Karlis Vėrdinis

Karlis Vėrdinis vadinamas ryškiausiu savo kartos poetu. Gimė 1979 m. Rygoje. Išleido keturis eilėraščių rinkinius, rinktinę, poezijos knygą vaikams.

2010–2015 m. redagavo literatūrinį žurnalą „Latvju Teksti“. Išleido monografiją „The Social and Political Dimensions of the Latvian Prose Poem“ (2010). Rašo recenzijas ir straipsnius apie dabartinę latvių poeziją, tyrinėja lyties ir seksualumo konstrukcijas latvių literatūroje ir kultūroje. Išvertė T. S. Elioto, G. Traklio, M. Kuzmino, J. Brodskio, W. Whitmano, E. Dickinson, W. B. Yeatso ir kitų autorių poezijos.

K. Vėrdinio poezijos rinktinės išleistos Rusijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuvoje jo kūryba spausdinta periodinėje spaudoje ir latvių poezijos antologijoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ (sudarė ir vertė Erika Drungytė, 2012).

Publikuojami eilėraščiai – iš naujausios poezijos knygos „Suaugusieji“ („Pieaugušie“), pripažintos geriausia 2015 metų poezijos knyga. Premija įteikta balandžio 21 d. Rygoje.

„Karlis Vėrdinis yra vienas iš nedaugelio šiuolaikinių Latvijos poetų; jis azartiškai reflektuoja mūsų laiką – žmonių mąstyseną ir įpročius, tradicijas ir institutus. Jo intonacija ir nuoširdi, ir kandi, ir begėdiška, o trivialios buities detalės atskleidžia fundamentalius klausimus. Nors ši poezija nepretenduoja į pranašo, išminčiaus mokytojo ar visuomenės sąžinės vaidmenį, mano manymu, paradoksaliai vykdo tokias funkcijas – tiktai užuot gėdinusi, demaskavusi, ji pripažįsta gyvenimo absurdiškumą ir neišvengiamą negražumą, neetiškumą; ir tai skatina ne susvetimėjimą ar neviltį, bet susitaikymą su savo egzistencija, su visu jos banalumu ir fiziologiškumu.“ (Anda Baklanė)

Vlado Braziūno nuotrauka

 

Suaugusieji

„Nebūk išsižiojęs, – sako suaugę, – sriuba
ant marškinukų laša!“
Jie šluosto man lūpas taukuotu rankšluosčiu ir barasi –
kiti tokio amžiaus jau patys valgo,
nusišluosto patys ir „ačiū“ pasako,
apie kitus tokio amžiaus jau gali pasakyt, į ką nusidavę.

Valgydinkit mane, suaugusieji,
jūs, patys valgantys taip greitai ir tiek daug.
Užaugęs studijuosiu teisę ir buhalteriją,
grosiu smuiku, žaisiu šachmatais ir tenisą,
vis jūsų džiaugsmui,
tiktai balso kelti nereikia.

„Nebūk išsižiojęs, – sako suaugę, – žiūrėk:
kai pereisit antrąjį tiltą, mesite vainikėlį,
padalinsit pyragą, degtinę vyresniems, gaivą vaikams.
O jus praleis pro vartus ir paleis balionus.
Nenubėkit labai į priekį, šypsokitės!“

Valgydinkit mane, suaugusieji, jūs jau išmanot
apie visus tuos tiltus.
Tetos ir dėdžiai iš abiejų pusių,
kolegos, draugai, bendrakursiai,
visi šįvakar turės progą išsakyti patarimus ir palinkėjimus.
Ilgų, ilgų ir laimingų metų reikės viskam įgyvendinti.

„Nebūk išsižiojęs, – sako suaugę, –
atsigulk, pamatuosim spaudimą.
Jei tu dar kartą lįsi prie dujinės,
jei tu dar kartą ką nors kepsi,
išsiųsim į kitus namus, ten tave valgydins svetimi!“

Valgydinkit mane, suaugusieji, jūsų vardų nebeatsimenu,
bet bruožai jūsų rūsčių veidų man atrodo pažįstami.
Ilgus metus aš klausiausi ir mokiausi,
daug ką jums galėčiau papasakot,
tik tas šaukštas vis amžinai pasipainioja –

pusę žodžio nukanda, pusę nuryja
pražiota mano burna, stebuklų pilna.

 

*

Diletantė žiema piešia baltu ant balto – pakeles baltu aliejum, krūmus baltu akrilu, baltu guašu nutepa krentančias snaiges. Neleidžia net nudžiūti. Nekeista –­ nesilaiko, sušoka gumulais, nemaloniai kvepia.
Tokių paveikslų niekas neperka. Galerijoje toks pakabintas tamsoje po laiptais.
Kas pavasarį iš baltų krūmų prasisunkia vandens lašeliai, suteka balutėn ant grindų. Firma, išsinuomojusi rūsį, eina pas galerininką ir plūstasi – permirko jiems kartūno rietimai, marginti paukščiais, gėlėmis ir saule.

 

Sapnas

Literatūros mokytojai išėjus pensijon, jos klasė Europos projekto lėšom buvo pertvarkyta į patogų vieno kambario butą: sumažėjus mokinių skaičiui, atsilaisvino patalpos. Kur stovėjo jos stalas, dabar ten pupsi puodas. Kur sėdėjau aš pakėlęs ranką, dabar klozetas. Lentą paliko – joje paranku užrašyti, kokią dieną pas kokį gydytoją ir kelintą gerti vaistus. Ji nakvoja po Krišjanio Baruono barzda, kol pažadina pirmas skambutis.

 

Robotai

senuosiuos namuos kaimynystėj gyveno pirmos kartos
robotas
šilko švelnumo pakaušis ir malonus baritonas
AŠ ESU TAVO TARNAS AŠ TAVO DARBININKAS
jis mėgo dainuot vakarais po darbo
sėdėdamas prie televizoriaus su skardine energetinio
gėrimo

jis turėjo tris sūnus – antros kartos robotus:
pramonės robotas su tvirtais čiuptuvais
tyrimų robotas techniškai labai įžvalgus
ir nervingas buitinis robotas su jautriausiais jutikliais
kasdien jis poliravo save priešais veidrodį

laimingai gyveno robotų šeima mediniam name
vyresniems kaimynams prinešdavo malkų sukasdavo lysves
po persikraustymo mūsų ryšiai nutrūko
neseniai vidurinįjį sūnų sutikau tarptautinėje konferencijoj
labai džiaugėsi susitikęs naujienas pasakojo

tėvui pastaruoju metu streikuoja manipuliatorius
abu broliai pritaikyti užsienio gamykloms
jis pats publikuojasi ROBOT NEWS INTERNATIONAL
programuoja sūnų – skaitmeninį trečios kartos robotą
kuris kol kas sunkokai pasiduoda adaptaciniam valdymui

atsisveikino ir prigrasino perduot linkėjimų Vėrdiniams
savo slenkamaisiais ir sukamaisiais judesiais apsikabino
spausdamas vėsią kaktą prie mano skruosto pasakė
AŠ VISADA SAUGOSIU JUS SAVO OPERATYVIOJOJE
ATMINTYJE
ir mano akių kampučiuos ištryško alyva

 

Bulvės

Žiemos naktimis į duris staiga kažkas beldžiasi –
tai priemiesčio žemdirbiai, bulves parduoda.
Kriminogeniškai hiperaktyviame sostinės rajone
vėlią naktį kažkas pasibeldžia,
gailiai šaukia lauke, brazdinas apie vartelius,
šaukia ir klausia – koks jūsų lauko durų kodas?

Širmas arklelis galvą kinkuoja plikledžiu spindinčioj gatvėj,
išgeibę vaikiūkščiai vežėčiose sėdi tarp maišų milžinų,
žemėta, tvirta ranka kažkas į duris beldžiasi.
Praveriu. Laiptinės tamsoj šmėsteli veidas,
rumbuotas, purvinas ir dvi didžiulės akys.
„Ponas, iš kaimo aš, mes bulves parduodam!“
„Ačiū, nereikia, gal kitąkart, eik dabar lauk.“

Jis įgrūda vyžą tarp durų ir uždaryti neleidžia.
Jis grumias, jis įsikimba grandinės, jo nesveikai dega akys.
Lauke šunų lojimas, vaikų verksmas,
čia spragteli, ir namas paskęsta tamsoj.
Mes plėšiam kiekvienas savo pusėn, nieko nematyti,
girdžiu tik jo šnopavimą ir švokščiantį šnabždesį:
„Atidarykit, ponas, mes bulves parduodam!“

Aš traukiu savo pusėn, durys jam veria pirštus.
Surikęs paleidžia. Uždarau, užrakinu, užsklendžiu.
Jis gailiai raudodamas iš tos pusės spardo duris,
duslūs smūgiai aidi namo tamsoj.
Žiūriu – prie langų liesi vaikiūkščių veidai,
piršteliai maži skrebina stiklą ir beldžia,

vienas laiko žalią, apgraužtą bulvę.
Atrodo, girdžiu jau dūžtančio stiklo garsus,
ir čia spragteli, ir elektra atsiranda.
Žiūriu – už lango tylu vėl ir tuščia,
iš gatvės dingo širmas arklelis, vežėčios,
laiptinėj irgi ūmai nutilo visas triukšmas.

Lašinu stiklinėn valerijoną, valgau daugiaryžį
su pievagrybiais.
Šluostau kraujo žymes nuo durų staktos.
Paryčiais užmiegu zuikio miegu, nes žinau –
tamsoj kažkas vėl bels į langą, į duris,
ir tai tikrai nebus vaikystė, kaip kažkada dainavo
Mirdza Zyverė.
Tai priemiesčio žemdirbiai, bulves parduoda.

 

Telegrama

NERAŠYKIT EILĖRAŠČIŲ BE SKYRYBOS ŽENKLŲ ŠAUKTUKAS

SKYRYBOS ŽENKLAI YRA KAIP SAGOS DRABUŽIUI KABLELIS KAIP KOŠEI DRUSKA KABLELIS KAIP PUODELIUI ĄSA TAŠKAS

KIEKVIENAS KABLELIS KABLELIS KIEKVIENAS TAŠKAS KABLELIS KIEKVIENAS ŠAUKTUKAS BRŪKŠNYS YRA JŪSŲ EILĖRAŠČIO GRIAUČIAI KABLELIS JŪSŲ EILĖRAŠČIO ŠVIESOFORAI IR SEKUNDŽIŲ RODYKLĖS TAŠKAS

KAS ATSISAKO SKYRYBOS ŽENKLŲ KABLELIS NETRUKUS ATSISAKYS NOSINIŲ IR PAUKŠČIUKŲ KABLELIS PASKUI PRADĖS NEBENAUDOTI JUNGTUKŲ IR DALELYČIŲ KABLELIS O GALŲ GALE NUŽUDYS IR PAČIĄ KALBĄ KABLELIS TADA ŽMOGUS JAU NEBEBUS ŽMOGUM KABLELIS TIK BAUBS KAIP GYVULYS TRYS ŠAUKTUKAI

O JEIGU JŪS KABLELIS MIELI DRAUGAI KABLELIS ESATE KITOKIOS NUOMONĖS KABLELIS NEDELSKITE JOS IŠSAKYTI DVITAŠKIS RAŠYKIT KARLIS APATINIS BRŪKŠNELIS VERDINS ET HOTMAIL TAŠKAS COM KABLELIS AŠ JUMS SUDĖLIOSIU VISUS TAŠKUS ANT I TAŠKAS

 

 

Gero apetito!

Jei žinotum, ko ton dešrelėn pridėta,
tu jos iš viso nevalgytum.
Jei žinotum, kaip ta lėkštė išplauta,
pavalgęs jos nelaižytum.
Jei žinotum, kas tau striukę pasiuvo
ir kaip įgijo teisę prekiauti,
tu jos nedėvėtum.
Jei tavo motina žinotų,
kas vakare nuvilks tau šitą striukę,
kažin, ar būtų tave gimdžiusi.

Jei žinotum, kur mano lūpos klaidžiojo,
tu iš viso manęs nebučiuotum.
Jei žinotum, ką mano burna kalbėjo,
tu manęs visai nesiklausytum.
Todėl pabaik dešrelę, sagstykis striukę,
susimokam ir varom pas mane.
Viskas, ką galiu tau iš širdies pasakyti,
skamba lakoniškai: gero apetito!

 

Po senovei

Kai jūs netyčia susitiksit, nedrįskit klausti vienas kito: „Kas nauja?“ Nėra nieko nauja ir nebus – viską, kas nauja, laiku nukarpėt didžiosiom gyvatvorių žirklėm, sumynėt į žemę, išsiuntėt į šiltus kraštus, o bilieto atgal nepirkot.
Kai susitiksit, klauskite kito: „Ar viskas po senovei?“ Kitas linksės žila galva ir krenkš: „Po senovei, senovei.“ Bet nebe po senovei viskas ir jau nebebus – jūsų senosios vietos užimtos, dabar ten šeimininkauja ateiviai iš kitos planetos, alumi ten nebeprekiaujama.
„Gal kai kur ir apsileidom“, – pasakysit kitam, protezais barškindamas. Dantų jums niekas neišdaužė, juos pražudė saldumynų godulys. Nėra atleidimo ir nebus. Ir kas galėtų jį suteikti? Permainų vėjyj plevens jūsų pilkas ploščiukas.

 

Laimė

Laimė mane valgydina mažu šaukščiuku.
Valgis skanus, tačiau vienodas – minkštai virtas kiaušinis, avižų košė, o sekmadieniais mieliniai blynai. Be to, visada pasakojimai apie jaunystę Rudzatų valsčiuje praėjusio šimtmečio vidury, visų jų arklių vardus seniai moku atmintinai.
Ne sykį ketinau atstumti jos drebančią, smulkių raukšlelių išvagotą ranką, nusiplėšti servetėlę, stotis nuo stalo ir trinktelėti durimis.
Ir eiti į nakties gatves, kur tamsios figūros godžiai ryja riebų, aštrų davinį užgerdamos ugniniu vandeniu. Kur nelaimė slepiasi už sandėlio kampo, kanalo gelmėj, bacilose ir kumščiuose.
Laimė man tiesia minkštai virtą kiaušinį ir leidžia pačiam nusilupti. Aš tvoju per kiautą mažu šaukštuku, sukandęs dantis, tvoju ir tvoju. Ne kraujas mano gyslose, ten tiktai seilės teka.

 

Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis