Ta gausybė vamzdžių

Ta gausybė vamzdžių, nuolatos, dieną ir naktį gaudžiančių namų rūsiuose ir po miesto gatvėmis, skaitikliai, skaičiuojantys svetimus pinigus, šilumos tiekimo ir apskaitos mazgai –­ juk kažkas juos privalo prižiūrėti ir saugoti nuo neapsisprendusių piktavalių subjektų. Aš nieko prieš įsidarbinti kokiame rūsyje, sėdėti prie anglimi kūrenamos krosnies, kur skaitinėdamas Džoisą galėčiau pratintis prie būsimos pragaro katilų kūriko tarnystės. O tas gaudžiantis vamzdynas tebūtų XXII a. amžiaus muzika...

Iki vėlaus vakaro

Iki vėlaus vakaro septynmetė mergaitė vargdavo su tąja užduotimi: nedidelę lino ar medvilnės skiautę išsiuvinėti spalvingu gėlių ar gyvūnėlių raštu. Subadytos pirštų pagalvėlės, į mazgus sutraukti šilkiniai siūlai, krauju ir ašaromis ištepliotas medžiagos gniutulas – tai būdavo viskas, ką vaikui pavykdavo sukurpti. Tomis valandomis po ryškia karbitine lempa mergaitė prisimindavo pasakų fėjas, kurios sunkiausius darbus atlikdavo našlaitėlei miegant, tad rytą nubudus ji galėdavo nešti pamotei puikiai atliktą darbelį. Ir visgi viena fėja Žaliakalnyje gyveno, tiesa, dienomis ji būdavo paprasta mama, apsikrovus nepabaigiamais darbais, bet naktį, ištarus dukrai: eik į lovą, ji gražiausiais raštais išsiuvinėdavo lino skiautę ir netgi ją išprosydavo. Už tokį rankdarbį mokytoja mergaitę visada pagirdavo prieš visą klasę – septynmetė niekada neprasitarė, kad šią grožybę išsiuvinėjo namų fėja, nes tai buvo jos ir pasakų paslaptis...

Juk tik sapne gali išvysti

Juk tik sapne gali išvysti iš karto visus metų laikus: obelų žiedus ir apsnigtas juodas obelų šakas; belapius medžius ir aplipusius medingais kvapniais pumpurais; sunokusias žemuoges miško laukymėse ir stirnų pėdikes giliose pusnyse; per akmenis putojantį, vasaros spinduliuose tvaskantį upokšnį ir ledo sukaustytą vandens paviršių; volungės auksą liepynuose ir varnų dvasias apsnigtuose eglynuose; alksnio dūdele ant upės kranto švilpaujantį šešiametį berniuką ir iš drebulės medžio šaukštą drožiantį senį. Visa – viename sapne. O kai kas tvirtina, kad sapnai nieko nereiškia. Ką gi, nuo paklydimų mes neapsaugoti, nors būtų neprošal nepamiršti, kad sapnininkai yra taipgi grožinės literatūros žanras.

Jeigu ta palėpė dar

Jeigu ta palėpė dar egzistuotų, o nebūtų išgriauta kartu su tėvų namu, tai kokį vakarą, įžiebus žvakę, aš tikrai galėčiau, užkopus kopėčiomis ir nuo sijų, nuo ramsčių, skrynių ir kartoninių dėžių nubraukus voratinklius ir dulkes, traukti tuos mažus rūbelius, tuos sijonus, bliuzeles, kaspinus, liemenėles ir kojines, tuos daiktus, kuriuos prieš septyniasdešimt metų pati pasiuvau šešioms lėlėms ir gražiausią nėriniuotą suknią vokiškajai Gretai, mokėjusiai taip švelniai padėkoti. Traukčiau iš skrynios ir, prinešus prie trikampio langelio, prieš dienos šviesą stebėčiaus septynmetės mergaitės darbštumu. Tačiau galėtų būti ir kitaip – visą šį vaikystės turtą galėčiau rasti sukapotą kandžių ir pavirtusį trūnėsiais. Tad net jeigu palėpė dar egzistuotų, kažin ar pasiryžčiau kopėčiomis į jos prieblandą kopti...

Tarsi senojo Egipto žynys

Tarsi senojo Egipto žinys, didžiulis plikagalvis voras, apsigaubęs perlais nusagstyta mantija, triūsia tarp dangaus ir žemės, į lipnių tvarsčių kokonus vyniodamas mėsinių musių mumijas – išsiurbia jų vidurius ir smegenėles, taip supindamas blyškią mirties uždangą, kuria galėtų pasinaudoti režisierius E. N., kurdamas vieną iš svarbiųjų Šekspyro tragedijų...

Atsibusti ant šiaudų

Atsibusti ant šiaudų senelės tvarte apsikabinus ožkos kaklą, pažvelgti į išverstą gintaro spalvos gyvūno akį ir joje atpažinti savo vaikystę; štai šalia upelio didelis samanotas akmuo, ant jo vaikas sukūręs laužą – berniukas laukia, kol akmuo įkais. Varlių šlaunelės jau nuluptos ir suguldytos ant varnalėšos lapo. Kiek tolėliau karčiuosius kiečius ir čemerius skabo ožka, vis užmesdama akį į piemenį, tikriau, savo bičiulį, niekada nesušėrusį botagu per styrančius žilus nugaros šerius. Pagaliau kadagio šluotele nuo akmens nužeriamos žarijos ir pelenai, viena greta kitos suguldomos varlių šlaunikės – tegu kepa. Po pusvalandžio mėsytė ima čirkšti ir skrusti. Berniukas jas pagaliuku apverčia, kaip mama keptuvėj mažuosius gružlius. Tad galima skanauti kvapnią sugruzdintą mėsytę, ko gero, gardesnę už upelyje sugautų vėžių kaklelius. Atsibusti ant šiaudų apsikabinus ožkos kaklą ir paklausti: Ožkele, ar prisimeni tą vasarą, kai vaikas ant įkaitusio akmens kepė varlių šlaunikes? Ir išgirdus žilabarzdės „Ne e e e e !, pliaukštelėt delnu sau per kaktą: Naivuoli, juk ši ožka anos pokarinės proproproproprovaikaitė, o tu štai jau senis, atsibudęs ant šiaudų senelės tvarte, kurio jau seniai nebėra – likę tik varnalėšom, čemeriais ir pelynais apžėlę pamatų akmenys...

Kada nors paims į rankas

Kada nors paims į rankas tuos pageltusius, beveik neįskaitomus dulkėtus rankraščių lapus ir žiūrės į juos ugniakuro liepsnų šviesoje, tarsi į seniai prarastos civilizacijos dokumentus, per lemties neatidumą ar neapsižiūrėjimą išlikusius po dulkių ir praeities sluoksniu. Žiūrės, negalėdamas patikėti, jog visas šis painus, kreivaraidis, pasviręs į dešinę raštas priklauso jo paties pastangoms sustabdyti pasiutusiu greičiu į nebūtį skriejusį laiką. Žiūrės dvejodamas, ar palikti šiuos pageltusius lapus dar pusšimčiui metų, ar tiesiog imti po lapą ir mesti į ugnį?

Jis nepamiršo

Jis nepamiršo, kaip tėvo brolis, lopydamas batą, netyčia yla įsidūręs pirštą (vos įžiūrima žaizdelė ir menkas kraujo lašas), gavo kraujo užkrėtimą ir po mėnesio mirė, ir kito atvejo, kai ant trobos aukšto motinos slaugomas, žolių kompresais gydomas jaunuolis, kurio krūtinėje žiojėjo gili baisi kulkos išplėšta žaizda, spėriai taisėsi girdamas vaistingųjų žolynų arbatą, pradėjo valgyti, miegoti ir po trijų savaičių jau galėjo grįžti pas būrio draugus, kurie galbūt jį jau buvo apraudoję. Neužmiršo motinos žodžių: Tokia Aukščiausiojo valia –­ jam dar ne laikas...

Argi tie akmenys

Argi tie akmenys palaukėje su aukštomis sniego kepurėmis nepanašūs į Velykų salos stabus, žvelgiančius į beribius pasaulio tolius? Jie kažko laukia ir galbūt viliasi, kad jų pastovumas išgelbės pasaulį. Panaši yra mūsų kalbos tvirtybė, akmeninė poe­zija, sniego sapnai ir akmeninis Viešpaties veidas...

Vaikščiojo tarp lentynų

Vaikščiojo tarp lentynų ir krovė į vežimaitį tą spalvingą, puošnų, prabangų maisto pasaulį: oranžines morkas, tamsiai raudonus burokus, sidabrinę šaldytą žuvį, juodųjų ikrų indelius, vėžių kaklelius, kelias silkes, rožinę lašišą, auksinius mandarinus, violetines vynuoges, šviesiai žalias salotas, dulkių spalvos bulves, pieno, kefyro ir grietinėlės pakelius, baltą ir fermentinį sūrius, saldžiuosius sūrelius, ryžtingai užriestų bananų kekę, šviežios rausvos nugarinės puskilogramį, servelato dešrą, Klaipėdos dešrelių pakuotę, rudalukščių kiaušinių dėžikę, baltą, juodą duoną ir batoną celofaniniuose maišeliuose, vis pasitikrindamas ar ko nepamiršo – kelintą jau kartą žvelgė į popieriaus lapelį. Privažiavo prie kasos ir laukė, kol kasininkė suskaičiuos produktus. Matė, kad prie kiekvienos iš penkių kasų stovi pirkėjų eilės su panašiai prikrautais vežimėliais. Ir ūmai suvokė, jog visa ši maisto gausa bus sugrąžinta žemei, kad ją patręštų. Niekada apie tai nebuvo pagalvojęs, o juk tai taip akivaizdu, kad netgi pats gyvenimas atrodo beprasmis...

Juk gali išaušti toks rytas

Juk gali išaušti toks rytas, vienatine, kai atsikėlus ir pažvelgus į veidrodį atšoksi, tarsi išvydus svetimą, panašią į šmėklą, moterį, ir delnais prisidengsi veidą. O juk mano akimis žiūrint, tu per tuos šešiasdešimt metų beveik tokia pati, nepasikeitus, kaip pirmą mudviejų susitikimo naktį prie Žaliųjų ežerų, kai žiūrėjau į tuos laužo atšvaitus ant tavo plaukų, veido ir gėlėtos suknios. Pažvelk, tavo rankos išliko tokios pačios švelnios, baltos, beraukšlės ir minkštos, kaip ir tą vakarą, kai pirmą kartą savo mažame kambarėlyje man skambinai Bacho „Čakoną“. Tad vyk šalin sielos baimę, ateik, jau užpyliau kavos ir sutepiau muštinius su tavo mėgstama bruknių uogiene...

Kažkas kategoriškai

Kažkas kategoriškai yra pareiškęs, kad tikram poetui gana 33 eilėraščių. Universitetų, kavinių ir diskusijų klubų poe­tams –­ galbūt. Tačiau Homerui, Dantei, Šekspyrui, giliausiai atskleidusiems meilės ir išdavystės temas, prireikė šimtų tūkstančių lapų, ne eilučių. Vadinasi, samprotaujant apie poezijos kokybę, kategoriškumas nepriimtinas, jis tėra visažinio pasipūtėlio kaukė. Tik, deja, deja, iš šių antveidžių būtų galima surengti nemažas ekspozicijas kokiuose slaptuose Maskvos ar Leningrado – Peterburgo – Piterio butuose, kuriuose žymių poetų našlės į kairę ir į dešinę dalina patarimus jau pradėjusiems garsėti literatams...

Kartais knygoje aptinki

Kartais knygoje aptinki tikrą stebuklą. Kad ir šį: Viena moteris, kalnų atsiskyrėlė, nuginė į miestą pustuzinį ožkų ir pardavė gyvulių pirkliui. Paėmus pinigus, prisiminė, jog norėjo pasilikti varpelius, tačiau vyras pareiškė, kad sandoris baigtas, ir užpjudė ją šunimis. Vėlai vakare moteris grįžo ir, peiliu nupjausčiusi varpelių antkaklius, išėjo į kalnus. Lentynos prigrūstos ne kartą perskaitytų knygų, o štai panašų stebuklą gali atrasti tik retoje iš jų...

Daug kas pasikeitė

Daug kas pasikeitė, bet karveliai keršuliai ir purpleliai, ir volungės, ir kregždžių debesys, ir žąsų gervių trikampiai, ir gandrų pulkai vis dar skrenda į Pietus ir pavasarį sugrįžta; upokšniai ir upeliai, ir nedidelės upės srūva į didesnes, o šios į dar didesnes, kad pasiekusios jūrą su lietaus debesimis sugrįžtų į versmes; vis dar rašomos knygos, ir ne tik – jos vis dar skaitomos, kartais, tiesa, sudeginamos, bet dažniausiai vis dėlto skaitomos vakarais prie ugnies ar prie žibalinės lempos, ar prie žvakės, o beprotnamiuose netgi prie Iljičiaus spingsulės, neskubant verčiant lapus, įsiklausant į žodžių atskleidžiamas sielos paslaptis kraštovaizdžio scenoje, nes gyvenimas yra teatras, o mes jame tik lėlės, nematomos rankos tampomos ir valdomos virvutėmis ir pakaruoklių kanapinėmis virvėmis. Pagaliau vis dar gali, atrišęs avino kapšą, nykščiu ir smiliumi pasemti kvapnios tabokės ir parudusiu nagu gražiai ją suslėgti pypkės kaušelyje, prisidegti žarija iš laužo ar šakaliuku iš ugniakuro, išpūsti tuos penkis pilkus olimpinius žiedus, prisimenant, kaip penkiolikmetė mergaitė iš Kauno apstulbino savimi pasitikinčius britus ir kone visą pasaulį...

Lietaus lašai į laužą

Lietaus lašai į laužą. Jie šnypščia, tarytum norėdami papasakot apie seną ugnies ir vandens ginčą – kuris iš judviejų naudingesnis klajūnui, neturinčiam namų ir net nenutuokiančiam, kada pasibaigs gimimo dieną prasidėjusi kelionė. Aš, kalba ugnis, nuveju žiemos šaltį, prikūrenu pečių, iškepu žuvį, ją apskrudindama, suminkštinu žvėrieną, žvakės liepsna pašviečiu keliauninkui, kad jis ir naktį galėtų dar ir dar kartą perskaityti su savimi skarmaluose nešiojamą, kažkada jam rašytą mirusios mylimosios laišką. Vanduo nepasiduoda: Klajūnas, suglaudęs delnus ir pasėmęs šaltinio gaivos, prineša ją prie dulkėtų, sukepusių lūpų, kad jos ištartų užmirštą vardą, aš užpilu kvapniąsias arbatžoles, kad jų išgėręs žmogus sapnuotų žydinčias pievas ir vaikystės sodus, varvančius vyšnių sakais. Aš esu žuvų svajonė pasiekti bedugnę Sargaso jūrą, vandenženkliai popieriuje įrodo prabangią jo kilmę, pakėlęs juos prieš liepsną, žmogus įžiūri vilties apybraižas ir slaptuosius nemirtingumo ženklus. Amžinasis dviejų stichijų ginčas. Ir švyturio liepsnos, apšvietusios nuskendusius laivus M. K. Č. paveiksluose...

Tu kvepėdavai kaip laukinė

Tu kvepėdavai kaip laukinė rožė nubyrėjus žiedams, ir tik blizgančiais dygliais danguje žėrėdavo Šiaurės žvaigždynai. Tas artumas, saldesnis už karamelinį saldainį penkiolikmečio burnoje. Nedrąsūs judesiai, baugūs ir sykiu smalsūs pirštai, ieškantys vartelių į amžinybę. Pirmosios meilės pamokos ant šieno prėslo sename kluone. Dosnus nei jūros banga glėbys, nunešęs sielą už nakties pakraščio...

Tuščiavidurės ir trupančios

Tuščiavidurės ir trupančios kaukolės vienuolyno rūsyje – tie užmiršti išminties indai, kuriuos seniai ištuštino laikas, dulkės ir žiurkės. Tai šen, tai ten ̶ pilkai rudų abitų skutai. Nebaigti graužti odiniai brevijorų viršeliai. Nematomas Vilnius. Neatskleistos paslaptys, panašios į Juditos V. poeziją ir sapnus. Tik gatvės berniūkščiai nebijojo vakarais pralįsti pro siauro bestiklio langelio angą ir nusileisti ant akmeninių rūsio grindų, nuklotų trūnėsių dulkėmis. Šiandien ant knygų lentynos stovinti tarsi besišypsanti kaukolė galėtų paliudyti, kad šiame palėpės kambaryje gyvena vienas iš anos vaikigalių šutvės, kažkada išdrįsusios sudrumsti trupančių kaulų ramybę...

Kartais daiktus apgaubia

Kartais daiktus apgaubia blyškiai švytinčios aureolės, kurios romantiškos prigimties vienišiui nelauktai pažadina mintį apie daiktų sielą, dar niekieno nesuvoktą ir neaprašytą, nors žmogaus sielai paskirtos kaugės išmintingų ir beprotiškų knygų. Šią ypatingą nuotaiką sukuria ant židinio atbrailos deganti žvakė, o tai, kas lieka šešėliuose, išnyksta. Ir jeigu tokią valandą į šviesos ratą įeina moteris, tai gali būti tikras, jog šio švytinčio vaizdo jau niekada neužmirši. Bet ne kaip netikėtai išnirusio meilės apsireiškimo, o kaip ramios, iškilmingos, globiančios paguodos jausmo, nereikalaujančio nei paklusnumo, nei padėkos, nei atsiprašymo už tai, kad šią šventą akimirką panorai paversti žodžiais ir ją užrašyti...

Šitai, va, dalgei, pasakė

„Šitai, va, dalgei, ̶ pasakė senis Antanulis, ̶ bus jau šimtas metelių, dukart keista pentis ir keturisroz kotas, kerta, kap nauja.“ Išgirsti tokį sakinį-paaiškinimą ir supranti, kaip įdomiai slenka laikas šio senio galvoje; du kartus pakeista dalgės geležtė – pusšimtis metų, keturis kartus kotas – vėl pusšimtis. Ir nereikia jam jokių kalendorių. Antanulis tikriausiai žino, kad, pakeitus dalgės dalis dar kartą, teks atsisveikinti su šienapjūtėmis ir su rugių kirtimo talkomis...

Ir į ką tai panašu

„Ir į ką gi tai panašu, kad knygiūkštė apie Hario Poterio burtus išleistų tiražų skaičiumi kone prisivijo Bibliją? ̶ balsu paklausė Mykalojaus bažnytėlės zakristijonas ir tęsė: ̶ Šėtono tvarinys statomas šalia tūkstantmetės Dievo išminties, nesistebiu, kad pasaulis stačia galva, aukštyn kojomis rieda į pragaištį, ir net vaikai pratinami susitaikyti ir paklusti. Matyt, Jėzus ne veltui raguotąjį vadino Žemės kunigaikščiu.“ Klausantysis neprieštaravo zakristijono išvedžiojimams, tik paprašė vargonėliais sugroti Johano Sebastiano Bacho fugą...

Žemės ir medžių randai

Žemės ir medžių randai prie Versminio ežerėlio ir Skroblaus upelio – kerpių ir samanų, ir laukinių gebenių paslėpti grasaus laikmečio ženklai, paslėptosios žaizdos. Štai sliekas, apsigyvenęs ir radęs prieglobstį žalvarinėj šovinio tūtelėj, lyg žalvarinio aido piltuvėlyje. Ir vis dar kraujuojantys bruknių ir žemuogių sūrožemio kauburėliai. Užžėlę, tarsi paslėpti, paslaptingi šilų takai, tarytum neįžiūrimos šimtmečio gijos, įaustos į amžiną sūrožemio gūnią. Prozos fragmentai su blyškiais poe­zijos atšvaitais...

Maži kambarėliai

Maži kambarėliai po žolės šaknų, kerpių, samanų, smėlio ir juodžemio stogu. Jaukūs, tvirti, kuriuose bus lemta praleisti amžinybę, nesiblaškant, neieškant prabangesnio patogesnio būsto. Šių patalpų gyventojų ne mažiau nei miestuose ir kaimuose kartu paėmus. Tokia paslaptinga, nuo lietaus, šlapdribos, krušos ir žaibų apginta ir išsaugota tauta, visų tautybių sąvadas, Viešpaties pasirašytas ir užtvirtintas testamentas. O tie baigiantys nusitrinti įrašai akmenyse ar mediniuose krikštuose tėra trumpos Biblijos parafrazės su viena kita, jau nieko nebegalinčia apgauti data...

Juk ateis diena

Juk ateis diena, kai tapsime panašūs į rūką, tiesiog į prasimanymą ar į keliaujančius šešėlius. Ir visa, kas mus laikė pririšę prie slenksčio akmens, nebeteks galios – magnetinė trauka (jai paklūsta net pūkas) bus įveikta, tad krisime tik aukštyn, aukštyn, kur kaleidoskopinėm spalvom mainosi dieviški ir pragariški pavidalai, kuriuos andai bandė nupiešti sapnų siurrealistai ir toks Prahos Kuosa, tik nepainiokim su Kossu-Aleksandravičiumi...