Maksim Osipov. Draugas iš Lenkijos

Nuotrauka iš maxim-osipov.ru

Мaksimas Osipovas gimė 1963 m. spalio 4 d. Maskvoje. Baigė 2-ąjį Maskvos medicinos institutą, оrdinatūrą, аspirantūrą, apgynė disertaciją. Dirbo Kalifornijos universitete, Maskvos klinikose. 1993 ir 2005 m. išleido knygą „Klinikinė echokardiografija“ (kartu su Nelsonu Schilleriu), tapusią žinomiausiu šios srities vadovu rusų kalba. 1994 m. įkūrė ir vadovauja medicinos leidyklai „Praktika“, kurioje leidžiama ir muzikologinė bei teologinė literatūra.

Nuo 2005 m. vėl dirba gydytoju, tais pat metais įkurta labdaringa „Pagalbos Tarusos ligoninei draugija“, kurios veikla išgarsėjo 2008 m. po sėkmingo pasipriešinimo vietinės valdžios savivalei. Draugija parūpino Tarusos ligoninei keletą kvalifikuotų gydytojų ir šiuolaikinės įrangos.

Nuo 2007 m. Оsipovas publikuoja apybraižas, apsakymus ir apysakas, dažniausiai – žurnale „Znamia“, apdovanojusiame jį premija. Jis ir keturių prozos rinkinių autorius: „Nuodėmė būtų skųstis“ (2009), „Naminio paukščio klyksmas“ (2011), „Renesanso epochos žmogus“ (2012) ir „Jūros banga“ (2014) – visus išleido leidykla „АСТ-Corpus“. Jurijaus Kazakovo premijos laureatas už geriausią 2010 m. apsakymą („Maskva–Petrozavodskas“), 2013 m. Bunino premijos laureatas, 2010 m. premijų „Jasnaja poliana“ ir NOS, 2012 m. ir 2014 m. Belkino premijos finalininkas. Osipovo kūriniai išleisti dviem rinkiniais Prancūzijoje, išversti į anglų, lenkų, suomių kalbas (leidykla „Verdier“), 2016 m. išeis rinkiniai ispaniškai ir kataloniškai („Club Editor“, Barselona).

Pjesė „Rusų kalba ir literatūra“ pastatyta Omsko dramos teatre (2012) ir Mažajame Sankt Peterburgo dramos teatre (2013), o „Atpirkimo ožiai“ – radijuje, monospektaklis „Rigoletas“ (mandagumo tragedija) numatomas statyti kitais metais Sankt Peterburge.

 


Istorija prasideda ne nuo anekdoto: anekdotas sugriaus ją, sunaikins. Kaip tas, apie maskviečius, „o“ tariančius kaip „a“. Kelių policininkas sustabdo narkomanus: „Iš kur keliaujate?“ –­ „Nuo Okos.“ Jis jiems: „Kak Oka?“ Maskoliškai skamba kaip „Ka-ka-ka“. Narkomanas klausia draugo, ką anam atsakyti. „Sakyk jam: „Ko-ko-ko.“ Viskas, pabaiga, juokis. Istorijai reikia plėstis, judėti.
Štai mergaitė atskrenda į didelį Vakarų Europos miestą. Vienoje rankoje –­ krepšys, kitoje – smuiko dėklas. Jaunas pasienietis domisi jos kelionės tiks­lu. Ilgu pasakoti: reik kai kam pagroti, vieną instrumentą išbandyti. Mergaitė prastai moka kalbą ir teatsako: „Aš čia turiu draugą.“ Pasienietis varto jos pasą: žiūrėk man, jie beveik vienmečiai, jis manė, kad jai turbūt penkiolika. O kodėl viza lenkiška? Jis ją praleis: Europos Sąjunga, Šengeno sutartis, viskas gerai, bet ji turi paaiškinti.
Lenkišką vizą gauti paprasčiau nei kurią kitą. Po neilgos pauzės mergaitė atsako:
– Lenkijoje irgi turiu draugą.
Pasienietis plačiai šypsosi. Nieko, svarbiausia praleido.
Tai istorijos pradžia.
Mergaitė mokosi muzikos nuo šešerių metų, kaip visi – nuo vėlyvojo ikimokyklinio amžiaus. Dabar ji ketvirtame konservatorijos kurse. Jos profesorei gerokai per aštuoniasdešimt, gyvenimą ji paskyrė tam, kad smuikas skambėtų švariai ir išraiškingai. Visame pasaulyje nerasi šaunesnės pedagogės.
– Klausykis savęs, – sako profesorė. Ko gero, tiktai tą ir tepasako. – Ką man su tavim daryti, gal tu žinai?.. Tik pamanykite, ji muziką mėgsta. Tai ir klausykis jos iš plokštelių. Na, ko tu stovi? Grok jau.
Ištveria ne visi, bet daugiausia ištveria. Tą pačią grojimo techniką reikia kartoti metų metus, kol ji vieną dieną pasakys: nebūtum tu tokia pai­ka... Vadinasi, pavyko ir dabar pavyks.
Šiandien baigė. Mergaitė dedasi smuiką į dėklą.
– Sakyk, – staiga klausia profesorė, –­ o kokiu instrumentu tu vaikystėje norėjai groti?
Keistas klausimas. Žinoma, smuiku.
Profesorė lyg ir nustebusi:
– Ir kaip tai prasidėjo?
Ogi taip, aiškina mergaitė, sename bute buvo smuikelis, aštuntinis, net be stygų, ir štai ji pasisukinėjo su juo prieš veidrodį...
Profesorė susimąsčiusi taria:
– Vadinasi, tavo svajonė išsipildė?..
Kas tai buvo – klausimas ar teiginys? Ir ką ji sau įsivaizdavo tą akimirką – ar tik ne šią savo mokinę po šešiasdešimties metų? O gal ką nors prisiminė?

Mes žiūrinėjame 1934 metų nuotraukas. Jose būsimai profesorei dešimt metų. Tie patys taisyklingi bruožai, abejingumas, ramybė. Programėlė: vaikiškas koncertas – Liova, Jaša, ji. Jei nuotraukos būtų geresnės kokybės, ant kiekvieno vaiko kaklo, kairėje pusėje būtų matomos dėmelės, iš jų atpažintume smuikininką.
Pavymui dar nuotraukų iš evakuacijos: ir vėl Liova, Jaša jau su suaugusiųjų programomis, dar – Katia ir Dodikas, taip ir parašyta: Dodikas. „Vadinasi, tavo svajonė išsipildė...“ – žinoma, irgi istorija, bet išvystyti jos nepavyks nepažeidus kažko svarbiausio, ko žodžiais neišreikši.
„O, muzika tik meilei nusileidžia“, –­ taip pasakyta. Ar nusileidžia?
Grįžkime prie draugo iš Lenkijos: netrukus jis vėl padėjo mergaitei.
Iš Europos ji parsivežė reto grožio karolius ir į vienos bičiulės klausimą (būtent taip, neturi ji tikrų draugių, nieko nepadarysi) atsakė, pati nežinodama kodėl:
– Toks vienas draugas padovanojo. Iš Lenkijos.
Bičiulė, taip pat smuikininkė, šnekutė, audringa tokia – ko gero per daug. Kartais ji sukuria ryškių įvaizdžių:
– Praveri langą, o ten – kariškis!
Taip ji perduoda savo pojūčius iš kažkokios džiaugsmingos moduliacijos.
Anądien tekėti susiruošė, net profesorę nustebino:
– Tekėti? Ji dar nesugrojo Sibelijaus!
Teko bičiulei pas kitą dėstytoją pereiti.
– Na, tu pavarai, – komentuoja ji karolius. – Maniau, taip ir liksi viena kaip arktinis triušis.
Taigi draugas iš Lenkijos pradėjo įgyti šiokią tokią egzistenciją. O netrukus ir iš bėdos ištraukė, taip sakant, rimtai.

Surasti tokį smuiką, kad jis šnekėtų tavo balsu, – visad laimė. Šito, netikėtai sutikto, su kuriuo ji ūmai suprato jau nebesiskirsianti, skambėjimas ryškus ir kartu kilnus. Necypiantis net pačiame viršuje. Itališkas, bent pusiau, tarp smuikų irgi pasitaiko maišytų: apačia vieno, viršus kito. Nesenas – šimtas su trupučiu metų. Geras žmogus padovanojo, labai nejaunas. Daug visko įdomaus lieka už skliaustų, tačiau nei mergaitė, nei juo labiau mes nesužinosime smulkmenų. Žmogus geras, nebiednas, su liguista sąžine, o kurio gero žmogaus ji neliguista? Padovanojo su išlyga, kad ji niekam nepasakos.
Bičiulei smuikelis, žinoma, irgi patiko.
– Na, ir kiek? Prajuokink.
Mergaitė gūžteli pečiais: kokie jau čia juokai?
– Irgi draugas iš Lenkijos padovanojo? Jo-o-o, baisu su tokiu gatve praeiti.
– O su kūdikiu nebaisu gatve?
Bičiulė jau pagimdžiusi.
– Niekad nemėgau lenkų, – prisipažįsta ji. – Vadinasi, buvau neteisi?
Vadinasi, neteisi.
– Puikuojasi jie, arogantiški.
Mergaitė neleis įžeisti draugo:
– Tai ne arogancija, – atsako. – Tai garbė.
– Jis nors tave lanko?
– Nieko, jei aš tau neatsakysiu?
Bičiulė viską apie save pasakoja: ir apie vyrą, dabar jau buvusį, ir apie tą ar tuos, su kuriais susitikinėja. Kokios ten paslaptys? Eik tu, vieni niekai.
– O kuo jis vardu, gal galima sužinoti? – įsižeidė: – Na ir gerai, ir bučiuokis su juo, kad nori.
Taip apie draugą iš Lenkijos sužino visa konservatorija. Dosnus, skonį turi, yra ko pavydėti. „Tylioje baloje velniai maudos“, – sako apie mergaitę patyrę žmonės. Tačiau jie klysta: šioje baloje nėra jokių velnių.

Konservatorijos baigimas – vieni rūpesčiai. Norisi valstybiniam ansamb­lio egzaminui išmokti kažką neįprasta. Mergaitė klausosi įvairios muzikos, štai –­­ trio su valtorna, gal jį? Klausia valtornininko iš jų kurso, manoma, geriausio:
– Žinai tokią muziką?
– Ne.
– Gal norėsi sugroti?
Valtornininkas įsiklauso.
– Ne.
Per valstybinį teko apsieiti be valtornų.

Dabar, kai konservatorija liko praeityje, mums kartu su mergaite teks persikelti į ateitį. Ne tik klausytis, žiūrėti, užsirašinėti, bet ir spėlioti, išradinėti. Ar galima būtų išpranašauti, pavyzdžiui, vaikų iš tos 1934-ųjų nuotraukos, ateitį? Kad ir kaip keista – taip, galima. Pirmiausia, atsitiktinumų nebūna, o antra, likimas – viena iš asmenybės sudedamųjų dalių.
Žinoma, daugelio išorinių aplinkybių nuspėti neįmanoma. Tegu atsitiktinumų nebūna, tačiau netikrumas, beje, labai didelis, čia esti. Ar išliks, tarkime, mūsų šalis tokia, kokia ji yra dabar? Jos pirmtakė, nepaisant visos savo tikros ar tariamos galybės, pasirodė neilgaamžiškesnė už paprastą smuiką, kuriam septyniasdešimt metų – niekis, nerimtas amžius, septyniasdešimtmečiai instrumentai atrodo visiškai nauji, nė vieno įskilimo, prekiautojai smuikais kai kada prieš parduodami net specialiai jų pripaišo. Dabar mums atrodo, kad dabartinei šaliai, tos, kurioje išaugo Liova su Jaša ir Katia su Dodiku, paveldėtojai, dėl įvairių priežasčių neskirtas ilgas gyvenimas, įskilimų jos kūne be skaičiaus, ir ji iširs savaime, išbyrės, nors galbūt išeis kitaip. Bergždžias reikalas ką nors išgalvoti, tegu istorija pati save formuoja.
Arba nauja technika. Kam skirti tiek dėmesio daiktams, kurie taip sparčiai atsinaujina? Liova su Jaša nugyveno gyvenimus nieko nesužinoję apie kompiuterius ir, tiesą pasakius, vargu ar būtų norėję sužinoti. Šiems dalykėliams toli iki tobulumo, ar yra prasmės gilintis, kaip jie surėdyti? Kuo žmonės kelsis iš vietos į vietą po trijų dešimtmečių, kai mūsų istorija artės prie pabaigos? Kokiais įrenginiais bendraus, kaip klausysis muzikos? Nesinori fantazuoti, o šiaip – ar mums tai rūpi?
Kai kuo mes, beje, tikri. Strykai tebebus apvyniojami sidabrine kanitele, kaladėlės inkrustuos perlamutru, o vaikiškuose smuikeliuose, aštuntiniuose ir ketvirtiniuose, nesiliaus rastis ploni druskos takeliai nuo ašarų: vaikai verkia, nesiliaudami groti.
Rimtų dalykų – politikos, ekonomikos – muzika neveiks, jų ir šiaip niekad neveikė, o jei ir dalyvaus juose, tai netiesiogiai. Juk neseniai paaiškėjo, kad, kai vaikai buvo evakuoti, rojalių gamintojas „Steinway“ susitarė su Amerikos karine vadovybe, ir ji su­bombardavo konkurentą „Bechšteiną“, sulygino su žeme, pavertė dulkėmis ligi paskutinio klavišo. Būtų naivu įsivaizduoti pasaulio istoriją kaip fortepijonų fabrikų konkuravimą, juolab nei „Yamaha“, nei „Krasnyj oktiabr’“ niekuo tokiu neįtarsi. Tačiau maždaug tomis pačiomis dienomis rauplėta žemaūgė būtybė leis sau pajuokauti apie buvusį vokietį draugelį: „Jo – Gebelsas, o mano – Gilelsas.“ Šio sąmojo sužadinti jausmai liudija autentiškumą, tai, kad būtent ta ypata jį paleido.

Septintoji stotis. Ir šiukšlių maišas. Daivos Visockytės nuotauka

Tiesa, politikuodami mes nukrypome nuo pagrindinės linijos – mergaitės santykių su draugu iš Lenkijos. Su pertrūkiais, pasikartojimais istorija juda pirmyn.
Kelionės, kelionės – į festivalius, į konkursus: ne gyvenimas, o nenutrūkstamas turbinų gausmas, ratų bildėjimas, vargu ar per kitus dešimt penkiolika metų išras naujų transporto rūšių. Po trisdešimt dvejų jau nebegroja konkursuose, bet pasirodo pirmieji mokiniai. Žinoma, bus visko, žmogiško, perdėm žmogiško, kaip bet kurioje veikloje, tačiau lemia ne tai – ne intrigos, skandalai ar užkulisiniai susitarimai. Kuo skiriasi smuikininkas, kuris, stovėdamas prieš orkestrą, groja Sibelijaus koncertą, ir tie, kurie jam akompanuoja? Jie taip pat moka šį koncertą sugroti. Ambicijų, asmenybės lygiu? Sako: likimu –­ bet tai tas pats, kaip apskritai nieko nepasakyti.
Mergaitė – jau nebe vaikas, bet išsaugos, užtvirtins kažką vaikiška savo įvaizdyje. Artistui būtina poza – žodis, nepagražinantis šios profesijos, užtat tikslus. Chirurgui, mokytojui, net policininkui – jiems taip pat būtini: šaunuoliška laikysena, individualus santykis, – o jau artistas be pozos tikrai neapsieis. Didelė sėkmė, jei tavo figūra laibutė, kiek kampuota, ir vaikiška veido išraiška atitinka tai, ką tu darai, jei grojant tavyje atsiranda ir džiaugsmas, ir šviežumas, ir nuostaba.
Taigi ji muzikantė – puikiai mokyta, su savo mažyte paslaptimi apie gan plačiai žinomą draugą iš Lenkijos. Net jei ji susiras vyrą ir susilauks vaikų –­ kaipgi be jų? – nors taip susitelkus į štrichus, intonacijas iš tikrųjų gali likti viena – taigi, net jiems, šeimai, ji neatskleis savo mažytės paslapties. Tyliai šyptels, nieko nepasakos, o niekas jos ir nepaklaus.
Vasarnamis prie Okos. Maždaug vieną mėnesį per metus – tai plati upė. Rytais ji nueina pasižiūrėti potvynio: į geltonoką vandenį, styrančius iš jo žagarėlius. Stebėtina, kaip pastoviai kasmet atkuriamas šis gailus grožis.
– Kaip Oka? – klausia vos pabudusi bičiulė. Pasipraktikuoti atvažiavo, turi sunkumų: kad neišmestų iš orkestro, konkursinę programą reikia sugroti. –­ Gal, linksmumo dėlei, Sibelijų prisiminti?
Nuo konservatorijos baigimo labai jau prarado formą. Padeda instrumentą:
– O gal iškviečiame Romą su Vitaliku, kaip manai? Šašlykėlių pasikepsim, apie gyvenimėlį paplepėsim. Gali mane su Roma paguldyti, o gali ir su Vitaliku. Tau kuris labiau patinka?
Pasiūlymas labai gundantis, bet, deja. Turi kelioms dienoms atvažiuoti vienas žmogus.
– Tas tavo draugas? Iš Lenkijos? Žiūriu, rimta jums čia.
Ką ir kalbėti, rimčiau nebūna.
– Laikas, vadinas, ir man ienas atgal sukti. Nenoriu būti tavo laimės stabdžiu.
– Gerą tu širdį turi, – pasakys ji išeinančiai bičiulei.
– O proto visai nėra, – nusijuoks ji.
Bičiulė išeis, o ji tą dieną žiūrės į pavasario dangų ir į medžius. Pagros nedaug, bet gerai: anksti jaunystėje įgyti įgūdžiai nepasimiršta. Ir dar, žinoma, mokėjimas klausyti savęs.
Panašūs pasiūlymai su šašlykėliais ir Roma, Vitaliku, dažnai pasitaiko keliaujant – šitaip lengva užmegzti santykius, kuriuos vėliau nelengva atmegzti. Tačiau ne vien atsiradus praktiniams reikalams ims ją gelbėti draugas iš Lenkijos. Ne, ji staiga neužmirš, jog jis – tik fikcija, pramanas, skirtas bičiulėms, pasieniečiams, arba, tarkim, kažkaip ypač nesusidomės lenkų kultūra, ar nepradės studijuoti kalbos: lenkai, kuriuos jai teks susitikti, pasirodys iš tikrųjų esą arogantiški. O ir lenkiška viza greit baigsis. Europos Sąjunga, Šengeno sutartis – kažin, kas tai Europos Sąjungai dar nutiks?
Protingas žmogus nepuls stačia galva tikėti fantazijomis, tačiau tai, apie ką šnekama metų metus pašnibždomis, įgauna svarbiausią bruožą – būti. Taip legendos – šeiminės ir tautinės – ima jei ne gydyti, tai bent raminti. Maždaug nuo keturiasdešimties (jos metų) draugas iš Lenkijos ims jai kartais sapnuotis, tiksliau – vaidentis, užplaukti rytais, prieš pat pabundant. Nei vardo, nei veido, nei balso, šiaip – kažkas nenusakomai malonaus. Jei draugas iš Lenkijos prisisapnuoja svarbių koncertų išvakarėse, vadinasi, viskas praeis gerai.
Tų koncertų po penkiasdešimties bus vis mažiau, užtat padaugės mokinių. Jos pedagoginis talentas ne toks galingas kaip profesorės, o ir vaikus ji mieliau giria, nei peikia. Pagyrimai skiriasi niuansais, beje, gan esminiais, bet ašarų jos klasėje praliejama mažiau nei Katios ir Dodiko laikais. Vis vien kažkoks drėgnumo laipsnis reikalingas, netgi būtinas.
Muzikinis pasaulis labai išsiplės mūsų pasakojimui einant į pabaigą. Su suaugusiųjų pasauliu, gamybinių santykių ir jėgų pasauliu muzika egzistuos lygiagrečiai, kaip ir anksčiau. Būdama jau nebejauna ji vėl atskrenda į Vakarų Europos miestą – tą, nuo kurio viskas prasidėjo. Čia vyksta kamerinės muzikos festivalis. Labai patraukli muzikavimo rūšis – ir dalyviams, ir klausytojams. Jauki salytė, visad sausakimša, puiki programa – laimė, kai pakviečia į panašias vietas.
Nežinai, ar po trisdešimties metų iš­liks popierinės natos, – tikriausiai ne, juk ir be jų daug visko tenka vežtis: smuiką, smičius, kanifolę, stygas, koncertines suk­nias, juodą ir vyšninę. Draugas iš Lenkijos seniai nesirodė, bet mąstyti apie jį nėra laiko – į sceną tenka išeiti kasdien. Viskas grojama po vienos repeticijos, daugiausia po dviejų, kokybė nenukenčia – tokie geri atlikėjai. Iš ryto parepetuoti, dieną pailsėti, vakare žvilgtelėti į partnerį, vieną arba kelis, linktelėti: su Dievu, nusivalyti rankas nosine prieš pat išeinant – šiuo atveju kiekvienas turi savo taisykles – ir sugroti.
Tuoj tuoj epilogas, šiandien paskutinė diena. Programą užbaigia trio su valtorna, tas pats, kurį ketino paruošti egzaminui. Valtornininkas – kažkas nepaprasto, taip sako, anksčiau jo nebuvo girdėjusi.
Vis dėlto jis vėluoja į rytinę repeticiją. Jie su pianistu, rausvaplaukiu senstančiu berniuku, seniai jai pažįstamu, peržiūrinėja savo partijas, laukia. Pagaliau duris praveria subjektas su altu: argi jų nebuvo įspėję, kad repeticija nusikėlė? – O kurgi jūsų nuostabusis valtornininkas? – O jis negalėjo. Suvalgė kažką nešviežia, bet iki koncerto pasveiks. Valtornininkai mėgsta gerai pavalgyti, jiems to reikia kvėpavimui, įkvėpimui.
Altininkas šypsosi. Buvo pakviestas tik iš ryto, bet spėjo peržiūrėti partiją, jis šitą trio žino, visad svajojo pagroti su jais, tikisi nieko nenuvilti. Tiesą pasakius, jo tik repeticijai ir reikėjo. Aukštas, truputį žilstelėjęs, – tiek to, dabar ne laikas jį apžiūrinėti, ir taip valandą vėluoja.
Pradeda groti, ir greit išryškėja, kad ji šitą muziką įsivaizdavo būtent taip. Nuo pirmos dalies pabaigos ją apima ypatingas džiaugsmas – nieko panašaus anksčiau nebuvo nutikę, tačiau reikia sekti muziką, o ne džiaugsmą, klausytis savęs ir kitų. Tačiau džiaugsmas kyla.
Muzikoje galėjai justi vos besiskiriantį garsų ilgį. Ritmas, net ne ritmas –­ metras, pulsavimas, sunkiausia – pasiekti, kad būtų vienodas pulsas. Visa kita – garsiau tyliau, štrichus pataisyti būtų lengviau, bet ir čia nieko nereikia taisyti: jiems pavyksta gerai, tiesiog gąsdinamai gerai.
Alto skambesys turi daug aistros, šilumos, noro pakalbėti apie svarbiausia, apie save papasakoti, apie ją išklausinėti. Smuikelis jam atsako visai taikliai:
– Žiūrėk į medžius ir dangų ir mažiau galvok apie svarbiausia, – maždaug taip.
Sugrojo, iškvėpė. Pianistas staiga klausia:
– Ten, kur trelės, aš nelabai maišiau?
Ne, jis apskritai nemaišė.
– Beje, mano partitūroje šioje vietoje solo. Galima turbūt pakartoti?
Jie susižvalgo – altas ir ji: galima, bet mes to nedarysime, geriau jau nepavyks.
Lenkų kilmės vokietis, jo tėvas lenkas. Visą gyvenimą praleido šiame mieste. Ir ją matė, dar mažą mergaitę, muzikos mokyklos perklausoje, jis tada irgi grojo smuiku. Prieit neišdrįso. Reikalai jam vis prastėjo, kol nepaėmė į rankas alto. Dabar dirba čionykščiame orkestre. Orkest­ras čia visai padorus. O grojo ji tuomet nuostabiai. Labai švariai ir išraiškingai.
Jo rankos didelės, gražios, apvalios ir kaip jos – iki kraujo nutrinta oda prie nagų, – net neurozę jie turi tokią pačią. Palydi ją iki viešbučio ir vis šneka, šneka. Jis šiandien ateis jos klausytis, o po koncerto turės garbės...
Niekad nežinojo, kur yra širdis. Gerk­lėje, štai kur ji.
Palydėjo, nusilenkė, nuėjo. Pakilusi į kambarį, ji galvoja: vadinas, štai koks jis. Mintys bejėgiškos, nerišlios. Vakare, po koncerto... Džiaugsmas, o kur džiaugsmas? Kažkur dingo.
Ji sėdi ant lovos krašto, spragsi be tikslo dėklo užraktu. Draugas iš Lenkijos, polski przyjaciel. Vadinasi, svajonė išsipildė? Kažko širdis nenurimsta.
O kur strykas? Stryką pametė! Suprakaitavusi, įraudusi lekia į salę, kurioje repetavo, kad tik JO nesutiktų, aišku ko, ne iš karto randa reikiamas duris, kažkaip viskas jai į šonus išsilaksto.
Pasitaikydavo ir jai, žinoma, pamest visokius smulkius daiktus: laikrodį, raktus, papuošalus, net ir pasą, ir net didelius –­ lagaminai, pavyzdžiui, dingdavo, ir ne kartą, bet stryką – to dar jos gyvenime nebuvo. Ačiū Dievui, rado.
Skambina rengėjams, pati nežinodama kodėl. Ką jau ten? Baisu jai, baisu.
– O, – rengėjai laimingi, jie kaip tik patys ruošėsi susisiekti. – Jūsų valtornininkas visiškai pasveiko. Toks meistras, jam užtenka pusvalandžiuką su jumis tekstuką peržiūrėti.
– Ne, – ji vos sulaiko ašaras. – Neįmanoma, negalima, – ji nenori groti šitos muzikos. – Nereikia, prašau, jokių valtornų, – kodėl jie šneka apie kont­raktinius įsipareigojimus?
Kažką ji lemena, pati sau prieštaraudama: apie tai, kad namie krūva rūpesčių, kad petį skauda. Juk niekada dar pasirodymas nebuvo nukeltas dėl jos užgaidos ar sirguliavimo, argi ne taip? Prašo iškviesti vairuotoją. Tegu leidžia jai tyliai išvažiuoti, ką nors patys sugalvos.
Ir tik pakeliui į oro uostą ji vos vos nusiramina. „O, muzika tik meilei nusileidžia“, – sukasi galvoje. Kas, kam čia ir kur nusileido?
Lėktuve ji sės prie lango: medžių, žinoma, nematyti, užtat dangaus – nors samčiais semk. Grįš namo – Dievas žino, kaip jos šalis tuo metu vadinsis. Mes, tiesa, jau aptarėme šalį.
Po dienos ar dviejų įeis į klasę, pažvelgs į mokinę, tars:
– Na, ko tu stovi? Grok jau.

 

2013 m. birželis

Iš rusų kalbos vertė Tomas Čepaitis