Šis eilėraščių pluoštelis dešimtmečius pragulėjo KGB archyvuose. Kelių lapų sąsiuvinėlį su lietuvių ir azerbaidžaniečių kalba parašytomis eilėmis enkavėdistai ir stribai 1949 m. rugpjūčio 16 d. aptiko po susišaudymo su Lietuvos partizanais Aukštašlynio kaimo pakraštyje (Raseinių r.). Taip bloknotas su „nacionalistiniais eilėraščiais“ atsidūrė baudžiamojoje byloje kaip svarbus daiktinis įrodymas.

Tarp pokario Lietuvos partizanų buvo nemažai rašančiųjų – dažniausiai minimi Benius Labėnas, Bronius Krivickas, Mamertas Indriūnas, Diana Glemžaitė, Petras Bartkus. Mažai kas žino, kad greta lietuvių ir kitų tautybių partizanų kovėsi dar vienas literatas, pradedantis poetas – mano tėvynainis Šakiras Sadygovas.

Šakiras Sadygovas (Şakir Həsrət oğlu Sadıqov) gimė 1919 m. Azerbaidžano Udžaro rajono Kazykumlago kaime. 1939 m. rugsėjį Geokčajaus mokytojų kolegijoje studijavęs Š. Sadygovas buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją ir iš karto pateko į vieną karščiausių to meto vietų – prie vakarinės SSRS sienos, už kurios jau vyko karas.

1941 m. liepą, vermachtui atakuojant Rytų kryptimi, Šakiro dalinys atsidūrė apsuptyje, o jis pats pateko į nelaisvę. Iki 1941 m. gruodžio Š. Sadygovas kalintas karo belaisvių stovykloje Baltarusijoje, iš kur vėliau perkeltas į Lietuvą ir iki 1944 m. pabaigos dirbo pas ūkininkus Raseinių apskrityje. Į Lietuvą grįžus sovietams, buvęs belaisvis gyveno nelegaliai. 1945-ųjų rugpjūtį įstojo į Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanų būrį ir iki 1950 m. aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietų okupacijai kovoje.

Reikia pastebėti, kad prie Lietuvos laisvės kovotojų Š. Sadygovas prisijungė ne todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo –­ 1944-aisiais jis turėjo gerą progą išvykti į Vakarus, tačiau tai padaryti atsisakė. Lietuvoje jis liko vedinas idėjos kautis už laisvę ir nepriklausomybę. Tuometinė Lietuvos politinė situacija buvo labai panaši į prieškariu sovietų okupuotame Azerbaidžane susiklosčiusias aplinkybes. Partizanų gretose jis kovėsi ne tik už Lietuvą, bet ir prieš stalininį režimą.

Lietuviai naująjį partizaną priėmė šiltai. Iš pradžių jam buvo patikėta štabo apsauga, o 1948–1949 m., pradėjus retėti partizanų gretoms, patyręs kulkosvaidininkas Š. Sadygovas tapo generolo Jono Žemaičio, vadų Venclausko, Bartkaus ir kitų žinomų kovotojų bendražygis.

Per penkerius partizanavimo metus jis turėjo penkis slapyvardžius – Antanas, Valius, Muzikantas, Vurgun ir Almas.

Muzikanto slapyvardį partizanas, matyt, rinkosi todėl, kad savo gimtinėje garsėjo kaip atlikėjas, meistriškai grojęs styginiu liaudies instrumentu taru. Apie tokį jo gebėjimą šių eilučių autoriui 2011 m. paliudijo Šakiro sūnėnas Fechretas.

Azerbaidžanietiškas žodis „vurgun“ reiškia „įsimylėjęs“. Šį pseudonimą turėjo žymus anų laikų azerbaidžaniečių poe­tas Samedas Vurgunas (Vekilovas, 1906–1956). Lietuvių skaitytojai S. Vurguno kūrybą pažįsta iš Albino Žukausko, Juditos Vaičiūnaitės, Antano Venclovos, Sigito Gedos, Jono Jakšto vertimų. 1950 m. balandžio 10 d. Raseinių apskrities Aleksandraičių vienkiemyje jis pateko į MGB ir stribų apsuptį, priešinosi 5 valandas, kol galiausiai apsvaigintas prarado sąmonę ir buvo paimtas į nelaisvę. Iš jo paimtas automatinis šautuvas, du pistoletai.

Tardomas partizanas išreiškė pageidavimą, kad čekistai jį tardytų lietuviškai. NKVD-MGB tardymo byloje užfiksuota, kad Š. Sadygovui iš lietuvių į rusų ir atvirkščiai vertėjavo LSSR MGB Raseinių skyriaus leitenantas Rakauskas, to paties MGB padalinio vertėjai Aniulis, Gžeičikas, leitenantas V. Šamanovas ir kt.

Pabaltijo karinės apygardos karinis tribunolas tų pačių metų lapkričio 27-ąją pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1b, 58-8 str. nuteisė Š. Sadygovą mirties bausme sušaudant. Nuosprendis įvykdytas 1951 m. balandžio 18 d. Vilniuje. Kur palaidotas Š. Sadygovas, nėra žinoma.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo cent­ro 2012 m. rugsėjo 10 d. įsakymu jam pripažintas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties).

2013 m. vasario 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu eilinis Šakiras Sadygovas už nuopelnus kuriant ir stiprinant LR krašto apsaugą po mirties apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.