Maksim Minimum. Meilės trikampis

„Vertimas kaip moteris: arba negraži, bet ištikima, arba graži, bet neištikima.“
Iš gatvės


Maksim Minimum (orig. מאַקסים מינימום, g. Vanuatu) yra savo šalyje žinomas miuziklų autorius bei poetas, kuris ko tik nėra neišleidęs: nei knygų, nei garso plokštelių su savo miuziklais, nei žmonos iš namų. M. Minimum dabar gyvena netoli Kavarsko (šalia Anykščių), kur dienas leidžia slėpdamasis nuo Vanuatu mokesčių inspektorių. Kūrinys „Meilės trikampis" (orig. „Tam giác tình yêu") pasakoja apie gimtųjų autoriaus vietų kasdienybę ir yra laikomas brandžiausiu šio rašytojo veikalu. Šiame vertime veikėjų vardai pakeisti į lietuviškus.

MAKSIM MINIMUM
MEILĖS TRIKAMPIS

Miuziklas paremtas tikrais išgalvotais faktais

Pirmas veiksmas

Pirmas paveikslas

Vieškeliu pėdina susirūpinęs Vaclovas, kartkartėm sustoja ir trindamas delnu kaktą kažką vis pamąsto.

VACLOVAS (liūdnu balsu lėtai uždainuoja).
Ir kur aš vakar, ir ką aš vakar,
Su kuo aš vakar ir kam aš vakar?
Kodėl aš vakar ir ko aš vakar
Vartojau, kad man taip?

Už Vaclovo nugaros išdygsta choras, eina Vaclovui iš paskos ir dainuoja.

CHORAS. Ir ko tu vakar...

VACLOVAS. Ir ką aš vakar?

CHORAS. Su kuo tu vakar...

VACLOVAS. Ir kam aš vakar?

CHORAS. Kodėl tu vakar...

VACLOVAS. Ir ko aš vakar?..

CHORAS. Vartojai...

VACLOVAS. Kad man taip?

Choras dingsta, Vaclovas toliau kulniuoja vienišas.

VACLOVAS (trinkteldamas delnu sau per makaulę).
Tikrai!
Ėjau plaktuko aš pas Ipolitą!
Tikrai!
Beeidamas prasilenkiau su Zita!

Vaclovas pėdina toliau, netrukus vėl trinkteli sau per galvą ir užtraukia.

VACLOVAS.
Tikrai!
O Zita nešės butelį už skverno!
Tikrai!
O vyras jos – užusieny dėl darbo!

Vaclovui už nugaros pasirodo choras.

CHORAS.
Tikrai!
Ir Zitos butelis tave viliojo!
Tikrai!
O vyras jos jau lipa tau ant kojų!

VACLOVAS.
Ar Zitos vyras tai?
Ar man tik nemeluojat?

CHORAS.
Kazys įtūžęs, ar matai?
Jis dviračiu važiuoja!

Vaclovas žvilgteli sau už nugaros ir tolumoje pamato kažką vis artėjant.

VACLOVAS.
Oi, ne, negali būti!
Po šimts tas Zitos butas!

CHORAS.
Bet toks jau josios būdas!
Skubėk, Kazys įtūžęs!

Antras paveikslas

Dviračiu mina Kazys, tolumoje mato kažką einant. Pradeda minti greičiau.

KAZYS.
Tai jis, tai jis žingsniuoja!
Tiktai kodėl taip skuba?
Ar Vaclovui jau nebereik
Jo apatinio rūbo?

Grįžau namo ir lovoje,
Kur knarkė mano Zita,
Radau apatinius pilkus
Ir „Vacio" užrašyta.

Už Kazio atsiranda choras, minantis dviračius.

CHORAS.
Tai jis, tai jis žingsniuoja!
Ne veltui šitaip skuba –
Miegojo tavo lovoje,
Kol Tamstos ten nebuvo!

KAZYS.
Jis man kaip brolis, tas Vaciukas –
Jei su Maryte susipyks,
Tuoj pat pas man atbėgti gali
Kol jųjų santykiai atšils!

CHORAS.
Bet jis su tavo Zita, su tavo Zita jis!
Kol pats buvai išvykęs, jie lovoj tris
naktis...

KAZYS.
Matyt, pavargę buvo –
Juk Zita iš naktinės...

CHORAS.
Na, o Vacys tuomet iš kur?

KAZYS.
Nulūžo po naminės...

Choras sankryžoje nusuka šonan, Kazys toliau mina vienas.

KAZYS.
Tai jis, tai jis žingsniuoja!
Tiktai kodėl taip skuba...

Antras veiksmas

Pirmas paveikslas

Pro kalne stovinčio namo langą žvelgia Zita, mato tolumoje skubantį Vaclovą ir prie jo dviračiu artėjantį Kazį, viena ranka mojuojantį apatiniais.

ZITA. Ir kas man šovė į galvelę, kas?

CHORAS (pasirodo televizoriaus, esančio už Zitos, ekrane). Mintis!

ZITA. Kad sugalvojau pasikviest jį, kas?

CHORAS. Mintis!

ZITA. Kas laukia dabar Vacio,
kas manęs?

CHORAS. Mirtis!

ZITA. Ir kur dabar man pėdint
pasikart?

CHORAS. Į rūsį!

Zita tuoj pat pakyla nuo lango ir raudodama nusileidžia rūsin.

Antras paveikslas

Vacys bėga ristele, sunkiai gaudo orą. Sustoja ant ežero skardžio. Atsisukęs pamato vis artėjantį Kazį.

VACLOVAS. Kodėl likimas esti toks
žiaurus?

LIKIMAS (girdėti iš ežero). Kas, ar aš?

VACLOVAS. Dabar Kazys – viens du –­
mane užmuš...

LIKIMAS. Na, va.

VACLOVAS. Man maišosi jau žemė
ir dangus...

LIKIMAS. Aha.

VACLOVAS. Dėl meilės Zitai būsiu
aš drąsus!

LIKIMAS. Šok čia!

Vacys nuo skardžio įšoka ežeran.

Trečias veiksmas

Kazys po kelių minučių privažiuoja prie ežero skardžio.

KAZYS.
Ir kur pradingo tas Vacys taip netikėtai?
Mačiau, kažkur pasuko, bet nėra
Čia sankryžos jokios, tik statūs skardžiai,
Ei, Vaclovai, gal tu kažkur greta?

CHORAS.
Jau nebėra bičiulio tavo, jo jau nebėra,
Likimas Vacį čiupo rankom tiesiai
pas save...
Iškviesk narus, tegu anie suranda
draugą tavą,
Pranešk Marytei jo apie nelaimę šią
kaip dera...

KAZYS.
Oi, tu, likime, greitai pasirodyk!
Jei tik drąsos turi bent mažą
kruopelytę!

LIKIMAS (iš ežero).
Aš čia, nešauk, girdžiu geriau,
nei tau atrodo,
Beje, ateik ir pasiimk mane,
kaip Vacys Zitą!

Likimas ima juoktis.

KAZYS.
Vis tiek rytoj šią balą seną
Išsiurbs ir liks tiktai duobė,
Kurią užpils juodžiausiom žemėm,
O jon bus pasėta žolė.

LIKIMAS.
Negali būti! Negražu
Taip elgtis sau su likimu!
Matyta kur ir kur girdėta
Likimą žemėmis apdėti!

Kazys apsuka dviratį ir neskubėdamas nurieda namų link. Jam iš paskos dviračiais mina pasirodęs choras.

CHORAS.
Būna šitaip kartais, jog meilės trikampis
Egzistuoja ir tada, kai puošia jį kvailys.
Nors nesinori šitaip tojo Kazio ir vadinti,
Kai iš visų herojų gyvas liekas vienas jis!
Ir dar choras.

Vertė Tomas Dirgėla

 

Rojhane Hosseini (Iranas). „Apoteozė“, akmens masė, 150 cm, 2014

Draugai