Kęstutis Šapoka. Ko juokėsi pušys?

Trumpa rankraščio atsiradimo istorija. 2006 m. rugpjūtį, apie 11 valandą priešpiet sėdėjau tėvų kolektyvinio sodo namelyje. Staiga išgirdau − suūžė. Pasižiūrėjau pro langą – nieko, tik obelys, ūkinio pastato kampas.

Vėl suūžė. Tada išėjau ant laiptų, galvą kilst, ogi virš obelų – lėkštė kabo. Apvali, gal dešimties metrų skersmens, blizga, matyt, metalinė ar aliumininė, langai apvalūs. Į šoną atsidarė durys, kažkas nuleido virvelines kopėčias ir išlipo kaži kokia žmogysta. Staiga – nustebau − jau stovi priešais mane.

– Neišsigąsk ir nesistebėk, − tarė man, − turiu tau svarbią užduotį, − atkišo šūsnį rašomąja mašinėle prirašytų lapų, − imk šį liudijimą-kroniką, keturis kartus perrašyk, išsiųsk keturiems žmonėms ir paprašyk, kad jie taipogi perrašytų keturis kartus ir išsiųstų kiekvienas keturiems žmonėms. Tik prieš tai sugalvok šiai kronikai ir kiekvienam jos skyriui pavadinimus.

Įbruko į rankas tą šūsnį popierių ir, kol susigaudžiau, kas vyksta, jau patraukė atgalios. Kol žiojausi kažko klausti, jau buvo įlipęs į aparatą.

Trinktelėjo, užsidarė durys. Sukaukė ir labai greit pradėjo tolti, išnyko. Apsidairiau – aplink tuščia, ramu. Dangus giedras. Grįžau į namelį, ant stalo pasidėjau rankraštį, galvoju, kas čia atsitikę?
Ėmiau vartyti. Žiūriu, lyg ir dienoraštis, ir vis apie Vilnių, kažkodėl 10 dešimtmečio pirma pusė. Kalba autentiška, vilnietiška − anų laikų.

Ilgai rankraštis gulėjo lentynoj, apdulkėjo, galop užsimetė. Prisiminiau tik po geroko laiko ir netesėtą pažadą.

Ėmiau perrašinėti. Sudėtingiausia tai kronikai buvo rasti pavadinimą, sugalvoti pavadinimus skyriams. Išbandžiau galybę įvairiausių variantų. Nelimpa, nors tu ką!

Žvilgsnis užkliuvo už knygų lentynos. Sovietinių laikų klasikos – Bubnys, Bieliauskas, Baltušis, Sirijos Gira, Gudaitis-Guzevičius, Avyžius, Mykolaitis-Putinas, Marcinkevičius, keletas kitų – standartinė bibliotekėlė, kurią, gausesnę ar kuklesnę, dar ir dabar galima aptikti kone kiekviename kolektyvinio sodo namelyje.

Akys be tikslo bėgiojo knygų nugarėlėmis nuo vieno veikalo prie kito, kol − valio! − suvokiau, jog tai ir yra skyrių pavadinimai. Vienas jų tiko ir pačiai knygai.

Kaip ir buvo liepta, kroniką perrašiau keturis kartus ir išsiuntinėjau. Štai kelios ištraukos.

Autorius

 Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Iš apsakymų romano

 

Geri namai

Iš laiptinės pusės kažkas ilgai knebinėja spyną. Motka Vanda neapsikenčia ir nubėgusi atplėšia duris:

‒ Jėzau Kristau Božė moi!!!

Dziabas buvo jau prisnūdęs. Keliasi, irgi eina pažiūrėt ‒ motka stovi nutrintu chalatu, su bigudi, bet karinga poza, atkišusi pilvą, rankoj jau tapkė paruošta – tėvas svyruoja tarpdury, gatavas, pažint sunku, snukis kraujais aptekęs, margalais baltais tik mirksi. Ploščius irgi juodas nuo kraujo. Buto kaimynė ciocia Fenia iš vonios žaibiškai susirenka skalbinius – lifčikus, trauzus kažkokio neįsivaizduojamo razmiero ir užsiticharina savo kambary, mol znatj ničevo neznaju1, manęs iš viso mol nerasta. Motka iš įsiūčio nebesusivaldo ir tik pyst pyst tėvui per kraujuotus žandus keletą pliūchų iš anksto pasiruošta tapke. Bet vis tiek grūda į vonią, bando atmazgoti. Plaunamam pakaušy matosi prakirsta žaizda. Varo kraviaška.

Tėvas pasodintas ant taburetės virtuvėj prie palangės, atremtas į radiatorių, bintuojama makaulė. Ant linoleumo po taburete – kraujo klanas. Netyčia įmerkęs koją.

Iš gamyklos po savo pamainos kaip paprastai užėjo į Tauro ragą. Senas įprotis įkalt keletą bokalų. Prisėdo kažkokia boba. Išsikalbėjo. Aldona. Pakvietė pas save kažkur į benderį už Baldų, Algirdo gatvėj. Ištraukė vodkės bonką, džiovintos silkės, svogūno galvą, duonos paraikė ant laikraščio – kaip ir priklauso. Sėmkių yra! Sėdi, ta prasme, abu ant sofos, įmeta po stopkę, bazarina visiškai nekaltai, kultūringai. Staiga iš kažkur grįžta toks Valera, ta prasme, tos Aldonos chachalis. Įeina, mato ‒ ant sofos, matyt, jo bobos jobarius! Aha!

Tėvas, jau įšilęs, pavėpęs, stojasi nuo sofos ir biškį linguodamas draugiškai kiša ranką:

‒ O-o! Zdarova...

O Valera jau prie stalo, užsimojęs ta pačia nedagerta bonka. Tik pyst jobariui tiesiu taikymu per jabalniką ‒ šukės žyra į šalis, sumišę vodkės ir kraujo purslai aptaško laikraštį, silkę, cibulį.

‒ Hm... ‒ susvirduliuoja tėvas, kraujas žliaugia per snukį, tykšta net ant grindų, ir kaip niekur nieko išlinguoja, palikdamas kraujo pėdų taką ant linoleumo... bei iš nuostabos suakmenėjusius Aldoną ir jos tą Valerą.

Aldona staiga atgyja ir paleidžia glotkę, kad čia buvo, tipo, jos tikrų tikriausias pusbrolis Petras! Penkerius metus nesimatė, blet! Negi Valera toks urodas, kad Petro nepažino, blet!?
Barako koridoriuj dar ilgai girdisi iš Aldonos buto riksmai, matas, dūžta indai...

O laimingai nesustabdytas mentūros tėvas parsvirduliavo iki chatos ir tik virtuvėje bintuojamas atgavo ir atmintį, ir kalbos dovaną.

‒ Tu kurva! Tu kurva! Aš nekenčiu tavęs! ‒ iškošia jį bintuojančiai Vandai.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Ugnelė mūs kraujo

Naujųjų išvakarės. Išlipam prie Mados, ta prasme, Pasidaryk pats. Temsta, gerokai pašąla. Einam per gatvę, pro pilkus dvylikaaukščius. Slidinėjam apsnigtu kiemu, kol pasiekiam reikiamą devynaukštį. Laiptinėj biškį dvokas duoda nuo šiukšlių šachtų ir šiaip myžalais trenkia. Blyški šviesa. Kažkas rūko prie tos šachtos. Stenančiu, pūkšinčiu liftu pakylam į penktą aukštą. Skambinam, atidaro Lina. Labas, labas –­ sveikinamės −­ su Naujais metais.

Į salioną. Salione, tipo, jau padengtas stalas – balta mišrainė, silkė šuboj, daržovių salotos, rūkytos vištos kulšelės lėkštėj, įdaryti kiaušiniai, vyniotinio papjaustyta, agurkų, duonos ir bulkos. Sausainių, saldainių. Sekcijoj matosi 1,5 litro kokakolos bambalis ir starkos bonka, tada 1,5 litro pilstomo alaus bambalis, bonka vodkės, netgi šaltmėtinio likerio bonka. Virtuvė iškalta medinėm plankutėm, kalendorius su mielų šuniukų nuotraukom, taip, skaitau, gana stiliovai viskas atrodo. Tiesa, dar griliažinis tortas ant stalo kartoninėj dėžėj. Nu, neblogai suruošta viskas.

Išeinam į įstiklintą balkoną, tas irgi visas medžiu iškaltas. Skaitau, visai pasiturinčiai gyvena Lina. Apačioj matosi aptverta mašinų stovėjimo aikštelė su apsnigtomis tačkėmis, toliau priešais –­ kitas devynaukštis, prie jo beveik prilipęs dar kitas. Daug kur dega šviesos.

Salionas, tipo, pereinamas – didžiausias kambarys. Liustra gana prašmatni. Sekcija, staliukas, sofa, pora fotelių, magas, telikas ir videkas japanskas pajungtas prie teliko. Ant palangės alijošius ir kažkoks vijoklis, kuris užeina ant karnizo ir sekcijos. Ant sienos paveikslas –­ miškas, upė ir krioklys. Šalia upės elnias stovi ar kažkoks panašus gyvūnas. Skaitau, gražus, meniškas paveikslas, matyt, brangus. Čia, sako, Lina, tėvai už keturis šimtus litofcų kažkur turguj parovė, tipo. Jo, krūta, pritariam mes.

Vienoje pereinamo saliono pusėje yra durys į virtuvę, kitoje – į tokį nedidelį kambarį. Tas, kur miegamasis, tipo, yra Linos aborigenų, o tas, kur mažesnis, – pačios Linos. Aborigenų nėra, irgi švenčia pas kažkokius senius −­ Lazdynuose. Iš miegamojo vaizdas į vidinį kiemą ‒ keli pliki medžiai juoduoja, pora apsnigtų suo­liukų, kažkas panašaus į smėlio dėžę, sūpynės, dar kažkokia metalinė karstyklė, sniege ištryptas takas sminga į dviejų devynaukščių tarpą, ten toks mol siauras praėjimas tarp namų. Karoče, Viršulai, bendrai paėmus, geras rajonas.

Mes dar atnešėm, tipo, pridedam prie vaišių karšto rūkymo skumbrės, mandarinų – dedam virtuvėj. Dar vieną vodkės bonką ir, svarbiausia, bonką šampo ‒ vidurnakčiui, ta prasme. Neblogai, skaitau. Karoče, svečiai – aš, Dziabas ir Nadka, ta prasme, Viltė. O Lina, tipo, visą dieną ruošė vaišes. Ir dabar ji virtuvėj dar kažką dabaiginėja. Aš kelnių kišenėj maigau gandoną. Dėl visa ko. Nes Dziabas turėjo du, tokius senus patrintus, bet dar neišpakuotus, ta prasme, nepanaudotus. Pasidalinom.

Lina atneša į salioną keptos duonos, įtrintos česnakais. Skaityk, stalas padengtas. Ji su chalatu. Bėga persirengti į savo kambarį. Mes po biškį pradedam vaišintis. Grįžta Lina, pasipuošusi džinsais ir megztiniu su blizgučiais. Ragaujam mišrainių, tada po kulšelę. Sausainių, užsigeriam alumi. Pasistiprinę ‒­ ir likerio po porą staparikų. Viskas, ta prasme, kultūringai. Davai pereinam prie rimtesnio ‒ atidarom vodkę, starką su kokakola. Įšylam.

*

Linksmėjam. Muzika. Stalas po biškį išsitaršo, virsta jovalu. Iš pradžių rūkom kultūringai balkone, kiek langą prasidarę, mėtom bykus ir bengališkas ugneles ant šaligatvio. Dalbajoby, rėkia kažkas tai iš apačios. Sam takoi, s Novym godam2, rėkiam atgal, garsiai ržalinam. Po to jau kambary rūkom –­ mėtosi bykai lėkštėse, mišrainėje.

Išvarom į lauką prasiblaškyt, patraukiam į kapines už Mados. Mėtom bambioškes, sprogdinam. Garsiai plekši, pokši, blyksi. Kažkokia kompanija toliau tarp antkapių šampą geria, rėkauja. Su Naujais, šaukiam jiems! Jau po vienuolikos, varom atgal.

Be penkių dvylika traukiam šampo bonką, duok, sako Nadka, ta prasme, Viltė – aš noriu iššaut, suplaka šampą traukdama kamštį – pokšt Dziabui tiesiai į kaktą, tas pyst atatupstas vos nenuvirsta ir paleidžia iš rankų lėkštę su mišraine. Mišrainė chujakst ant kilimo! Žvengiam net susiriesdami.

Geriam šampą, bučkis bučkis ‒ gerų naujų metų. Prasideda šokiai pokiai. Linai ir Nadkai, ta prasme, Viltei ant vodkės šampas neblogai suskystino smegenėles. Jau girtos! Davai šokam lėtą aš su Lina. Šokam, užuominos visokios pareina. Biškį gėda šokt lėtą prigludus, nes aiškiai jaučiasi mano sukietėjimas klyne. Stengiuosi taip labiau šonu, šlaunim glaustis. Geriam bruderšaftu. Po to Lina pati viena šoka, žvengia. Paskui bėga prie sekcijos, sako, norit kažką tai įdomaus parodysiu, tipo, krūto?

Knisasi sekcijoj tarp kažkokių margų skudurų, tada ištraukia videokasetę. Įjungia videką. Telike juoda, kelios juostos prabėga, vadinasi, pradėjo sukt kasetę – tada kažkas vokiškai parašyta. Tada rodo, filmą, tipo, viešbutis, kalidorius. Eina kambarinė – baltu žiurstu, miniaku – neša padėklą su kažkokiu gėrimu. Eina, eina tuo kalidorium, sustoja prie vienų durų. Suklūsta. Tada padeda ant grindų padėklą, pasilenkia ir žiūri pro rakto skylutę. Viduj, pasirodo, bičas tratina mergą lovoj. Iš pradžių rakom, tada keičia pozą, iš viršaus, užverčia mergos kojas, varo... Tada keičia pozą – tiolka jau apžergusi bičą iš viršaus joja...

Kambarinė, tipo, viską stebi pro rakto skylutę. Pro šalį eina, toks tipo kaip ir atsitiktinis praeivis, viešbučio gyventojas, ta prasme – o lia lia! ‒ sako bičas (tiek tesuprantam vokiškai) ir dar kažką prideda, sumarmaliuoja, tipo jaa jaa vunderbar... Kambarinė mol susigėsta užklupta...

Iš situacijos suprantam, kad, tipo, bičas marmaliuoja jai vokiškai, tipo, nieko tokio, ar galiu ir aš pažiūrėt? Atsitupia šalia ir irgi žiūri pro rakto skylutę, tai kambarinei ranką ant šlaunies padėjęs... Tada vėl kažką sako kambarinei jaa jaa vundebar... tipo, gerai tratijasi. Kambarinė jam nusišypso. To bičo ranka slysta jai po miniaku tarp kojų. Kambarinė atsega bičui klyną, ištraukia tokį biškį apglebusį bybį ir pradeda mol kaip ledus laižyti, ir atsuka, tipo, žiūrovui į pirmą planą subinę savo, bet taip, kad dar matytųsi ir kaip tą bybį laižo. Pagaliau bybys sukietėja. Bičas tuom tarpu aimanuodamas oi ai jaa jaa nutraukia kambarinei trauzus ir kiša pirštą iš pradžių į šiknos skylutę, tada ir kitur –­ ai oi jaa jaa atitaria kambarinė. Toliau veiksmas vystosi panašiai, kaip ir tenai už durų...

Lina paspaudžia prasukti ir tratinimasis telike pasidaro labai labai greitas –­ tik tra ta ta ta ta ta ta ta ta ta ta... kaip triušiai. Vėl sustabdo, paleidžia. Dabar jau lėčiau viskas vyksta. Merga lovoj guli ir makaluoja sau tarp kojų tipo lyg tai bananu kažkokiu tai...

– Chi chi chi... bananas! – kikena Lina su Nadka, ta prasme, Viltė.

– Cha cha... nu jo... ta prasme, – mes su Dziabu pritariam. Sėdim visi ant sofos, tipo, mėtom bajerius, žvengiam, nors biškį visi ir sumišę.

Nadka, ta prasme, Viltė merkia akį Dziabui, sako, einam į miegamąjį pasikalbėsim... Apie ką? − nuoširdžiai klausia Dziabas. Apie bet ką, chi chi, kikena Nadka, ta prasme, Viltė, tada abu sinchroniškai stojasi, eina į miegamąjį ir užsidaro. Sėdim su Lina dviese. Aš kreivai išsiviepęs, nežinau, ką sakyt. Davai, gal įkalam, sako Lina. Davai, pilu vodkės, įmetam po stopkę. Vėl tylim. Davai, dar įkalam po vieną. Dar. Ir dar. Momentais atminties filmas pradeda trūkinėti.

Pamenu, kaip užsirakinęs tūlike stoviu linguodamas, nusimovęs kelnes ir bandau užsismaukti gandoną. Po to dar mišrainės dėmę ant kilimo atsimenu.

Tada matau nuogą Liną, gulinčią ant sofos ‒ vešli kūšis juoduoja baltoj papilvėj ‒ aš irgi jau beveik nuogas su stajaku (ant jo gandono liekanos ‒ matyt, plyšo besimaunant). Sapnas ne sapnas, apžavai ne apžavai, gal ir kliedėjimas tikras. Tik niekaip negaliu nusimaut kelnių. Aš su džinsais ir dar tokiom pusvilnonėm kalgotkėm po jais ‒ žiema juk, ko norėt, ‒ kurios sukištos į kojines. Karoče, viską ‒ džinsus, kalgotkes ir trauzus nusismaukiau iki pėdų, o tenai viskas pyst ir užstringa, tipo, kojinės užblokavo. Niekaip nenusiima. Lėtai šokčioju. Susipainioja kojos, griūnu ant grindų, traukiu iš jėgos išvirkščius džinsus su kalgotkėm ir pagaliau nusiplėšiu tą kelnių gniutulą kartu su kojinėm.

Rankom įsirėmęs į sofą užgulu Liną ir pamažu leidžiuosi ant jos. Jau įsiremiu į jos papus taikydamas stajaką jai tarp liaškų, ten, kur kūšis juoduoja:

‒ Lina... Lina... ta prasme!

Nereikia, ‒ nė iš šio, nė iš to, vos girdimai išlemena ši.

Blet! Aš jau, skaitau, buvau beveik pataikęs ir štai tau, po velniais... Trumpam sustingstu, palaukiu, tada vėl bandau toliau kišt. Ir vėl tas verksmingas nereikia... Eina naaa... Lina lėtai atsisėda. Žiūri į vieną tašką. Aš sėdžiu šalia su stajaku ir kažką bandau sakyti, mol palaikyti pokalbį, bet Lina staiga pašoka ir metasi link tūliko.

Durys atlapotos, Lina keturiom, du apvalūs balti užpakalio balionai, įžiūriu ‒­ su mažu surauktu tašku vidury ‒ kyšo koridoriuj, o viduj ‒ likusi kūno dalis. Girdžiu žiaukčiojimą. Prieinu ‒­ Lina tamsoj užsikniaubusi klozetą, kone panardinusi į jį galvą.

‒ Nu... hmmm... ta prasme... Lina... tu labai graži, ‒ spoksau į tą jos surauktą tašką, ‒ gal... tipo... hmmm... nu... ta prasme!

‒ Atsiknisk, idiote! ‒ sušunka užpakalis.

Nuogas patraukiu į miegamąjį. Tamsu. Du siluetai, dvi figūros neryškiai boluoja lovoj.

‒ Kaip sekasi? ‒ klausiu. ‒ Ką veikiat? Nedekit šviesos, pas mane ‒ stajakas.

‒ Varyk išššš čia! ‒ piktai sušnypščia balsas, panašus į Dziabo.

Atsargiai uždarau paskui save duris.

*

Bandom aptvarkyti bardaką. Mėginam išvalyti mišrainės dėmę ant kilimo, bet, atrodo, ta prasme, kad kilimas su visam sugadintas. Valom, kur prilaistyta, šluojam, kas sudaužyta, trinam, zulinam, kur nudeginta. Mane pykina. Visi jau apsirengę, tik aš niekaip nerandu savo trauzų. Tokie šviesiai melsvi, ištampyti, su kandžių praėstom skylėm dviejose vietose ir nedideliu rudu pridžiūvusiu dryželiu užpakalyje. Visur įtemptai knisam, žiūrim po sofa, po foteliais, tūlike, vonioj, šiukšlių dėžėj. Nėra! Lina nešneki, nedraugiška, surauktu snukiu, ta prasme, nori mus kuo greičiau išprašyti lauk.

Lauke atodrėkis. Tamsūs dvylikaaukščiai, lyg įbesti į purviną sniegą. Sutryptos, sudegę bambioškų liekanos ant šaligatvio. Apsnigtos, jau varvančios medžių šakos ir trūlikų laidai. Vienas kitas trūlikas pravažiuoja, taškydamas į šalis šlapią sniegą. Žvarbus drėgnas sausio pirmosios rytas. Tik išėjęs į lauką, stovėdamas stotelėje pastebiu, kad trauzai kurtkės kišenėj! Įtampa atslūgsta. Viskas gerai.

Dėdės ir dėdienės

Dar nespėja Dziabas batų nusiimti ir tapkių apsiauti, o motka su rūkstančia cyza dantyse prišoka, išmetusi neaiškią nei tai džiugią, nei tai idiotiškai nustebusią charią.

‒ Kas yra?

‒ Ateik, pažiūrėk, ‒ pusiau pašnibždomis kviečia, teatrališkai modama, ‒­ ateik gi, ateik...

‒ Nu kas gi?!

‒ Nu tu ateik.... žėk, – stovi įsispyrusi tarpdury, ‒ šiandei iš darbo parėjus taip radau...

Jovalas. Ant stalo prilaistyta, vodkės bonka stirkso tuščia, staparikai išvartyti, stakanai su nedagertu alum, duonos pritrupinta, kelios permirkę cyzos, dešros gabalas atkąstas, dar raugintas agurkas ir pustuštis alaus bambalis po stalu. Tėvas fotelyje, ta prasme, atsijungęs, atlošęs galvą, išsižiojęs garsiai knarkia. Ant sofos kaip rąstas tįso kažkokia boba, iš visko sprendžiant, lyg ir apsimyžusi. Beveik plika, keli reti plaukai styro pakaušyje, ryžas perukas šalia ant grindų mėtosi. Įsikniaubus į padušką, snukio nematyt.

Motka papurto knarkiantį:

‒ Ėėėėė.... ėėėėė... Petrai... kas čia tokia? Ėėėė....

‒ Ha... aa.... chrrrraaaa... ‒ vos vos praplėšęs traiškanotas akis, nevalingai atsikrenkščia tėvas ir vėl garsiai užknarkia.

Motka dar kartą smalsiai prisikiša prie bobos, jau arčiau. Žiūri, studijuoja:

‒ Tarsi matyta kažkur...

– ?!

– Jo! Ar tik čia ne Petro pusseserė?

– ?!

Bando primest, kaip maždaug viešnia atrodytų su peruku:

‒ Akurat! Aldona...

Palengvėjimo atodūsis. Viskas gerai –­ tiesiog giminės aplankė!

Bobulės vargai

Gaunasi taip, kad tos kažkokios Aliko, tipo, lyg ir pažįstamos, paliko mus ant ledo – išlakė šampą, palaižė biškį likerio ‒ pasimaivė ir kai jau Alikas pradėjo sukti bazarą į reikalą – pasakoti prikolus apie pisimąsi, iš tų bajerių pats vienas garsiai žvengti, tiolkos akmeniniais snukiais susižvalgė, pasakė mums metas ir pasiplovė!

O juk Alikas garantavo, kad šita Lena nesilaužo – už šampą tikrai duos. O ta kita, Alikas davė klyką, kad mol kai tik šita pasirašys, ana irgi sutiks.

Dabaiginėjam su Aliku tą šlykščiai saldų likerį. Alikas dar ištraukia pusę bonkos baltos, kažkur iš už sekcijos, iš dulkėtos pakampės. Jo tėvas pamiršo užticharinti ar užticharinęs pamiršo.

‒ Karoče, vis tiek reikia pasipist, davai pašli, rasim dvi kurvas!

‒ Kas?.. Kur?.. Kaip? – nesuprantu.

‒ Nu, prie vagzalo, girdėjau, prostitutės trinasi visada... Kiek turi bašlių?

‒ Nu, nelabai ką...

Sumetam į krūvą, kiek turim bašlių, nors gaunasi ne kažkas, sakyčiau.

‒ O tu žinai, ta prasme, kiek tos prostitutės kainuoja? ‒ klausiu.

‒ Nea... ‒ Alikas biškį išsimuša iš vėžių, bet neilgam. ‒ Vietoje sugalvosim, jų pačių paklausim, kiek, už ką...

Išeinam į gatvę, gal jau antra nakties. Net dvylikaaukštis benderis nurimęs. Antro autiko žiede irgi tuščia, tik viename larioke dar šviesa dega. Naujininkai, tipo, miega. Atlydys ‒ gal apie nulį, gal koks minus vienas ‒ tai patižo sniegas, ant šaligatvių ledas ir balos. Sniegas ant žemės garuoja, tipo, kaip ir rūkas pakilęs ‒ matosi tik ten, kur žibintai apšviečia. Slidinėdami, kone griuvinėdami leidžiamės į Dzūkų gatvę, link stoties. Tada, palei tvorą, palei bėgius Pelesos gatve − iki pėsčiųjų tilto.

‒ Man atrodo, što dviem mums babkių tikrai niužteks, ‒ staiga sako Alikas, mums einant pėsčiųjų tiltu virš bėgių ir stovinčių traukinių.

‒ Nu, man irgi taip pasirodė... ‒ sutinku.

‒ Mne kažetsa, ir vienai niužteks. Apsilažalinsim. Davai gal imam kokią babulią kiemsargę, kur gatves šluoja prie vagzalo?

‒ ?!

‒ Tipo, kokios babulios paslaugos tai tikrai mažiau kainuotų ‒ juk babulia jau. Gal dar net ir liktų faneros biškį. Skaitau, labiau apsimoka, ‒ Alikas, pasirodo, prie visko dar ir žadnas.

‒ Nu gal, ‒ sutinku. ‒ Už sutaupytus bašlius galim dar mol ir kokio alaus kokiam načnike gaut.

‒ Nu jo... gal... pasmotrim, ‒ išsisuka nuo tiesaus atsakymo Alikas.

Atsiduriam prie geležinkelio vagzalo. Einam per gatvę link parkelio, kur, kaip girdėjo Alikas, paprastai trinasi tos prostitutės. Parkelis tuščias. Žvarbu, drėgna. Iš skersgatvio lėtai išnyra mentūros kaziolas ir, pavažiavęs, sustoja tuščioj trūlikų stotelėj prie geležinkelio vagzalo. Motoro negesina, tyliai burzgia. Kurį laiką stovi. Tada pajuda ir vėl neskubėdamas nuvažiuoja į Rasų pusę. Dar nuvarom į Sodų gatvę šalimais –­ nieko. Tada prie autobusų stoties. Pasitrinam, apžiūrim. Tuščia. Grįžtam vėl į parkelį. Ne tik prostitučių, bet ir jokios babulios kiemsargės nerasta. Naktis juk. Pritom dar ir žiema. Ką žiemos naktį čia veiks ta babulia?

Alikas kiek nusiminęs. Mes jau visai sužvarbę, peršlapusiais batais ir jau beveik visiškai išsiblaivę. Aš dar ‒ paslydęs ‒ išsitiesiu baloj, sušlampu ir džinsus. Po velniais! Į Naujininkus parsirandam apie pusę keturių, paryčiais. Aš dar bandau išprašyti Aliko pabandyti larioke, kur šviesa dega, nusipirkti bent alaus bonką, bet Alikas užsiraukęs, nekokios nuotaikos. Grįžtam į benderį, dabaigiam likerio likučius. Sėdim, smaksom. Alikas ant sofos, aš ant fotelio pusiaugulom. Po biškį panyru į lipnų sapną. Snausdamas girdžiu, kaip kažkas rakina chatos duris. Įeina į kambarį. Matyt, Aliko tėvas grįžo. Bando nusigaut į virtuvę, užkliūva, sužlega tuščios bonkos.

 

1 Žinot, nieko nežinau. (Rus.)

2 Pats toks, su Naujais metais. (Rus.)