Šiuolaikinės postmoderniosios Azerbaidžano literatūros rašytojas, akademikas, Baku slavų universiteto rektorius Kamalas Abdulla buvo vienas 14-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės dalyvių. Joje autorius pristatė į lietuvių kalbą išverstą romaną „Stebukladarių slėnis"*, be to, dalyvavo susitikimuose su skaitytojais ir Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Lietuvoje patirti malonūs įspūdžiai ir keliadienė pažintis su mūsų šalies istorija, su žymiausiais Panevėžio, Trakų ir Vilniaus kultūros objektais į namus sugrįžusį rašytoją įkvėpė tolesnei kūrybai. To rezultatas – ir šis apsakymas.

Vertėja

---

 Vidui Kavaliauskui

Iš apsakymų ciklo „Mūsų klaidų gramatika"

Vakare į 1784-uosius snigo didžiuliais vilko kąsniais. Pirmame dviaukščio namo netoli valdovų rūmų aukšte, prieblandoje paskendusio didelio, pilno knygų kambario dešiniame kampe, minkštame fotelyje prie židinio, kuriame spragsėjo degančios malkos, sėdėjo senut senutėlis senukas ir mėgaudamasis juto, kaip pamažu iki pat kaulų šyla visas jo kūnas. Tai buvo universiteto didžiojo antspaudo saugotojas profesorius Kornelijus, žinojęs, jog, baigiantis šiai dienai, jis paliks žemiškąjį pasaulį. Todėl šįryt, baigiantis susitikimui su universiteto studentais, jo ištartus žodžius iš tikrųjų buvo galima suvokti kaip atsisveikinimą. Tarp šaltų akmeninių sienų jis paskutinį kartą savo studentams pasakė:
– Mano brangieji, su jumis mes praleidome daug bemiegių naktų ir neramių dienų. Aš jus labai myliu. Jūs manęs neapleidote, kai keliavau į Žemės centrą. Žemės centras nustatytas kaip didžiausia kančių ir sielvartų vieta. Jis yra Didžiojo kunigaikščio sapne pamatyto ir Lietuvos sostine paskelbto mūsų miesto, mūsų brangaus miesto pagrindinėje aikštėje. Tiesiai prieš mūsų Alma Mater. Tokių kančių, kokios buvo išgyventos šioje aikštėje, nepatyrė daugiau niekas nė viename pasaulio kampelyje. Apie čia ištvertus sielvartus ir skausmus atmintis mūsų širdyse turi gyventi amžinai, jos negalima pamiršti. Jeigu mes pamiršime, Žemės centras persikels ir įsikurs kitoje vietoje. Žemės centro kančių ir sielvartų neužmirškite patys ir neleiskite užmiršti kitiems. Tai mano priesakas jums...
O dabar, kai vakaras pamažu ruošėsi užleisti vietą nakčiai, tik niekaip negalėjo to padaryti, kai vis krintantis sniegas žadino keistą norą atsiverti, apimtas snūdulio, širdyje jusdamas ramumą, jis sėdėjo savo pamėgtame minkštame fotelyje, ir akyse vienas po kito slinko gyvenimo vaizdai. Jis mąstė. Ar buvo jo gyvenime klaidų, kurias vėliau būtų norėjęs ištaisyti, tai yra anksčiau nepastebėtų?
Klaida, neapsižiūrėjimas... O jei pažvelgtume atidžiau? Vienintelis kelias į greta esantį pasaulį. Kornelijus ir studentams stengėsi įdiegti mintį, kad jie žinotų, jog gyvenimas nėra tik šitas pasaulis. Ateities kartos kada nors tą supras. Kokia nors „klaida" – ir šit jau galimybė patekti į kitą pasaulį. Juk iš tikrųjų klaida – tavo teisė pasirinkti.
Kadaise atrodė, kad visi šiame žemiškame gyvenime nuveikti darbai – tai pastangos suprasti gyvenimą, siekis surasti jo, o ne mirties prasmę. Rodės, jog parašyti stori didžiuliai traktatai priartina prie aiškesnio mirties paslapties suvokimo. Tuščios mintys... Pirmąkart tą jam atvėrė Gadža mir Gasanas aga Saijachas –­ tolimus kraštus aplankiusio didžiojo kupranugarių karavano, atvykusio iš Stebukladarių slėnio šalies prie Nematomojo kalno, vyriausiasis raštininkas. „Tu, didysis Mokytojau, ieškai tiesos, ir tai reiškia, kad tu ieškai ir gyvenimo prasmės", – taip pasakė Saijachas. Taip paprastai.
Didžiausia Kornelijaus ieškojimų sėkmė, viso pasaulio mokslininkų pripažintas laimėjimas – tiksliai įvardytas Žemės centras. Pamažu iš viduramžių išsikapstančiam pasaulio mokslui tai labai drąsus žingsnis. Mat įvardijant tokio centro vietą, iš garsiausių pasaulio mokslininkų buvo gauta daugybė pasiūlymų. Kiekvienas troško matyti centrą savo šalyje. Mokslininkų prielaidos buvo vienos už kitas svaresnės, patikimesnės.
Kartais ginčytis pradėdavo ir karaliai, imperatoriai. Pasinaudodami galia, jie visokiais būdais stengėsi palaikyti savos šalies ir miesto kandidatūrą. Kornelijus gerai prisimena, ypač pyko Habsburgų dinastijos įpėdinis Vilhelmas Tylusis, jis tuo klausimu netgi parašė grasinamą laišką Osmanų sultonui, kuris buvo ne mažiau užsispyręs. Atsakydamas sultonas Achmedas VI pareiškė, jog šios temos aptarti jis nukeliaus iki pat Vienos tvirtovės sienų, kur kadaise buvo įsitvirtinę tolimi jo protėviai. Beje, tą jis pareiškė pačiu iškilmingiausiu būdu –­ pasipuošęs šventiniais kariškais drabužiais ir į savo rūmus Topgapoje pakvietęs Vilhelmo Tyliojo pasiuntinį. Į tą reikalą buvo priverstas įsikišti Prūsijos kaizeris, kuris paragino išlikti šaltakraujams ir klausimą svarstyti tiktai mokslininkų aplinkoje. Pas­kui ginčai lyg ir nurimo.
Ir dar buvo mokslininkų ir savamokslių varžovų... Ispanų inkvizitoriai niekaip neapsiribojo tik grasinimais Kornelijui. Prasidėjo slapti sąmokslai, bet Kornelijus laikėsi savo. Taip pat savo sprendimą, jog neatmestina galimybė, kad jis gali būti atskirtas nuo bažnyčios, norėjo paskelbti Popiežius. Bet Savojos kardinolas apie tai pranešė Kornelijui. Vėl nieko neišėjo. Vis daugiau mokslo aplinkos žmonių pritarė, kad pagrindu laikyti reikia jo kriterijų. Kiti buvo sudėtingi ir neaiškūs. Kai kurie ir komiški. Jie niekaip nesisiejo su moks­lu. Kornelijaus lūpose pasirodė šypsena. Iš Milano soboro šventikų sąjungos „Rūstūs vienuoliai" gautas pasiūlymas, savaime aišku, buvo juokingas. Kokį ryšį su Žemės centru galėtų turėti tai, kur link nueis anksti ryte užgiedojęs gaidys?!
Kornelijaus pasiūlytas kriterijus buvo visai paprastas ir aiškus ne tik mokytiems žmonėms su mantijomis, bet ir plačiajai visuomenei. Paprastas kaip žmogaus kvėpavimas. Laikui bėgant, to kriterijaus tiesa Kornelijus įtikino ir krikščionių, ir musulmonų, ir budistų mokslininkus, ir tie pritarė. Pirmiausia pavyko pasiekti, kad šį matą pavadintų jo vardu – Kornelijaus kriterijum. Tų laikų mokslo pasauliui tai didelis pasiekimas. Iki šių dienų ir, tikriausiai, nuo šių dienų per amžių amžius visuose mokslo centruose, universitetuose ir pasaulio religijų katedrose šis Žemės centro nustatymo matas bus vadinamas Kornelijaus kriterijumi. Profesorius Kornelijus džiugiai sujudėjo sėdėdamas savo vietoje, nerūpestingai ir giliai atsiduso.
Pagaliau pripažinta, kad Žemės centras yra jo mažoje šalyje, kurios pavadinimo nežino daugelis žmonių iš tolimų šalių ir netgi iš tų, iš kurių atvyksta su didžiuliais kupranugarių karavanais. Tą pripažino viso pasaulio mokslininkai, o su jais ir tų šalių valdovai. Pagrindinė jo kaip gintaras brangios šalies aikštė buvo išrinkta pasaulio centru. Gadža mir Gasanas aga Saijachas kalbėjo, kad trumpas mūsų šalies vardas iki galo nepasakytas, kad mūsų tauta pusę, o gal ir daugiau nei pusę to žodžio nešioja savo širdyse.
Snaigės vis dar leidžiasi didžiuliais tumulais... Niekur kitur Žemėje, tik čia taip sninga. Sniegas jau visai uždengė žemą namo stogą. Per stogą sniegas jau krinta į jo kambarį. Sniegas jau krinta jam ant širdies. Ant jo vardo.
Šis žmogus prisimena, kad jo vardas ne Kornelijus, iš tikrųjų jį vadina Gadža mir Gasanas aga Saijachas. Tai rytietiškas vardas. Svarbu prisiminti vardą, visa kita nesunku. Dar prisimena, kad jis, kaip sūnus paklydėlis, iš vieno pasaulio miesto vaikšto į kitą, ieško kelio atgal į savo kraštą, ieško ir negali rasti. Visa tai kaip kadras po kadro slenka prieš jo jau beveik ugnies nematančias akis.
Ir prisimena, kad nesugrįžo, kaip svajojo, į savo gimtuosius kraštus, į amžinai žaliuojantį Stebukladarių slėnį. Tą padaryti jam primygtinai patarė viename mieste sutiktas senas burtininkas. Jis nepaklausė to patarimo. Supykęs Karavanbašas jį nubaudė – paliko be pinigų už tai, kad jis atsiliko nuo karavano ir panorėjo apsistoti šitame mažame gintariniame mieste. Kitas įvykis parodo, kaip Mokytojas, vardu Kornelijus, priima jį savo mokiniu. Mokytojui reikia žmogaus, pabuvojusio daugelyje miestų ir pažįstančio Rytus. Mokytojo gyvenimo tikslas – surasti Žemės rutulio centrą! Daug mokytis nereiškia daug žinoti...
Mokytojas, aistringai veržęsis į savo svajonę, šiame pasaulyje jos nepasiekė. Iki jo mirties dar ne visi pripažino, kad Žemės centras – būtent šiame mieste. Kornelijaus teiginys dar ne visus įtikino. Tačiau, palikdamas šį pasaulį, viską tam paruošė. Mirdamas jis Gasanui Saijachui prisakė:
– Pabaigti šį reikalą privalai tu. Aš nesuspėjau. Tavo įsitikinimai ir logika padės viską įveikti. Bet tu privalai perimti mano vardą. Aš privalau tapti tavimi, ir kai ateis laikas, tu visus įtikinsi, kur yra Žemės centras, tai būsiu padaręs ir aš.
Saijachas paklūsta Mokytojo nurodymui. Dieną naktį ieško ir randa Žemės centrą. Visam pasauliui įrodinėja, kad pagal Kornelijaus kriterijų Žemės centras yra būtent čia, šiame mieste, šioje aikštėje. Visi pripažįsta, kad Žemės centrą atrado jis, didysis profesorius Kornelijus. Fotelyje prie židinio sėdinčiam senukui per skruostą nurieda ašara.
...Kitą rytą dėkinga miesto bendruomenė, nuo mažo iki didelio, ateina jo palydėti į paskutinę kelionę – palaidoti visame pasaulyje išgarsinti jų miestą sugebėjusį senąjį profesorių Kornelijų, saugojusį universiteto antspaudą, visam pasauliui įrodžiusį, kad Žemės centras yra būtent šiame mieste, pagrindinėje aikštėje. Tuo metu iš apsnigto namo išeina žmogus ir, keista eisena toldamas per vis dar krintančio sniego dribsnius, nepalikdamas pėdų ir klaidžiodamas ratais, dingsta iš akių. Tai Saijachas.
... Kornelijus vis dar nejudėdamas sėdi savo fotelyje. Jo blausių akių gelmėje, iš kur ištryško ašara, atsiveria tas tolimas vaizdas, ir į gintarinę bažnyčią atėjusieji išnešti jo kūno mato tą patį...
– Kriterijus, kriterijus!!! – vos ne šaukte šaukia jaunasis Kornelijus iš įnirčio drebančiomis rankomis. – Nėra kriterijaus. Supranti, nėra tikro kriterijaus!
– Yra kriterijus! – jausdamas sunkumą širdyje, bet stengdamasis išsivaduoti iš skausmo sako jis, Saijachas. – Žemės centru turi tapti vieta, kur daugiausia patirta skausmo, kančių. Ir pats sopulingiausias ir bejėgiškiausias Žemės taškas yra čia, šiame mieste, šioje aikštėje. Tavo pasakojime man, tavo atsisveikinimo žodyje su tėvu. Šit kriterijus! Nė viename pasaulio kampelyje niekas nematė tokios kančios, tokio skausmo...
Akių gelmėje vieną įvykį keitė kitas. Įtūžęs nugalėtojas įsakė pagrindinėje miesto aikštėje eilėmis suguldyti atkaklių miesto gynėjų kūnus. Noras atkeršyti net mirusiems gynėjams atėmė jam protą. Tad sumanė jis visus miesto gyventojus, kareivių prižiūrimus, vieną po kito vesti prie kūnų... Jeigu užmuštojo artimasis neprisipažįsta pats, jį galima atpažinti iš veido. Motina gi pro savo sūnaus kūną negali praeiti ramiu veidu. Neabejotina, kad kažkas pravirks, suaimanuos.
Atidūs nugalėtojų žvilgsniai kaip užnuodytos strėlės įsmeigti į tėvų ir motinų akis, veidus. Išvydusieji savo vaikų kūnus tėvai persimainiusiais veidais buvo velkami į šalį ir čia pat visų akyse negailestingai nužudomi. Vėliau Kornelijus pateikė pavyzdį ir įrodė, jog paskutinį kartą toks siaubas įvyko Romoje imperatoriaus Komodo laikais. Jis baudė savo priešus senatorius ir žvėriškai užmušinėjo visus, kas nužudytųjų verkė ar bent veide parodė gailestį. Nė vienas, kas būtų galėjęs imperatoriui atkeršyti, neliko gyvas. Ir Kornelijus kaip orakulas nuspėjo: visa tai dar sykį pasikartos po kelių šimtmečių...
...Mažasis Kornelijus kartu su mama eina tokioje ilgoje kareivių siaubūnų su durtuvais apsuptoje eilėje. Sninga, ir jis niekaip negali suprasti, kodėl abu su mama taip abejingai ir skubiai praeina pro ant žemės gulintį ir atkakliai į juos žiūrintį tėvą. Ant tėvo veido lieka sniego lašai. Kornelijus, atitraukęs akis nuo tėvo, mamai nori kažką pasakyti, tą pajutusi mama į jį nepažvelgia, tik stipriai, iki pirštų kauliukų trakštelėjimo, suspaudžia jo ranką. Kornelijaus pirštai susigniaužia, skauda, bet jis, bijodamas mamos, net neprasižioja. Nueidamas akies kampeliu Kornelijus mato, kaip jam įkandin šypsosi atsimerkusios tėvo akys, o lūpose nuo krintančio balto sniego sustingsta šypsena. Tą akimirką Kornelijus junta, kad ir jo akys nežinia kodėl juokiasi, tik per skruostą tyliai rieda ašara.

Iš rusų kalbos vertė Lionė Lapinskienė

* Kamalas Abdulla. STEBUKLADARIŲ SLĖNIS. Iš rusų kalbos vertė Lionė Lapinskienė. – Vilnius: „Edukologija", 2013.