Magdalena Tulli – savitas Centrinės ir Rytų Europos literatūros balsas. Penkių prozos knygų autorė už savo kūrybą Lenkijoje jau yra pelniusi ne vieną apdovanojimą (1995 – Kościelskių premiją, 2007 – specialųjį Gdynės literatūros premijos apdovanojimą, 2012 – Gdynės premiją ir literatūros apdovanojimą „Gryfia") bei tris kartus nominuota prestižinei Nikės premijai (2007 m. už „Ydą", kurią į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Dekšnys ir 2013 m. išleido LRS leidykla). Pati M. Tulli verčia prancūzų, italų literatūrą (M. Prousto, I. Calvino, F. Jaeggy kūrinius).

Knygą „Itališkos špilkos" M. Tulli pristatys šių metų Vilniaus knygų mugėje (vasario 21 d. 14 val. Konferencijų salėje 5.2).

Romano ištrauka

Namuose buvo keliolika muzikinių dėžučių, didesnė jų dalis prisiminė senelės karalystę, kurioje į pasaulį atėjo mano tėvas, o seniausios – netgi tą miesto centre stovėjusį namą su sodu ir voljeru. Man buvo leidžiama jas prisukti. Bet ne visas vienu metu. Darnus skambesys buvo retas, atsitiktinis ir truko vos akimirką.

– Po vieną, po vieną! – iš kito buto galo šaukė mano senelė, nenorinti girdėti tokio orkestro. Karštomis vasaros popietėmis laukdavau, kol ji eis pogulio. Tada atidarydavau fortepijono dangtį ir kuo tyliau paliesdavau klavišus, žinodama, kad šito ji irgi nenori girdėti. Ji turėjo jautrią klausą, fortepijono garsai įsibraudavo į jos sapnus ir sugadindavo visą malonumą.

– Vien tik falšas! Kaip tu gali negirdėti? – šaukė iš savo miegamojo.

Ji buvo teisi, instrumentas kasmet skambėjo vis nedarniau. Seneliui mirus derintojas nebuvo kviečiamas. Kartais, kai mažiausiai to tikėdavausi, ji patyliukais įslinkdavo į svetainę ir atsistodavo man už nugaros.

– Patrauk rankas, – sakydavo.

Išgirdusi jos balsą net pašokdavau nuo kėdutės, širdis pakildavo iki gerklės, o ji, pikta, užtrenkdavo dangtį. Nepraleidau progos įsitikinti, kas bus, jeigu nepaklausysiu. Užuot patraukusi rankas, pradėjau dar įnirtingiau daužyti klavišus. Paskui ilgai mano plaštakas puošė melsvi dryžiai. „Kas tau nutiko?" – klausė kiekvienas mus aplankęs svečias. Kai netardama nė žodžio parodydavau fortepijoną, senelė perverdavo mane rūsčiu žvilgsniu.

Po daugelio metų fortepijonas akimirką priklausė man, bet tada jo net neatidariau. Jis manęs jau nedomino. Kuo mažiau jausmų, tuo mažesnis skausmas. Žinojau, kad privalau su juo išsiskirti. Varšuvoje nuomojausi vieno kambario butelį, ne ką didesnį už fortepijoną. Nors niekas jame netilpo, bet pasiėmiau visas nuotraukas. Dvi didžiulės apskritos dėžės, o jose visa mano šeima. Filippo ir Adolfo jaunystėje galėjo niekada negirdėti apie Varšuvą, įgulų miestą Rusijos imperijos vakariniame pakraštyje. Jeigu būtų jiems kas nors pasakęs, kad likimas ten juos nublokš praėjus daugybei metų po jų mirties, būtų nustebę. Prosenelė atvyko įvairiausiomis pozomis, vis kitaip pavaizduota, tarp jų ir su fantastiška ketvirtojo dešimtmečio skrybėle, jau garbaus amžiaus, bet puikiai atrodanti, su baltomis didelėmis vampyrės iltimis. Reikėjo gerai įsižiūrėti, kad pamatytum, jog kažkas jas išpjovė aštriu peiliuku, atsargiai nuimdamas viršutinį fotopopieriaus sluoksnį. Tai turėjo būti mano tėvas, mokyklinio amžiaus, niekas kitas. Senelė –­ visada atsilikusi per du žingsnius nuo prosenelės –­ dar graži, besišypsanti, nors dėl įvairių priežasčių galėjo jai būti visai nejuokinga. Atostogaujantis Vittorio, šviesiais vasariniais drabužiais Alpių viršūnių fone su į tūtelę susuktu laikraščiu.

Ta moteris tamsia suknia – tai Violeta, smuikininkė, su kuria romansavo visą savo brandų gyvenimą, anglė su estiška pavarde. Ši liko jai nuo vyro, ruso baltagvardiečio, o gal nuo baltojo lokio – Milane tai neturėjo reikšmės. Visai gali būti, kad tarp daugybės nuotraukų be užrašų mano dėžėse gulėjo ir to žmogaus fotografija. Tada, tą ketvirtąjį, penktąjį, šeštąjį dešimtmetį, Violeta buvo nepriklausoma moteris, gyveno kaip našlė arba išsiskyrusi. Gal tiesiog pametė buvusį vyrą iš akių. Gal nežinojo, ką jis veikia.

Šeima galėjo pasikliauti Vittorio visada, bet dėl jos jis nenuolaidžiavo. Smuikininkė kiekvieną sekmadienį kartu su jais pietaudavo. Po deserto jie grodavo kūrinėlius smuikui ir fortepijonui, o senelė, sėdėdama ant sofos, klausėsi. Galbūt mintis užtrenkti dangtį, atėjo jai į galvą daug anksčiau, nei aš gimiau. Jeigu būtų tą padariusi tinkamu laiku, vėliau fortepijono garsai gal nebūtų jos erzinę. „Patrauk rankas", – būtų pasakiusi mano seneliui, tyliai stovėdama už jo nugaros. Jis būtų atsigręžęs ir, nesiliaudamas groti, pakėlęs nustebusias akis.

Violeta kartu su savo dviem dukromis lankydavo mano senelę po per daug ankstyvos senelio mirties. Paskui dukros ateidavo vienos. Silvija, besišypsanti kaip jos motina, o daugiau kaip dešimt metų už ją jaunesnė Clara, priešingai, paniurusi. Ji buvo šiek tiek panaši į mus visus, maištinga kaip Enrico, užsispyrus kaip Ettore. Iš senelės pasakojimų žinojau, kad ji ilgai negalėjo išmokti skaityti ir rašyti, ir tai mane guodė, nes ir aš turėjau tokią problemą. Negana to, vaikystėje ji sukčiavo ir vagiliavo. Bet kai apie tai išgirdau, jau nevagiliavo, buvo prie Piccolo Teatro įsikūrusios mokyklos studentė ir jau skynė pirmuosius laurus. Sėdėdama svetainėje prie stalo, nustebusi žvelgiau į jos nuotrauką laikraštyje. Sesuo ištekėjo ir po poros metų dingo man iš akių. Persikėlė į Londoną, kur gyveno jos motinos giminės. Skambino, bet manęs prie telefono nekvietė, man tai nebuvo netikėta. Buvau jauniausia šeimoje, niekas į mane nekreipė dėmesio.

Su Clara paskutinį kartą susitikau atvykusi į Milaną dėl buto reikalų. Man visada atrodė, kad ir jai aš visai nerūpiu, bet ji labai norėjo susitikti, netgi atšaukė kažkokią išvyką. Kartu praleidome visą popietę. Už pridarytų žaliuzių, nes popiečio saulės visada buvo sklidini svetainės langai, gėrėme gerą anglišką arbatą. Clara buvo ką tik grįžusi iš Londono, iš kur visuomet parsiveždavo nemažų atsargų –­ ir Marsalos vyno, kurio beveik nepradėta dėžė stovėjo ant svetainės grindų. Valgėme šokoladą iš mano senelės atsargų. Neprisimenu, apie ką kalbėjomės sėdėdamos ant odinių fotelių, kuriuos kažkas turėjo kitą dieną išsivežti. Jai jie turėjo būti gerai pažįstami, nes ji, dar vaikas būdama, dažnai lankydavosi ankstesniuose namuose, kuriuose jie stovėdavo dar didesnės svetainės kampe. Nedaug giminaičių turėjo Clara, tiesą pasakius – tik seserį. Ir mus. Niekas nepasivargino atskleisti man paslapties. Bet Clara turėjo būti tikra, kad žinau. Po daugelio metų, kai pati supratau, jos jau nebuvo. Mirė vieniša. Per anksti, kaip ir visi šioje giminės šakoje: kaip du Vittorio broliai, Enrico ir Tullo, kaip jo sūnus, o mano tėvas – Vico. Dabar man viskas atrodo akivaizdu. Užtenka tik pažvelgti į nuotraukas. Ypač tas profiliu.

Mirus Vittorio, senelė gyveno viena, Vico, jos sūnus, jau daugybę metų sėdėjo su šeima keistoje šalyje, neegzistuojančioje Europos dalyje ir du tris kartus per metus atskrisdavo iš ten lėktuvu. Kitų vaikų neturėjo. Laura, tėvo pusseserė, dvidešimt metų ateidavo reguliariai, kiekvieną ketvirtadienį, – nuo Vittorio mirties iki mano senelės laidotuvių, kurios, jau taip sutapo, vyko irgi ketvirtadienį. Elegantiška, santūri, nenorėjo kalbėti apie emocijas, bet darė kitiems tai, ko jiems reikėjo, jausmingai ir kiek akiplėšiškai paslaugi, su gėlytėm, su šokoladukais – ir todėl jos gera valia niekada neatrodė dirbtinė.

Mano sūnūs nematė buto Milane. Kai jie gimė, jis jau neegzistavo. Sakydavau „jūsų prosenelis", „jūsų prosenelė", sakydavau „koridorius", „svetainė", „fortepijonas", o jie tada kažką įsivaizdavo. Net keturi balkonai? Nustebę kraipė galvomis. Sakydavau „erdvė", ir jos jie visai negalėjo įsivaizduoti, nes jų vaizduotėje tas butas turėjo būti sudėliotas tarsi iš kaladėlių, iš mūsų butų Varšuvoje fragmentų. Kiekvienas naujas būdavo šiek tiek didesnis už buvusįjį, bet nė viename negalėjome patogiai įsitaisyti.

Dviejų kambarių bute kiauras dienas gulėdavau ant sofos su ausinėmis ant ausų, ir šeima bijojo, kad taip jau bus visados. O juk mūsų gyvenimas tada buvo ganėtinai laimingas. Jo šviesiame fone atsirado tik viena, nedidelė tamsi dėmelė, nežinia kodėl didėjanti. Apie pusiaudienį virdavau sriubą, paskui nukrisdavau iš nuovargio. Nesikeldavau suskambus telefonui. Nesikeldavau, kai berniukai sugrįždavo iš mokyklos. Kai sutemdavo, nedegdavau šviesos. Apie ką tada galvojau? Apie tai, kad per daug yra praeities, ir ne tokios, kokios norėčiau, o ateities per mažai, ir neteikiančios vilties. Klimpau į praeitį, kurioje viskas buvo ne taip, ir nemačiau jokio išsigelbėjimo ateityje.

Vieną dieną stebėjau, kaip mano vyras išpakuoja sintezatorių, padeda jį ant stovo ir įjungia į tinklą.

– Tai ne sintezatorius, – tarė, – viduje turi plaktukėlius. Per ausines visai neblogai skamba.

Tą akimirką suvokiau, kad jeigu iš tikrųjų pritrūktų man ateities, jau būčiau negyva. Taigi turėjo jos dar šiek tiek likti, gal net visai nemažai, gerai paskaičiavus – kokie trisdešimt metų. Trisdešimt gero gyvenimo metų, tereikia juos pasiimti. Atsikėliau nuo sofos ir pasiėmiau instrukciją. Sintezatorius tiek bendra turėjo su senelio fortepijonu, kiek mūsų butai su butais Milane, kiek mūsų gyvenimas čia su jų gyvenimu ten. Iš tikrųjų jis nieko bendra su tuo neturėjo. Buvo pagamintas Japonijoje ir visada buvo suderintas. Netgi skersvėjai jam nekenkė. Jeigu būtų šalia kritusios bombos, nė vienas garsas nebūtų pažemėjęs. Linksmai leidau laiką su juo iki kito persikraustymo. Paskutiniame mūsų bendrame bute, trijų kambarių, atsirado vietos tikram instrumentui. Apie fortepijoną nebuvo nė kalbos, bet tarp dviejų sekcijų galėjo tilpti pianinas. Ilgai negalėjau apsispręsti. Tokio amžiaus? Ar tai dar turi pras­mės?

Gal būčiau pasilikusi tik vaizduotėje pianiną tarp sekcijų, bet vieną dieną mano vyras, nemėgstantis vilkinti tokių reikalų iki begalybės, nuvežė mane į dirbtuves. Jose stovėjo keliolika, pardavimui paruoštų egzempliorių.

– Renkamės vieną iš jų ir vežamės šiandien namo, – pareiškė.

Tas, kurį išsirinkome, prieškarinis, svėrė daugiau kaip pusę tonos. Keturi stiprūs vyrai užtempė jį laiptais į trečią aukštą. Nemaniau, kad kada nors reikės jį išnešti.

Jis nebuvo remontuotas, kaip kad mus įtikinėjo. Tose dirbtuvėse, kurios kaip tik buvo paskubom likviduojamos, niekas jo nė netikrino. Laimei, nebuvo patyręs sunkaus likimo, jo defektai nekėlė daug rūpesčių. Net ir blogiausias praėjusio šimtmečio akimirkas jis tikriausiai praleido šiltose, švariose ir gana sausose patalpose. Palyginti nedidelės įdubos ant plaktukų liudijo, kad juo ne itin daug grota. Bet klavišai buvo sudilę. Išsikviečiau derintoją. Kai buvo išimti pirmieji klavišai, pamatėme storą dulkių sluoksnį, o po juo gulėjo prieškariniai penki grašiai. Tikriausiai kada nors įkrito tarp klavišų kaip į taupyklę. Gulėjo ten ir balta, vyriškų marškinių sagelė, celiulioidinė, vaivorykštinio blizgesio. Turėjo šauti nuo kieno nors rankogalio, – kada tai atsitiko? ketvirtąjį dešimtmetį? penktąjį? – kai kairioji ranka, – bet kieno ji? – ėmė žemiausio registro akordus.

Trisdešimt devintųjų metų rudenį, kaip žinia, į Varšuvą atvyko svetimi pianistai. Jų buvo daug ir visiems reikėjo apsistoti gerame rajone, butuose su baldais, su patogumais, geriausia – su padoriais instrumentais. Buvusius pianinų savininkus staiga išmetė iš namų, o instrumentai tapo naujai atvykusiųjų nuosavybe. Numalšinus vietos pianistų sukilimą, pianistai atvykėliai ėmė sprogdinti anų namą po namo, gatvę po gatvės. Šiai veiklai visai netrukdė jų geras formos pojūtis.

Mano vyras juokėsi, kai pasakojau jam, kaip atrodė karas Milane: kavą pardavinėjo už korteles, o grietinėlės paprastai nebūdavo. Okupacinės armijos karininkai patys ieškojo laisvojoje rinkoje butų ir mokėjo nuomą. Galima buvo turėti radijus, taip pat automobilius ir pirkti tam tikrą benzino kiekį. Niekas ginklu negąsdino, netampė ir nestumdė, niekas nešaudė į žmones, o jeigu ir šaudė, tai ne kasdien, ne ant kiekvieno gatvės kampo, ne taip, tarsi nieko neatsitiko. Tiesa, prasidėjo nuo grietinėlės, o paskui atskrido bombonešiai. Už tai, kad įsivėlė į tą karą, buvo atsakinga diktatūra, kuri be jų paramos nebūtų išsilaikiusi valdžioje nė akimirkos, taigi nebuvo jie nekaltos aukos. O juk nėra nieko labiau žeminančio, nei tapti nekalta auka.

Mūsų šalyje eiliškumas buvo kitoks, ne toks palankus, bombonešiai atskrido iš karto, iš pat pradžių. Paskui buvo tik blogiau ir blogiau. Vis didesnė panieka, kuri nesiliovė net karui pasibaigus, atvirkščiai, nepaisant to, kad tada aukų skaičius augo jau kur kas lėčiau. Pas mus kiekvienas nė nemirktelėjęs būtų išmainęs savo karą į mano senelio karą be grietinėlės Milane, į tą, kurio Vittorio nenorėjo. Aš jį paveldėjau ir juo didžiuojuosi. Ir net ne todėl, kad jame nėra nei gaudynių, nei tremčių ir kiekvieną savaitę didžiojoje konservatorijos salėje vyksta simfoniniai koncertai – bent jau kol ji dar stovi, kol dar ją aplenkia sąjungininkų bombos. Svarbu yra kitkas: mes, milaniečiai, turėjom tą neįkainojamą privilegiją, kad buvome patys kalti.

Laurai prieš pora metų sukako aštuoniasdešimt. Taip, gyvena jau labai ilgai, juk ji, būdama maža mergaitė, matė Filippo ir Adolfo. Atsiminė, kaip jie po kviestinių sekmadienio pietų sėdėdavo vienas šalia kito ant sofos ir rūkydami cigaretes persimesdavo kokiais juokeliais. Broliai iki gyvenimo pabaigos buvo geriausi draugai, ir galbūt šitai dar ir šiandien stiprina mūsų šeimą, nepaisant praėjusių daugybės metų, nepaisant atstumų. Lauros sveikata silpnėja, bet ji netiki, kad medicina ją išgelbės. Nesutiko operuotis. Dabar juda vežimėliu, elegantiška ir taktiška kaip anksčiau.

Aplankau ją kasmet, atvažiuoju bent porai dienų, visada žiemai baigiantis. Atmintis jai gerai tarnauja. Todėl kalbamės apie praeitį. Ettore – jos tėvas, Vittorio pusbrolis – išsivežė ją prieš pat karą į kelionę po Europą. Atostogauti išvyko dideliu anglų gamybos automobiliu. Ettore mėgo angliškus automobilius, tris tokius turėjo garaže. Taip pat mėgo gerus restoranus ir viešbučius. Jis nebuvo švaistūnas, bet ir juodai valandai neatidėliojo – kiek uždirbdavo, tiek išleisdavo. Buvo įpratęs, kad gyvenimas tenkina jo norus. Nieko panašaus į juodą valandą jis turbūt nė neįsivaizdavo. Jiedu išsiruošė į Vieną ir į Miuncheną. Ir į Niurnbergą, kuriame ant kiekvieno namo viena prie kitos plevėsavo hitlerininkų vėliavos. Likusios po nacionalsocialistų partijos suvažiavimo. Maištautojas Ettore gatvėje švilpavo internacionalą ir erzino vietinius, pasitempusius, su svastikomis ant rankovių. Kai policininkai tikrino jo dokumentus, juokėsi jiems į akis. Visada jautėsi visiškai laisvas, o be to, jų šalyje jis buvo padorus svečias – turtingas turistas. Neturėjo ko bijoti.

Ettore niekada nemanė, kad jam gali nutikti kas nors bloga. Nes iki tol visi jo kvailiojimai gerai baigdavosi. Jo statybinių medžiagų gamyklai šis laikas buvo konjunktūros aukso amžius: jis galėjo mokėti geras algas, apmokėti atostogas ir pirkti gausias šventines dovanas. Ettore neapkentė Musolinio, mėginusio apriboti minties laisvę. Musolinis ir Hitleris buvo atgrasūs visapusiškai. Režimo laikraščiai melavo, todėl Ettore skaitė viską atvirkščiai, net ir tai, ką jie rašė apie Sovietų Sąjungą. Namuose išmokytas sąžiningumo nesumotų, kad meluoja ir vieni, ir kiti. Kad po stalu pasirašomi slapti paktai.

Jeigu ideali santvarka būtų tada perkelta į jo šalį, tai už savo automobilius, už savo gražų namą, už savo minties laisvę ir netgi už apmokėtas atostogas ir šventines dovanas labai greitai būtų atsidūręs Vorkutoje arba Kolymoje ir niekada iš ten negrįžtų. Kaip galėjo apie tai nežinoti? –­ mąstau pikta. Jo pasitikėjimas man atrodo neatleistinas kaip išdavystė. „Rusijoje, – sakydavo, kai jam buvo pasakojama apie industrializacijos žiaurumą, – neįvyko pramonės revoliucija, ten yra visai kitokios sąlygos, o Stalinas, be abejonės, supranta, kad ne visur yra taip pat." Ettore neįsivaizdavo, jog kas nors, Stalinas ar Hitleris, kad ir kokiomis aplinkybėmis, galėtų pakelti prieš jį ranką. Todėl, kai buvo vokiečių žandarmerijos suimtas, visų pirma labai nustebo.

Bet jis nebuvo nekalta auka. Nesijautė nepatogiai, nes sąžiningai uždirbo savo įkalinimą. Ir nebuvo nutrenktas į anoniminę minią. Iš viso nebuvo jokios anoniminės minios. Buvo pradėtas įprastas tyrimas, su juo, kaip su pavojingu priešu, buvo elgiamasi pagarbiai. Jau anksčiau, išvydęs savo paieškos skelbimą, šeimą išsiuntė į vokiškąją Šveicarijos dalį, iš kurios buvo kilusi jo žmona, mano tetos Lauros motina. Jis laikėsi konspiracijos taisyklių, nors ir šventai tikėjo savo laiminga žvaigžde.

O apleistą namą užėmė hitlerininkai, tiesiog pastūmė vartelius ir įėjo į sodą. Namas, priešingai nei sodas, buvo gerai apsaugotas, durys ir langai uždaryti, bet jie turėjo juos atidaryti, nes name norėjo įrengti karininkų kazino. Ettore pasiekė žinia, kad jie perdaro vidų. Neištvėrė, atvažiavo pasižiūrėti, koks jo senienų, gramofono ir bibliotekos likimas. Pasikeitęs, užleidęs barzdą ir ūsus, ant akių užsimaukšlinęs kepurę, pasibeldė į sodininko namelį. Štai tada ir įkliuvo. Iki šiol nežinia, kuris iš kaimynų paskambino policijai.

Per tardymą Ettore nebuvo kalbus, nuo pradžių iki galo neištarė nė žodžio. Ir čia istorija galėtų baigtis, jeigu likimas ir vėl nebūtų jo pagailėjęs.

– Tu manai, kad tokia laiminga pabaiga iš dangaus nukrenta? – Laura nutyla. Iš dangaus nenukrito, už jį reikia dėkoti skambučiams. Apie Ettore paskelbtą mirties nuosprendį sužinojo Šveicarijoje jo žmona ir iš nevilties paskambino savo tetai, Šv. Kryžiaus seserų studičių vienuolyno Mencingene vyresniajai. Vienuolyne gyveno tokia sena, daug pažinčių Vatikane turinti vienuolė. Į vokiečių komendantūrą Romoje kreipėsi su malonės prašymu pats popiežius Pijus. Vienuolės jam nesakė, kad Ettore jo nemėgsta. Vittorio ir du jo broliai nebuvo pamaldūs katalikai. Tai prasidėjo jau nuo Adolfo ir Filipo.

– Filippo ir Adolfo nebuvo bažnyčios priešai. Jie buvo agnostikai, kaip ir tavo motinos šeima, – sako Laura, kuri su mano motina susipažino Milane. Jie iš veido ir figūros buvo panašūs, abu rengėsi panašaus stiliaus drabužiais ir buvo drovūs. Laura prisimena mano motiną ir nutyla. Abi tikėjimo stoka suvienytos šeimos susikimba rankomis akompanuojant angelų chorams, skaidrios kaip oras.

Mirties nuosprendis Ettore buvo pakeistas į dvylika metų sunkiųjų darbų, kuriuos privalėjo atlikti Vokietijoje, konkrečiai – Buchenvalde.

– Nuosprendžio nepakeitė, tik jį paredagavo, – pastebiu. – Vokiečiai pasityčiojo iš popiežiaus.

Bet paskui, keturiasdešimt penktųjų pavasarį, amerikiečiai, išlaisvindami Buchenvaldo stovyklą, pasityčiojo iš vokiečių. Ettore liko gyvas ir galėjo grįžti namo. Jam buvo netgi grąžintos senienos, gramofonas ir plokštelių kolekcija – už tai ačiū sodininkui, kuris žinojo, kur vokiečiai išvežė daiktus. Dingo tik knygos. Ir Ettore pradėjo iš naujo jas supirkinėti, visą biblioteką. Už savo išlaisvinimą jis nejautė dėkingumo nei popiežiui, nei amerikiečiams. Tik Sovietų Sąjungai. „Tai jie, – sakydavo, – užsikrovė ant pečių sunkiausią karo dalį."

Tik praėjus geram dešimtmečiui –­ jo dukra Laura spėjo ištekėti ir pasigimdyti vaikų, o gamykla jau buvo uždaryta –­ jis skausmingai nusivylė Sovietų Sąjunga. Chruščiovas, patvirtindamas informaciją apie masinį terorą, kurią nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios skelbė įsimelavusi italų spauda, sukėlė sunkią ligą. Stiprios širdies ir proto Ettore pusantrų metų ištvėrė nepalūžęs Buchenvaldo stovykloje, bet dabar, staiga iki keturiasdešimties laipsnių pakilus temperatūrai, sukniubo ir paskui kliedėdamas keletą savaičių pragulėjo lovoje. Galima gyventi be vilties, bet jis šitaip nemokėjo. Kai galų gale pakilo iš patalo, pasidavė be jokių išlygų Mao traukai.

Vittorio lankė jį jo gražiame name ir, ramiai sėdėdamas fotelyje, ilgai diskutavo, o Ettore tuo metu vaikštinėjo po savo biblioteką kaip tigras narve. Net valdant Musoliniui, Vittorio nė akimirką nepasitikėjo Stalinu. Taigi negalėtų pasitikėti ir Mao. Niekada nejuto poreikio, kuriuo nors iš jų pasitikėti. Ar todėl, kad jo sąžinė džiaugėsi jausdama ištaigą, nes jis neturėjo gamyklos? O gal viltis jam gyventi nebuvo taip labai reikalinga? O gal jam labiau patiko semtis jos iš savo meilės romano?

Taip, kaip Ettore, Vittorio netiko gyventi mūsų šalyje. Per daug mėgo gražiai patiektą stiprią kavą su grietinėle ir gerų kvepalų aromatą. Be to, jis nemokėjo jaustis didesnės visumos dalele. Nebūtų supratęs to, kas čia buvo vadinama tikrove ir kur buvo privaloma visiems dalyvauti. Jis gyveno tais reikalais, kuriais gyveno anoji Europos pusė – savo romanu, politinės situacijos ir biržų svyravimų sekimu. Šito mūsų Europos pusė tylėdama pavydėjo anai. Bet garsiai su pašaipa klausėme, ką gi jie ten išmano apie tikrą gyvenimą. Buvome įsitikinę, kad tik pas mus, kur nėra vilties, gyvenimas yra tikras. Apie neviltį viską žinojome. Manėmės esą tarsi gelmių žuvys, ištveriančios vandens masių, didumo sulig tūkstančiu aukštų, spaudimą. Kas gali mums prilygti? Jie mus irgi šiek tiek niekino, įsitikinę, kad tikras gyvenimas yra tik laisvėje.

Pokalbiai su Laura apie praeitį visada užstringa toje pačioje vietoje: ties erzinančia, neišsprendžiama Jaltos tema.

– Dykai gavo pusę Europos, – prisimenu su kartėliu.

– Tą pusę, kurioje ir taip jau sėdėjo, – atsako Laura, mesdama į mane neramų žvilgsnį, nes žino, kad einame slidžiu keliu. – Niekas neturėjo jėgų toliau kovoti. Ar tau labiau patiktų, jeigu būtų ant jo numetę ato­minę bombą?

– Galėjo bent jau suvaidinti, kad ir tai įmanoma. Juk ir jis neturėjo jėgų toliau kovoti.

Lauros anūkai nuobodžiauja ant sofos. Jalta, na taip, mokėsi mokykloje.

– O jūsų nuomone Čerčilis su Ruzveltu sąžiningai pasielgė? – klausiu.

– Na ką tu, ten buvo viena šutvė.

– Tada visa tai kitaip atrodė, – tvirtina Laura. – Gyvenome griuvėsiuose. Visi galvojo tik apie tai, kaip pradėti viską atstatinėti, kad pasaulis vėl galų gale normaliai atrodytų. Kas galėjo numanyti, kad Stalinas blogai elgsis su Rytų Europa, jeigu ją gaus? Įvairių buvo padaryta nuolaidų, gal ir didelių, bet pripažink, kad jos atnešė taiką ir gerovę.

Ji nutyla ir žinoma galvoja, kad karas yra visiškas absurdas. Prisimena dėdę Andreino, dvidešimtmetį, bombos sudraskytą anksčiau, nei jis spėjo iššauti iš karabino, iš karo net karste nesugrįžusį. Tarp mūsų nėra Andreino vaikų, nei jo anūkų. Tik prisiminimai apie jo mirtį gyvena giminėje beveik šimtą metų. Jie perduodami iš kartos į kartą kartu su stalo sidabru, ir beveik šimtą metų šioje mūsų atminties vietoje negyja infekcija. Laura, nors gimė jau gerokai po pirmojo karo, sirgo šia liga visą gyvenimą. Sirgo ja Ettore, sirgo Vittorio, du jo broliai ir Vico, mano tėvas. Ir aš šia liga sergu. Kaip tik nuo tos mirties prasidėjo keturiolika metų pavėlavęs dvidešimtas amžius, kuris vis dėlto sparčiais veiksmais spėjo atidirti prarastą laiką. Šimtas metų nesusipratimų.

– Aha! – atsakau, vos vos pakeldama balsą. – Tai tau visai netrukdo, kad už jūsų taiką ir gerovę sumokėjo baltai ir lenkai, vengrai ir čekai?

– O ar tokie žmonės, kaip Ettore, Vittorio ir tavo tėvas nepadarė visko, ką galėjo? Todėl labai prašau, nekalbėk šitaip. Geriau galvoti apie ateitį. Praeitis gal ir nebuvo labai graži, bet jos nepakeisime.

Suprantu, kad Ettore galėjo suklysti, bet turbūt ne visiškai ir ne visur. Pavyzdžiui, kovodamas su Hitleriu... Tylime. Dabar galima būtų pakalbėti apie orą, bet niekas nesugeba pradėti.

– Juanita! Juanita! – šaukia Laura. Virtuvėje įjungtas televizorius, todėl nieko nesigirdi. Juanita, indėnė iš

Už lango į tirštą Milano rūką, tokį pat, kokį prisimenu iš vaikystės, leidžiasi žiemos sutemos.

– Ir rytoj panašiai turėtų būti, – sako Laura, žiūrėdama į dangų.

Mėginu prisibelsti į jos sąžinę.

– Čerčilis su Ruzveltu lengva ranka jam į nelaisvę atidavė šimtą milijonų žmonių. Pamėgink bent jau pasipiktinti.

Ji nesugeba pasipiktinti.

– Gal mums nereikėtų visada dėl to paties pyktis? – klausia maldaujamu tonu. Negi sulaukusi tokio amžiaus nenusipelnė, kad su ja elgtųsi maloniau? O man kaip tik ateina į galvą mintis, ką jai pasakyti, kad pagaliau suprastų: kad pas mus po karo, valdant Stalinui, Ettore vietoj ordinų būtų sulaukęs nuosprendžio.

Bet argi galiu ją toliau kankinti?

Juanita įstumia vežimėlį, ant kurio stovi arbatinukas ir puodeliai. Prisipilam arbatos ir ragaujame sausainių. Jeigu nėra svečių, popiečio arbata čia geriama prie virtuvinio stalo kartu su Juanita. Juanita turi du vaikus, bet jie pasiliko Peru, tetų ir pusseserių globai. Su jais susitinka tik internete. Stengiamės pagarbiai žiūrėti į tai, kad Europa jai mažiau rūpi nei jos šeima, ir todėl kalbamės apie gyvenimą.

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

I. Chmielewska – knygų vaikams ir suaugusiesiems kūrėja. Grafikos studijas baigė Torunėje (Lenkija), kur gyvena ir kuria iki šiol, dėsto knygos dizainą. Iwonos knygos leidžiamos daugelyje šalių, bet turbūt labiausiai žinoma ji Pietų Korėjoje –­ vienoje novatoriškiausių picture book (piešinių ir tekstų knygų) rinkų. Per pastaruosius dešimt metų šioje šalyje išleista per dvidešimt I. Chmielewskos knygų. Už savo kūrybą ji pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Svarbiausi: Auksinis obuolys Bratislavos iliustracijų bienalėje (2007), iliustruotojų „Oskaras" – Bologna Ragazzi Award Tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje (2011 ir 2013).

I. Chmielewska Vilniaus knygų mugėje vasario 20–22 d. veda kūrybines dirbtuves vaikams ir jaunimui „Piešinių ir tekstų knyga – mąstymas ir žaidimas".