos gyventojas žino bent keletą Kabyro kūrybos eilučių, autorius pažįstamas ir Vakaruose. E. Poundas XX a. 2 dešimtmečio pradžioje susipažino su K. M. Ghose, kuris buvo išvertęs dalį Kabyro kūrybos į anglų kalbą. Remdamasis K. M. Ghose’s darbais, E. Poundas atliko vertimus, publikuotus „The Modern Review“ (Kalkuta, 1913). R. Tagore vertė Kabyro kūrybą į anglų kalbą remdamasis bengalų mokslininko K. Seno sudarytu ir Kalkutoje išleistu Kabyro kūrybos rinkiniu („Kabīr“, 1910). 1914 m. Londone buvo išleista R. Tagore’s atliktų vertimų rinktinė „One Hundred Poems of Kabir“. Remdamasis šiuo šaltiniu, šiek tiek Kabyro kūrybos į lenkų kalbą yra išvertęs Cz. Miłoszas. R. Bly’us atliko savitą keturiasdešimt keturių R. Tagore’s publikuotų Kabyro kūrinių vertimų interpretaciją. Jo vertimai („The Kabir Book“) pasirodė 1977 m. JAV ir sulaukė daugelio pakartojimų. 2004 m. pasirodė papildytas rinkinys – „Kabir: Ecstatic Poems“. Šiuose vertimuose išryškėjo sufizmo įtaka („The caller calls in a loud voice to the Holy One at / dusk“; „Rain pours down outside; / and inside I long for the Guest“). Savo kūryboje Kabyrą mini A. Ginsbergas ir S. Geda.

Aš verčiau specifinio tipo ulatbāsī eiles. Joms būdinga mįslinga retorika ir paradoksalumas; Kabyro kūrybos tyrėja L. Hess lygina šį eilių tipą su dzen koanais. Ulatbāsī eilės siejamos su intencionalios kalbos tradicija, kurios pavyzdžių randama Rigvedoje, Mahabharatoje, upanišadose, hindų ir budistų tantrose, hatha jogos tekstuose ir budistinėje X–XII a. sidhų poezijoje vietiniais dialektais. Viduramžių Indijoje tokio tipo intencionalios kalbos tradicija buvo įvardijama kaip sandhābhāsā arba sandhyābhāsā. Šiam terminui priskiriamos įvairios reikšmės: 1) mėnesienos kalba, H. Shāstri nuomone, tai tamsos ir šviesos kalba, kuria tik dalis parašytų fragmentų gali būti tinkamai suprasti; 2) intencionali kalba (dauguma tyrėjų naudoja šį terminą); 3) mįslinga, paslaptinga kalba – taip šią kalbą įvardija E. Burnoufas; 4) slapta kalba (F. M. Mülleris).

Vertėja

 

Ramainī 28

Niekas nežino paslapties to audėjo, kuris atėjo į pasaulį ir išskleidė apmatus.
Žemę ir dangų – dvi skyles pradūrė, saulė ir mėnuo – [jo] dvi ritės.
Šaudyklėje tūkstančiai gijų, [dar] ir šiandien jas audžia, nepaprasto ilgio!
Kabyras sako, visus veiksmus [tarsi] gerus ir blogus siūlus – [jis] visa puikiai audžia!

 

Śabd 24

O, išminčiau, tas jogas [yra] mano mokytojas,
kuris šią dainą geba įminti!
Stovi medis be šaknų, be žiedų mezga vaisius.
Nei šakų, nei lapų, jo – aštuonios griaudžiančios dangaus burnos.
Šokis sušoktas be kojų, melodija sugrota be rankų, dorybės apdainuotos be liežuvio,
dainininkas be pavidalo ir formos – tai atskleidžia [tik] mokytojas.
[Turi] ieškoti paukščio, žuvies kelio, Kabyras sako, abu [surasti] sunku.
Pasišvenčiu apraiškai aukščiausiojo Purušos, beribio ir [esančio] už paties beribiškumo ribų.

 

Śabd 69

Muzikantas groja neprilygstamu instrumentu – griaudžia aštuonios dangaus burnos.
Tai tu griaudi, tu groji, tai tavo juda ranka.
Viename žodyje trisdešimt šešios melodijos: amžina muzika.
Burna – [vynos] kaklelis, ausys – skambūs moliūgai: mokytojas padirbo instrumentą.
Liežuvis – styga, nosis – tiltelis, jį ištrina Majos vašku.
Dangaus šventovėje pasirodė šviesa, staiga pakeitusi kryptį.
Kabyras sako, išties, išmintingieji tie, kurie muzikantui pašventė savo širdį!

 

Śabd 23

O, išminčiau! Nepaprastas Didžiosios Jėgos žaidimas!
Paverčia skurdžių valdovu, valdovą – skurdžiumi.
Gvazdikmedžiui trukdo megzti vaisius, sandalui – žiedus.
Žuvis medžioja džiunglėse, liūtas plaukioja jūroj,
ricinmedis virsta Malajos kalno sandalu, [jo] aromatas pasklinda į keturias pasaulio šalis:
aklasis stebi tris Brahmos pasaulius tarsi spektaklį.
Luošys peršoka Šumero kalną, [ir] laisvas klajoja po tris pasaulius.
Kvailys atskleidžia, kas tai išmintis ir [kas tai] neišmanymas – [jo] kalba begalinė.
Perjuosia dangų ir sviedžia Patalos žemėn, [tuomet] danguje karaliauja gyvatė.
[Tai] Rama – valdovas, sako Kabyras, didingi visi jo veiksmai.

 

Śabd 55

Pažvelk, kas teikia žmogui paguodą, brolau, trūksta žodžių!
Liūtas ir tigras įkinkyti į jungą sėja ryžius nederlingoje žemėje.
Meška skabo žolę, ožys ūkininkauja.
Varna skalbia rūbus, gervė griežia dantimis.
Musė skutasi galvą ir šaukia prisijungsianti prie tuoktuvių.
Ožka teka už liūto, karvė dainuoja tuoktuvių dainą.
Tuoktuvių kraitis – antilopė, driežas neša palankiną.
Kabyras sako, paklausykit, išminčiai, kuris perpras šias eiles,
tas išsimokslinęs, tas išminčius, tas pasišventęs!

 

Iš senosios hindi kalbos vertė Agnė Majauskaitė