Luljeta Lleshanaku

Albanų poetė Luljeta Lleshanaku gimė 1968 m. Elbasanyje. Tiranos universitete baigė literatūros studijas, redagavo kelis kultūrinius leidinius. Išleido septynias poezijos knygas, dar kelios knygos išėjo kitomis kalbomis. Daugelio Albanijos ir tarptautinių literatūros premijų laureatė: „Vilenicos kristalo“ (Slovėnija, 2009), Tiranos knygų mugės Metų knygos (2013), Best Translated Book Award finalininkė (JAV, 2011), nominuota „Europos laisvės poeto“ premijai (Gdanskas, Lenkija, 2012). Šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ viešnia.

Tarabosh nuotrauka (CC BY 3.0, commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=11932728)

 

Meditacija skutantis

Kam skustis po darbo?
Mano tėvas
daugybę metų
skusdavosi tokiu metu prie veidrodžio, sutrūkinėjusio
lyg be riebalų virta kukurūzų košė.
Ašmenys, slysdami iš viršaus žemyn
ir nuo smilkinio iki smakro,
nubraukdavo taką, švarų
tarsi tyri apaštalo žodžiai. Liežuvis susisukęs į sraigę
palikdavo vieną žandą ir ištempdavo kitą,
o žodžiai lyg žirniai atšokdavo nuo stiklo:
„Sūnau, vyro jėga matuojama tuo, ko jis nedaro.
Aistras dera slėpti giliau, nei augalai slepia šakniagumbius!“

Tai buvo lyg sulaužyti taisyklę, beveik šventvagystė,
kai po daugelio metų,
ankstų rytą, dar prieš rytinę ruošą,
slapčia tėvo skustuvu valiau
savo odos erškėtynus.
Kai man sudrebėdavo ranka, kreipdavausi į Dievą.
Tai nebuvo sunku. Tarsi ieškoti kirpėjo kvartale,
kurį pažįsti lyg savo penkis pirštus.
Dievas nepratęs klausti: „Kuo tau padėti, vaike?“
Kryžius yra senesnis už žmogų.

Štai aš, nėsyk neįsibrėžęs,
sprandas lyg iš vidaus nušviestas lempos.
„Švariai nuskusta“, – sakydavo tėvas.
Kai atėjo mirtis pasiimti
jo veido, apžėlusio kelių dienų šeriais
lyg armija skruzdžių, ridenančių kviečio grūdelį,
jo akių vokai susispaudė
lyg servetėlė vaiko kumštelyje,
kai neprivalgius tenka keltis
nuo stalo.

 

Pasakojimas trečiuoju asmeniu

Prasideda tada,
kai imi ieškoti tamsos,
derančios prie tavęs, tarsi kito stulpelio rimas,
iš truputėlio muzikos
arba iš dvideginio apykaitos vakaro gėlėse
– jausmas, kai tau keturiasdešimt.
Tai tik stiliaus dalykas,
kokiu būdu išsisluoksniuoja metai.
Nebesitiki nei sukrėtimo, nei šurmulio,
sunkiausias smūgis jau suduotas,
tarsi paminklams, kuriems pirmiausia nudaužomos nosys.

Keturiasdešimtmetė moteris
yra šešėlis, ieškantis daikto,
ji kalba trečiuoju asmeniu,
virtinė paruoštų namų darbų, šen bei ten pabraukyta,
ir smulkios raudonos pastabos dešinėj paraštėj.
Tarpai tarp eilučių yra tarsi kūnas,
laukiantis prie dantų gydytojo durų,
iš už kurių atsklinda arseno kvapas.
Patirtis... patirtis... patirtis!
Menki viražai ir pilnatvės jausmas,
apimąs šilkverpį, kuris graužia šilkmedžio lapus
pradėdamas nuo viršūnėlės.

Ji susitaikiusi su viskuo: palaiko stalčiuose tvarką,
praktikuoja jogą,
pratina sielą kilti ir tūpti
jos aerodromo take.

Kai jai artėja keturiasdešimt
arba, veikiau, jeigu artėja keturiasdešimt,
nes būti keturiasdešimties nėra būtinybė,
veikiau pasirinkimas,
kaip parke renkamės suolelį atlošu į gatvę,
jei nieko nelaukiame.

 

Kinas

Kinui skirtas sekmadienis
būtinai turėdavo būti
lietingas,
dideli juodi skėčiai
susidurdavo prie kasos.

Šlubas kontrolierius
tarsi aprūkusi akvarelė kreivai pakabinta virtuvėje
plėšė bilietus.
Užsėsdavome ne savo vietas pirmoje eilėje
ir nematomi lukštendavome saulėgrąžų sėklas
kepintas ant ugnies iš senų vadovėlių.
Užgesdavo šviesa, ir dulkių spindulys iš langelio už nugaros
apgaubdavo mūsų galvas aureole
tarsi Šventąją Šeimą iš bizantiškų ikonų.

Beveik visada tas pats filmas,
garso takelis iš sugedusių garsiakalbių
gurgžda tarsi ryžiai,
saujomis žeriami ant balto jaunavedžių limuzino.
Ir gražūs aktoriai be praeities
bučiuojasi visuomet pirmą kartą.

Gretinome tikrovę su filmu kiekvieną mūsų gyvenimo
dieną:
sušlapusios kojos ir šventi ratilai virš galvų,
tarsi tvora už motinos nugaros,
kur ką tik nurinko išdžiūvusius skalbinius,
spalvotus ir kvepiančius.

 

Šešėliai ant sniego

Šiais metais vėlai pasnigo.
Violetiniai šešėliai lyg piemenys
snaudžia susėdę aplink boluojantį medžių laužą.
Sukrypusių tvoros statinių šešėlis – moters raktikauliai
svajoja apie vyrą, sugrįžtantį iš klajonių
jau visam laikui.

Pelėsis priartėjo prie slenksčio.
Valandų valandas stovintis automobilis
gožia juodos žemės plotą.
Radijas plaukioja savo bangomis nepagaunamas klausos.
Valtyje brakonieriai švytinčiomis juodomis pelerinomis
žvejoja ungurius.
Vaikas drebančia ranka
piešia ant stalo
didelius kreivus medžius.

Choras klūpo.
Aplinkui gūdi tyla.
Paklausyk,
štai atėjo akimirka, kad prakalbėtum
balsu, kurio niekad nepažinau.

Pakėlusi akis įžiūriu vienintelę žvaigždę,
klajoklę žvaigždę, paskui kurią nuo seno sekiojau,
beformę ir baisią, lyg sutrūkęs butelio kaklelis.

 

Kai meilė rodo ženklą

Įžūliai žengia į daiktų tėkmę,
tarsi tyla, dunkstelėjus
teisėjo plaktukui.

Viskas ima svyruoti, vos papūtus menkiausiam vėjeliui,
lyg pribrendusių kviečių laukas,
laukdamas javapjūtės.

Įkalbinėju save: tu saugi,
dabar tu – vienas tik stuburas,
tvirtas stuburas, be krūtinės ląstos, be pilvo,
be bambos
(ypač be bambos),
tarsi rūsio perdangos
virš žiemos atsargų.

Akimirką dvejoju,
pasiryžusi vėl pradėti nuo pradžių,
su švaria dailininko palete
ir tamsia skyle per vidurį.

Dar sykį išeinu į tą kelią,
kurio galą puikiai pažįstu,
lyg metalu kišenėje prigludusį šovinį,
kurį apsuptyje
geras kareivis
pasilieka sau.

 

Šachmatai

Ruduo. Marmuro gyslos
tvinksta lietuje.

Mano artimųjų kapai
per keturis laiko sprindžius
vienas nuo kito
lyg automobilių eilė,
įstrigusi prie pervažos.

Karas baigtas. Kalvio pirštinė,
kadaise tvirtai juos spaudusi
kartu lyg pirštus, mėtosi nebereikalinga.

Kitapus jie tiesiog
keli nepažįstamieji,
laukiantys, kol pravažiuos traukinys...

Žemės kvapas
primena man namus,
kuriuose nebėra laikrodžio ant sienos.

Kruopščiai šveičiu plokštes su jų vardais.
Metai – lyg kẽlių randai.
Meilė – dabar duria švelniau
už rožės dyglį.

Būdelėje prie kapinių vartų
duobkasys žaidžia su savimi šachmatais.

 

Iš lenkų, anglų ir vokiečių kalbų vertė Vytas Dekšnys

Luljeta Lleshanaku. „Dzieci natury / Fëmijët e natyrës“. – Gdańsk: słowo/obraz terytoria, 2011.