Nuogos moterys. Daug man atiduota nuogų moterų. Kaitina saulė ir karšta, prakaitas žliaugia man per veidą; jaučiu jo sūriai kartų skonį. Dievas ištempė mėlyną dangų, sviedė saują debesėlių ir liepė jiems brinkti kaip pilvams moterų, kurias sutelkė apačioje, kad jos būtų man klusnios, kad ir ką su jomis bedaryčiau. Tai ne sapnas, nors jau sapnavau tokius vaizdus; mačiau juose savo tetas, pusseseres, drauges iš mokyklos, svetimas merginas. Nubudau apkvaišęs, skaudėjo kieta varpa. Žiūriu atidžiai ir kritiškai. Elgesio metodai nesikeičia nuo dienos, kai atsistojau prieš savo pirmas nuogas moteris: pirmiausia žvelgiu į akis, tas žvilgsnis greitas, paskui į papilves, nes ten garbanoti plaukai. Plaukai juodi, šviesūs, bronziniai, o kartais rudi, beveik raudoni. Moterys dengia juos delnu, kita ranka slepia krūtis. Drovisi mūsų, svetimų. Vyrų prie geltonos sankasos, laukiančių savo eilės, irgi drovisi. Vyrų, tėvų, sūnų, brolių, sužadėtinių. Vyrai ramūs. Į senas moteris, tas prakeiktas raganas su šaukiančiomis akimis nežiūriu. Atrodo keista, kad akys šaukia, bet taip yra; akių šauksmas nepakeliamas, todėl nusigręžiu nuo jų. Įsivaizduoju, kad taip turėjo šaukti tie, kuriems dyrė odą, kuriuos laužė ratu arba plėšė arkliais. Nenorėčiau gyventi tais barbarų laikais.

Merginų papilvėse neželia tokie tankūs plaukai, kaip subrendusių moterų, trisdešimtmečių ir vyresnių. Mažos mergaitės ten apskritai nieko neturi. Kaip mano sesers lėlės. Ant pučių vertikalūs brūkšneliai. Aišku, ką jie reiškia, kas ten slypi. Kažkada įkišau pirštą; nenorėjo eiti giliau, skylė buvo šalta ir uždara. Todėl. Jeigu būčiau ryžęsis vakare, šviežiai, nebūtų problemos, bet nuėjau paryčiui, o naktis buvo šalta ir mergaitės pilvą jau dengė rasa.

Aplenkiu ir vyrus; tas kraštovaizdžio elementas manęs apskritai nedomina. Niekas iš mūsų jiems neskiria dėmesio. Pasitaiko išvaizdžių vaikinų, kaip kino aktorių. Saulis niršta, kad tie kiaulės su tokiu grožiu paveržia iš mūsų gražiausias moteris. Arba stovi prieš mus, teisėjus, toks, kuriam tarp šlaunų kabo kaip reikiant dešros gabalas. Tada kiekvienas mintyse lyginame savo menką pimpalą su tuo egzemplioriumi. Jaučiame kūnu elektros impulsus ir kartumą lūpose. Rėkiantis neteisingumas reikalauja atsiteisti.

Vakarais galvoju apie pasirinktą dienos merginą, įsivaizduoju, kad guliu su ja lovoje. Maniškis stojasi ir tenka atpalaiduoti jį po pilku apklotu. Šaipomės vieni iš kitų, o sieloje esame rimti. Naktimis aidi mūsų stenėjimai ir spyruoklių girgždėjimas, o akis užtraukia virpančių vokų žvynai. Apklotai lipnūs ir dvokiantys, tiek geros sėklos trykšta iš mūsų, tiek jos eina niekais. Gaila, kad darbas eina taip greitai. Turėtų daryti pertraukas pasismaginimui ir tokią dieną kaip ši leisti su merginomis nueiti į mišką, laukymę ir ten, tarp žolių, gėlių, vaistažolių, pasisotinti iki sąmonės netekimo, turėti jas tūkstančius kartų, užvaldyti visą jų moteriškumą, iki pat kaulų smegenų, kad paskui galima būtų skirtis be gailesčio, su jausmu, kad išmetamas panaudotas daiktas. O tuo tarpu turime laikyti fasoną ir su tomis merginomis neprasidėti. Toks yra valstybės interesas, kaip mums dėstė politiniuose mokymuose, bet valstybės interesas ir kiekvienas kitas interesas mūsų mintyse ir nakties veiksmuose negali prilygti gražioms moterims.

Pasitaiko tikrų gražuolių. Manau, kad mūsų merginoms iki jų toli. Įrodymai? Ilgos kojos. Ir papukai styro taip įžūliai, lyg norėdami ištrukti ir prašyte prašytų: maigyk mus, Rolfai, laižyk mus, imk spenelį į lūpas! Žaisk su mumis, nes mes labai mėgstame, kai vyrai su mumis žaidžia! Kai jaunos bėga, tie jų nuos­tabumai šokinėja lyg ant spyruoklių. Pasakiau Sauliui, kad turėtų išrinkti jaunus kūnus, tarkime, kurios yra tyros, ir duoti mums visai dienai. Saulis mano, kad esu svajotojas, o man atrodo, kad tai yra laiko švaistymas. Niekas nuo to nenukentėtų. Galima kaip nors tai suorganizuoti, ar ne? Tik truputį geros valios, Sauli, pasaulis dėl to nesugrius. Saulis į tai atsako, kad per tokias kalbas baigsis patogus darbas užnugaryje ir atsidursime pirmoje linijoje.

Mergina žiūri į mane viliokiškai. Šypsosi ir paliečia krūtis, bet ne tam, kad jas paslėptų. Graži. Šviesūs plaukai ir mėlynos akys. Ir riesta nosytė. Manau, kad gal įvyko kokia klaida. Klausiu Saulio, nes man ji panaši į baltarusę.

– Nekaisk. Tokių pasitaiko keliasdešimt per dieną, – atsako Saulis, senas gašlūnas. –­ Jeigu būtų kas ne taip, kokių identifikavimo problemų, žinotume. Negalvok kaip valdininkas, Rolfi. Jų yra įvairių. Dažnai mus mulkina. Ypač moterys.

Sako, kad tūkstančiui brunečių tenka net šimtas blondinių. To niekas neskaičiuoja, svarbi bendra suma, kuri byloja apie mūsų našumą.

– Šefe! – šaukia Saulis. – Kiek jau šiandien?!

Jis šaiposi, kad blondinė mane vilioja. Iš tikrųjų, mergina glosto šlaunį ir maldauja mėlynomis akimis, kad ją pasirinkčiau, o jau jos kūnas atsilygins man nuolankumu ir glamonėmis. Norėčiau, bet negaliu. Greičiau saulė užges, prasivers žemė, kris negyvi paukščiai. Visai nesistebiu, kad kritau jai į akį. Esu aukštas ir tvirtas, akys pilkos, vyriškas ryžtingas veidas. Palaidinės rankovės atraitotos ir mano įdegę, raumeningi dilbiai neblogai atrodo. Neatsakau į mėlynakės viliones, tad ji mėgina atkreipti Saulio dėmesį. Saulis yra mano priešingybė: žemas, drūtas, plinkantis. Nepatinka merginoms. O ji begėdiškai šypsosi jam ir mane tai labai pykdo. Išdavikė, galvoju. Veidmainė.

Į mano siaurą regėjimo lauką – matau, lyg fotografuodamas, sukaupiu dėmesį į objektą – įbėga vaikas ir įsikimba blondinei į ranką. Visada, kai primerkiu akis, prisimenu, kad vos prieš mėnesį lankiausi Alpėse ir fotografavau kalnų ožkas. Tėvo „Leica". Ir iškart ateina nemaloni mintis, kad tėvas piktintųsi, jei sužinotų, kad žiūriu į nuogas moteris. Jis tikina, kad „opiems lytiniams reikalams", kaip jis jas vadina, dar turiu laiko. Pirmiausia privalau ką nors duoti tėvynei, o paskui moteriai. Duodu litrus spermos, ir kas? Kas tėvynei iš mano spermos? Nieko, tik nuostolis, nes masturbavimasis mažina kovinį ryžtą, gramzdina į svajingumo būseną, o juk privalome demonstruoti iltis ir nagus. Būtų daugiau naudos iš tų tūkstančių svetimų, mūsų apvaisintų moterų. Darau nuotraukas vaikinams, kurie siunčia jas tėvams, sužadėtinėms ir žmonoms; turiu daug užsakymų, nes mano nuotraukose kiekvienas atrodo didvyriškai, net ir kaliausė Saulis su savo triušio dantimis. Aš neturiu merginos. Dar neįsimylėjau ir neturiu kam siųsti nuotraukų.

Žiūriu į vaiką, kuris glaudžiasi prie blondinės kojų. Brolis? Gal. Vaikas? Jinai vos pražydusi, negali būti motina; blyškus pilvelis plokščias, net lyg kiek įkritęs, ir tie rožiniai pumpurai, standūs, mėsingi, su raudonais speneliais. Jėzau, ji tikras stebuklas! Saulis klausia, ką pabučiuosiu blondinei.

– Papuką, – atsakau.

– Kurį?

– Dešinį.

– Jos dešinį ar tavo?

– Jos kairį. O tu savos?

– Putę.

Aš į tai, kad ji per žemai.

– Bet, – sako Saulis, – putę tik tada, jeigu iš tikrųjų ją išdulkinčiau.

Atlaidžiai šypsausi: tai bent mintys, brangus Sauli.

– Tūkstantis du šimtai septyniolika!

Tai sako Zigfridas, mūsų šefas, kas lemia, kad vėl suuodžiu geležies kvapą, kaip prieš akimirką jutau kiekvienos tų tūkstančio dviejų šimtų septyniolikos nuogų moterų kvapą. Zigfridas ploja man per petį, klausia:

– Eisi į pasilinksminimą?

– Bus merginų?

– Bus, asile. Šitų tau maža? – Zigfridas pamerkia Sauliui.

Saulis kikena. Zigfridas pažvelgia į dangų.

– Bus audra, – sako jis, – ir velniškas purvynas. Išsipurvinsime iki kelių, o batus teks valyti suodžiais ir lajumi, nes sandėlyje pristigo batų tepalo.

– Kažkas vagia, – pastebi Saulis.

– Gali būti, – sutinka Zigfridas. – Tik kam kažkam tiek tepalo?

– Juoda rinka.

Žvilgčioju į blondinę. Liesam Zigfridui ji gal irgi patiko, nes sako, kad gaila. Aš ir Saulis linktelime. Zigfridas eina toliau, persimeta žodžiais su vaikinais, paguodžia, padrąsina juos: dar aštuoniasdešimt trys vienetai ir uždarome sąskaitą. Jis iš pat pradžių sakė, kad aš primenu jam jo brolį Aloyzą. Bet gal tai išgalvojo, kad prie manęs priartėtų. Kam? Ko iš manęs norės? Šiaip ar taip, galiu tikėtis jo užtarimo. O Saulis prie progos.

Aš tos merginos nesirinkau; tai atsitiktinumas, kad ji atsistojo priešais mane. Kiek kartų sustodavau prieš merginas; prie šviesoforų, pereidamas gatvę, parduotuvėje, ant šaligatvio, kai išeidavau iš už kampo, pakeliui į mokyklą, kai stotelėje iššokdavau iš važiuojančio tramvajaus tiesiai ant merginų ir jaunų moterų krūtinių, užmerkęs akis, lyg šokdamas į švelnią prarają. Murmėdamas atsiprašydavau ir raudau, o namuose stengdavausi prisiminti, kaip jos kvepėjo ir ką jutau prisiliesdamas prie jų krūtinių.

Blondinė nepasitrauks nei kairėn, nei dešinėn, nes kitos stovi glaudžiai, strėnos prie strėnų. Tas vaikas yra virš programos. Nenorėjo laukti ir pats įsispraudė. Kaip vaikas. Blondinė rodo į vaiką, krutina lūpas. Gal ką sako, bet aš negirdžiu. Net jeigu ir girdėčiau, nieko nesuprasčiau. O jeigu ir suprasčiau, kas iš to? Geriausia be žodžių. Be rėksmo. Be verksmo.

Rodau, kad paimtų berniuką ant rankų. Vaikas uždengia gražias krūtis su speneliais, spindinčiais lyg kibirkštėles. Ką darysi, negalima gauti visko. Geriau nebus. Ji supranta ir dėkoja man akimis. Mažius nusisuka, o ji glaudžia jo veidelį prie savo liekno kaklo, neleidžia jam atsigręžti ir neleidžia žiūrėti į tai, kas yra už jos.

– Matei? – Saulis rodo apkūnią merginą šalia manosios.

– Kas?

– Apsišiko!

Saulis raukia nosį, žiūri bjaurėdamasis.

– Gyvulys, – sako jis.

Dabar matau, kad bjaurioji stovi užpakaliu į mus, žiūri žemyn, o jos kojomis teka skystos išmatos; išteka iš sėdmenų. Šito tai galėjo mums nerodyti. Iki dienos galo prieš akis bus bjaurus šūdinos moters vaizdas, o tai nedera, tai lyg... nė pats nežinau... tai kažkaip nedera prie gamtos, prie saulės, prie aplink mus augančių geltų, mėlynų ir baltų gėlių.

– Ko ji nusisuko? – sako Saulis, irgi nuviltas.

– Ji yra tūkstantis du šimtai trisdešimt trečia, – skaičiuoju atkišęs pirštą.

– Ką? – klausia Saulis piktu balsu. – Kodėl tai sakai?

– Susumuoju.

– Kam?

– Šiaip sau. Niekam.

– Kiaulė. – Saulis sukanda dantis. – Nemoka elgtis. Matai? Nemoka elgtis!

Blondinė viena ranka glaudžia vaiką, kita čiumpa apsišikusią už sprando ir jėga apgręžia ją, kažką jai sako. Riebiosios papilvė iki bambos apžėlusi juodais gaurais, kojos trumpos. Bjaurioji ima spiegti, iš tikrųjų staugti, pakelia galvą ir staugia, iškelia rankas ir purto jas. Grasina. Ne mums, nes ji nežiūri į mus, dvidešimt išvargusių, prakaituotų vaikinų. Zigfridas kažkur bėga.

Laikrodis rodo be septynių minučių penktą. Esame čia nuo šeštos ryto. Dega kojos, pečius ir nugarą veria skausmas. Tėvas sako, kad dirbti gryname ore sveika, tai žadina apetitą. Su sąlyga, kad stovi pavėjui. Tai yra ne čia ir ne dabar. Pietums gavome po pusę vištos ir pusbutelį degtinės. Prisirijau iki soties, o dabar vėl jaučiuosi alkanas.

– Sauli, – klausiu, – kas vakarienei?

– Kiaušiniai.

– Vėl?

– Bet tikri.

– Iš kur?

– Bobos iš kaimo atnešė. Atsidėkojo. Padorios bobos.

Su Sauliumi kalbuosi nusukęs veidą, o kai vėl pažvelgiu prieš save, moterų grandinėje ten, kur buvo storulė, matau tuščią vietą; ten stovi atsilošęs Zigfridas. O dabar jis įkypai bėga į rikiuotės pradžią, žvelgia į laikrodį, šluostosi nuo kaktos prakaitą. O mano blondinė kiša ranką į tą siaurą vasariškos pievos su moterimis ir manimi kraštovaizdžio tuštumą ir čiumpa delną, kurio ten jau nėra. Nė viena nerėkia. Gerai, kad susitaikė su likimu. Išmintingos. Tos moterys, kaip pastebėjau, nesipriešina Dievo valiai. Kartais paskutinę akimirką išprotėja, bet nemanau, kad prieš jį piktžodžiauja. Tiesiog jas apima pamišimas.

Už savęs girdžiu „Opelio Blitzo", sunkiai besivelkančio per smėlį su nauja partija, variklį.

– Čia už viršvalandžius nemoka, – murma Saulis. – Darbo organizacija niekam tikusi. Savaitę ari kaip jautis, o kitą trūniji be darbo arba važiuoji į kvailas akcijas.

Žvilgsniu ieškau Zigfrido, žiūriu priekaištingai. Jis šypsosi ir atsiprašydamas skėsteli rankomis.

– Šūdas, baigės pasilinksminimas ir merginos! – keikiasi Saulis, o aš jam atsakau, kad toks jau tas gyvenimas.

– Džiaukis akimirka, Sauli, – priduriu, –­ džiaukis, kad nelyja.

Viskas, kas vyksta, iš pradžių manęs kažin kaip nepasiekia; nepaisant savo žodžių esu atsiskyręs, primerkiu akis, mano mintys užimtos lova ir jos kūno minkštumu.

– Rolfai! – Saulis juokiasi. – Rolfai! Tavo mergina sprunka!

Stoviu lyg baslys, matau siaurą nugarą, besiplaikstančius plaukus ir pieno baltumo sėdmenis. Glamonėju ją mintyse; kvepia saldžiai, švelni lyg aksomas. Ir, užuot iškadravęs bėgančios siluetą, išryškinęs aštrų kontūrą iš kraštovaizdžio, pasielgęs kaip fotografas, leidžiu akių vokams nusileisti, dabar nuo kitų akių mus slepia miško šešėlis, ir niekas nemato, kad bėgu paskui ją džiugus, laimingas, ir juokiamės abu.

– Rolfai, ką tu darai? – girdžiu iš tolo Zigfrido balsą.

Zigfridas nutaiko į ją pistoletą.

– Nieko, nieko, – atsakau. O mano lūpos dar ištemptos šypsenos, kadras su moterimis tuščias, jos jau duobėje, užklotos raudona plėve, tik mano blondinė gyvina kraštovaizdį, ropščiasi ant šlaito, atkiša mums visiems užpakalį, visus mus po lygiai juo apdalija, išmeta pirmyn ranką, kapanojasi, grimzta į smėlį, slysta žemyn, puola ant kelių ir vėl pašoka, atkiša užpakalį, juda sunkiai, nes glaudžia prie krūtinės vaiką, o jis apkabinęs ją rankomis ir kojomis lyg beždžionėlė.

– Rolfai! Atsipeikėk! – Saulis smogia man į veidą. – Ji pabėgs!

– Ne, – atsakau. – Nepabėgs.

Iš lėto pakeliu šautuvą, leisdamas Zigfridui ir vaikinams – o gal ir tiems tėvams ir vyrams, sūnums ir broliams – suprasti, kad tai tik pramoga, tam tikras mažas nukrypimas nuo procedūros, leiskime merginai dar akimirką bėgti.

Vertė Kazys Uscila

Iš knygos Krystian Piwowarski. „Więcej gazu, Kameraden" („Daugiau dujų, Kameraden"). –­ Warszawa: W. A. B., 2012.