Lina Girskytė. Švilpikas

Nuotrauka iš autorės archyvo

Žiūriu, visi, siunčiantys tekstus jums, prisistato, neužmiršdami paminėti visokių titulų. Man tai atrodo kiek lėkšta – pats tekstas turi kalbėti už save, o ne autoriaus titulai. Vis dėlto.
Esu Lina Girskytė, vis dar kremtu mokslus mokykloje. Laisvalaikio neįsivaizduoju be rašymo: tiek publicistinio, tiek meninio. Vis dėlto pastarasis kur kas malonesnis ir artimesnis. Juk smagu kurti savus pasaulius, būti vienintele jų valdove. Birželį publikavausi „Šiaurės Atė­nuose". Ryškių titulų neturiu – rašyti rimčiau pradėjau tikrai neseniai.


Mieste neretai girdėti bliūškimų, sprogimų ar tiesiog pranykimų garsai. Kartais užtenka menko vėjo dvelktelėjimo ir, atrodo, puoselėjimas prapuola ar bent pasislepia. Visai kaip muilo burbulai, kai sprogsta dar raibuliuodami ore arba pasilieka tupėti ant dalgiu nušienautos žolės. Tiesa, paprastai neilgam – juos kone nematomus ir apvalainus sutrypia eikliakojis žiogas ar gėdos jausmas.
Įkalinti lyg kanarėlės narveliuose tupi vis kiti gyventojai. Nebemokantys dairytis ar žiūrėti – švilpikai. Jau gimę nemokėjo, o ir nesistengė pasikeisti. Šie gyvena, sklandydami lyg astronautai savo beoriame erdvėlaivy, ir visgi jiems atrodo, kad kvėpuoja į valias. Pelės, atvirkščiai, galėtų mėgautis šiuo procesu, tačiau lindi susigūžusios, bijodamos iškišti nosį lauk. Visi kiti yra tarp jų. Čia atsiduoda smarve, purvu ir šviesa, krintančia stačiai per siaurą plyšelį. Per jį dairomasi, žiūrima, žvalgomasi – švilpikai neatrastų sau vietos. Pelės taip pat. Keista toji dermė, bet sukurianti žmogišką jaukumą.
Melisa taip pat mėgsta žvalgytis, ypač dar neįdienojus. Dažniausiai iškiša dailiai nuaugusią viršūnę. Ją ima siūbuoti vėjas, pasigirsta mistiškas skambesys. Su niekuo nesupainiojamas. Aidas tai kyla, tai leidžiasi viršun, keliauja ratu, bet nenuslopsta. Iš tiesų tasai skambėjimas – tai tik tylus šiurenimas, bet ir jis tampa muzika, jei tik nori, jei tik gebi klausyti.
Šiandien Melisa atsikėlė neįprastai anksti – naktis dar buvo apgobusi miestą savo skraiste, nė rasa kristi nebandė. Ką jau kalbėti apie saulės kilimą – ji netgi mėgėja susivėlinti. Kas dieną vis labiau. Melisa, atrodė, į tai nekreipė dėmesio ir rami šmirinėjo tarp baldų, tarp gėlių, tarp užuolaidų – jos krisdavo kaskart vis kitaip. Melisa kiek nusigąsdavo metamų šešėlių, bet jau tuoj linksma juos vydavo šalin.
Gležna ir trapi, ji neilgai lakstė paskui fantomus. Jau greitai su malonumu klausėsi, kaip dainuoja raudonžandžių kardelių choras, atvykęs jos aplankyti. Visi turėjo galimybę pasisvečiuoti jos gniūžtės didumo ir formos namuose, nors akimirką pabūti laisvi. Visi, išskyrus švilpikus. Jau nuo seno įprasta bendrauti tik su „atitinkančiais tavo kategoriją/rūšį" gyventojais. Tai skamba labai oficialiai. Paprasčiau –­ švilpikai su švilpikais, pelės su pelėmis ir tie, besižvalgantys – tarpusavy. Nesudėtinga ir paprasta taisyklė, kurios Melisai visada buvo lengva laikytis.
Išaušo rytas. Ramiai ir tyliai užkopė į pavargusį nuo tamsos dangų saulė, ir Melisa jau norėjo išlįsti šiek tiek pasirodyti, bet į duris kažkas pasibeldė. Sustingęs žvilgsnis ir aibė klausimų. Kas tai galėtų būti, ko kam prisireikė? Juk visi Melisos bičiuliai įeidavo pro kitą įėjimą, žinomą tik jai ir jiems.
Pabeldė garsiau, ir Melisa lėtu žingsniu artinosi durų link. Ji iš tiesų bijojo. Toji baimė buvo kur kas stipresnė nei krentančių ant žemės šešėlių ar nakties košmarų. Bijoti nežinia ko yra dar šiurpiau, ir tą sekundę, kai šitaip pagalvojo, jos kūnu nubėgo elektra.
Melisa sliūkino neįtikėtinai tyliai ir taip atsargiai, kad net drąsiausią išgąsdintų jos elgesys. Lyg anapus durų lauktų kažkoks neišvengiamas ir protu nesuvokiamas blogis. Prislinkusi prie durų, ji lėtai kilo akutės link. Nenoriai žvilgtelėjo, tačiau viskas, ką išvydo, tebuvo tamsa kaip užsimerkus. Vaizduotė veikė itin stipriai, ir ji lyg juto kažką, deginantį vyzdžius. Stipriai užsimerkė ir pripildė plaučius oro. Kiek apsvaigo galva ir ji, gal nesuvokdama, ką daro, įdėmiai pažvelgė anapus. Išsyk nesuprato, kas gi stovi už durų, kas gi taip gąsdina tokį jaukų rytą. Atsipeikėjusi ji visa drebėjo, tačiau laikėsi. Kad kiek ir būtų parvirtusi, bet fizionomija, kurią išvydo, neprivertė labai nusigąsti.
Vėl beldimas. Įkyrus ir jau neduodantis ramybės. Melisa, suvokusi, jog tai nesibaigs, pagaliau atlenkė rankeną, nors dar kiek neryžtingai, ir pravėrė duris. Jos, lyg šaipydamosi iš tokio Melisos išgąsčio, vėrėsi itin lėtai. Ji net jau norėjo vėl uždaryti duris, tačiau tvirta ranka jas sulaikė.
– Po šimts pypkių! Na ir ilgai privertei laukti, – ėmė čiauškėti nepažįstamasis. – O taviškis iš tiesų dailus. Kiek ėjau, tiek tokio neteko matyti. Jis toks, na... Po šimts pypkių! Kaipgi ten sako. Jis skambantis ir tai velniškai gerai. Ar tu žinai, kaip tai gerai? Čia vienetai tokių.
Matėsi, kad jis galėtų šnekėti nesustodamas, tad Melisa pagaliau prabilo:
– Ar tu... Na. Na ar tu švilpikas?
Jai buvo be galo sunku tarti šiuos žodžius, nes pati tiesiog ryte rijo tai, ką sakė apvalainas priklydėlis. Būtų turbūt galėjusi net savo oro paskolinti, pakvėpuoti už jį, kad tik šnekėtų, kad tik nesustotų.
Tiesa, suprato, kad jeigu leisis į šnekas su švilpiku, turės labai nusivilti. Todėl nusprendė viską išsiaiškinti tuoj pat.
– Mane vadina aitriuoju pipiru. Iškalbingi ir daug žinantys šaltiniai teigia, kad...
– Aš klausiu, ar tu švilpikas? Ar tu gyveni viename iš tų skylėtųjų ir vis švilpauji pro jo akutes? Ar tu rytais ir vakarais neva inteligentiškai siurbčioji kavą, o naktimis išgyveni visokio plauko kančias, kurių mes, gyvenantys čia, nepažįstame? Ar tu toks? Ar tu toks, aš klausiu? – neleisdama pabaigti sakinio nepažįstamajam, klausimų lavina apipylė Melisa.
Ji buvo kiek pyktelėjusi ir susinervinusi – laiko švaistymo baisiausiai nemėgo, o pašnekesys su šituo, rodėsi, yra būtent tai. Iš susijaudinimo ji trynė rankas į save – visa erdvė prisipildė malonaus kvapo.
– Aš, tiesą sakant, nežinau ir nenutuokiu, apie ką tu kalbi. O? O koks čia kvapas? Kažkoks, hm... – pajutęs jaudulį, jis ėmė lyg vijurkas lakstyti ratais, uostydamas jau pabalusius kardelius. Lyg šuniukas, ieškantis, kur paslėptas kaulas. – Hm. Na. Nežinau, tebūnie, – nusiviepė ir grįžo prie savo prisistatymo. – Aš gi sakau, esu aitrusis pipiras. Gyvenu kiek aukščiau negu tu, gal ir dažniau ten vėjas švilpia, nežinau. Būna, kartais ir saulė šviečia, ir lietutis į stogą barbena. Apie kokius tu čia švilpikus, a?
– Užmiršk, – tarstelėjo Melisa, suvokusi, kad atsakymo nesulauks. – Vienaip ar kitaip, ko atėjote, pone pipire? – pridūrė jau šaipydamasi.
– Šaltiniai teigia, kad mėgstate iškišti savo dailiąją viršūnę lauk ir taip smaginti aplinkinius. Ar tai tiesa?
– O ar matote tame ką nors blogo? –­ nenusileido Melisa.
– Vienintelis blogis, kurį čia matau, kurį čia jaučiu, yra tai, kad jūs stačiai neapkenčiate manęs, – viliokiškai ištarė šis, sukiodamasis aplinkui jau lyg lapinas. –­ Kol taip yra, nieko daugiau pasakyti negaliu.
Melisai sekundę pritrūko oro ir ji labai garsiai sušvokštė įkvėpdama. Tada kiek nusiramino, apgalvojo, ką atsakyti, ir tarė:
– Stačiai neapkenčiama yra nebent tai, kad jūs, aitrusis pipire, ateinate čia pas mane, nenusivalote kojų į tam paruoštą kilimėlį ir, negana to, žaidžiate su manimi.
Tuo metu priklydėlis greitu žingsniu praėjo pro užuolaidas, ir po Melisos kojomis nugulė šešėliai, apgaubdami ją pačią. Kardeliai pastebimai sutrumpėjo. Viso to, kaip matyti, ji nesureikšmino, ir toliau kalbėjo:
– Dar stačiai neapkenčiama yra tai, kad man patinka. O dabar prašyčiau, kol neišsiurbiau visų jūsų pipiriškų savybių ar galių, išeiti laukan. Žinote, kur durys.
Jos tonas nebuvo grubus ar piktas. Balsas skambėjo kiek viliokiškai, nes Melisą buvo apėmęs žudantis smalsumas. Taip kalba pasalūnė lapė iš pasakos, sukdama ratus apie gaidelį ir trokšdama sužinoti, ar vakarienei klius kas daugiau, ar tik kauleliai... Ją masino sužinoti, ar tai iš tiesų švilpikas, o gal tik dar vienas fantomas? Gal tai tik vaizduotės vaisius ir jis išnyks, kai tik saulė nusileis žemyn, nepalikdama šansų šešėliams? O gal tai visai normalus pipiras, tiesiog sugalvojęs užeiti į svečius?
Vis dėlto ji nenorėjo leistis iki galo užvaldoma ir toliau atkakliai stengėsi išguiti atėjusįjį lauk. Tai buvo sudėtinga, ypač kai ponas pipiras prakalbo eilėmis, tvardytis tapo išvis nepakeliama.
– Nakčia mes dviese apkarpysim dangų... – pradėjo jis, vėl trindamasis lyg lapinas, o gal net katinas.
Tuo metu lauke buvo girdėti duslus burbulų sproginėjimas. Lauke, bet ne čia.
– Aš tau liepiau išeit. Pašvilpauk šią dainelę laumei, gal patiks. Aš nežadu klausytis, ar girdi? – ji stengėsi nepasiduoti.
– Pavogsim smuiką žiogo – gal nepyks? –­ jis nenutilo.
Jie kalbėjo kartu, tarytum kiekvienas sau, tačiau abu labai gerai girdėjo, ką sakė vienas kitam.
Net Titikaka ims teškenti vangiai,
Nuleis į žemę straublį pats dramblys.
Paskutines eilutes jis tiesiog išrėkė. Lyg apkvaitęs nuo meilės, lyg apkvaitęs nuo gyvenimo. Lyg plaučiai būtų pilni keisto oro, ir nepavyktų to pakeisti. Pamišėlis, sakytume, išvydę tokį šalia.
– Jeigu jau dramblys ruošiasi nuleisti straublį, tada tau tikrai yra ne kas, – prajuokinta šios eilutės, tarstelėjo Melisa ir nė nepajuto, kaip atleido vadžias. Lūpų kampučiai pakilo aukštyn, suformuodami dvi meilias duobutes. Būtent į jas iškart nukrypo ponulio žvilgsnis, ir jis ėmė šnekėti:
– Ar tai reiškia, kad tu man pasiūlysi pasilikti ilgiau? Tada mes daug šnekėsim, daug juoksimės, tu priversi skambėti visą šią erdvę, tada pavargs žibėti ir šildyti mūsų sustingusius kūnus saulė, ir mes prapulsim nakty? – jis švilptelėjo, atkartodamas išgirstą paukštį anapus. – Tiesiog išgaruosim? Tu vis dar linguosi, linguosi, nustebinta šio netikėto susitikimo, o aš gailėsiuosi, nepaprašęs pasilikti lig ryto?
Melisos muzika, kurią sukeldavo įsisukęs į pačioje viršūnėje augančius lapelius vėjas, atrodė visai nebesvarbi. Nebesvarbus tapo ir laikas, vis aukščiau kylanti saulė.
Ji dar bandė tvardytis ir troško bent jau pamėginti išstumti atėjūną pro duris, bet jis taip greitai zujo ratais. Akimirkomis rodėsi, kad tai tik vėjo dvelksmas užuolaidose. Netikėtai šis sustojo ir, žvelgdamas į jos dailiai nuaugusią viršūnę, vėl ėmė kalbėti eilėmis. Poezija Melisai visada atrodė kažkas tobula, tad ir ponas pipiras įgavo jos akyse jau išties mistišką švytėjimą. Ji galutinai suklupo. „Tiesiog negalėtų būti švilpikas. Niekaip negalėtų", –­ mąstė tylomis.
Spektaklio „TUAŠ“ scena („Naujasis Baltijos šokis ’13“). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Vos tik ji taip pagalvojo, suūžė, subraškėjo viskas aplinkui. Ji išgirdo sproginėjančius burbulus anapus. Melisa išsigando. Nors tai truko vos sekundę ar dvi, ji stovėjo ir tiesiog tirtėjo. Visiška tyla, tik negirdimas odos virpėjimas.
– Kaip norėčiau, kad nebūtų tų žemės drebėjimų, – ištarė Melisa, sukdamasi pipiro pusėn, bet jis jau buvo prapuolęs.
Iš pradžių, ji kiek nustebo ir nuliūdo, tačiau po akimirkos galvojo jau apie visai ką kita – ir vėl sudrebėjo. Dar smarkiau, dar arčiau. Ji nusprendė išlįsti apsižvalgyti. Tūnoti ir laukti jai rodėsi per daug rizikinga.
Baikštumas, kaustęs Melisą ryte, įsileidžiant atėjūną, jau buvo išnykęs. Ji gana greitu žingsniu užbėgo kopėčiomis šviesos plyšelio link. Nejučia pažvelgė žemyn – ten tupėjo mimozomis virtę kardeliai. Tuoj pat ji išsitiesė visu ūgiu į saulę. Tada vėl suūžė stiprus vėjas, akimirką nuskambėjo tobulos dermės muzika – tokia skamba tik sykį, deja, paskutinį – ir didžiulės žirklės nukirpo jos viršūnę. Lapeliai, pagauti sūkurio, greitai pranyko visa ryjančioje erdvėje.
Melisa nerėkė ir neverkė – ištikta šoko ir išsigandusi, ji stovėjo ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo viršun. Ir į niekur. Ten, idiotiškai vaipydamasis, švilpavo ponas pipiraitis. Po akimirkos Melisa lyg ėmė justi, kaip traukiasi į vieną nykų tašką plyšelis, per kurį ji pažino pasaulį. Kitų pasaulį. Jos kruopščiai puoselėtas ir jaukintas, svarbiausia, skambantis burbulas tampa vienu iš tų, uždarųjų, o ir ji pati susigūžia į vieną mažą objektą ir cypsėdama nusileidžia žemyn.