– Kas tu per vyras? – vis priekaištavo Chotkinui žmona Varvara. – Namuose bent vinį ar ką nors įkaltumei.
Nebeištvėrė Chotkinas, iš kažkur gavo vinį ir sunkų plaktuką, kurį kūju vadina.
– Kur? – paklausė Varvaros.
– Ką – kur?
– Kur vinį įkalti?
– Na, ko gero, čia, – neužtikrintai parodė žmona. – Bent motinos portretą pakabinsiu.
– Sutarta, – linktelėjo Chotkinas.
Jis paspjaudė delnus, viena ranka prispaudė prie sienos vinį, kita užsimojo ir kad trenks kūju! Pakilo dulkių debesis. Kai jis nusileido, į kaimyninį butą atsivėrė didžiulė skylė. Chotkinas žvilgtelėjo, o ten – tokia simpatiška jauna moteris. Kaimynę vadino Tatjana Vitaljevna. „Štai kam vinuką įkalus“, – rūpestingai ir švelniai pagalvojo Chotkinas.
– Tai tu, Jurijau? – maloniai paklausė Tatjana Vitaljevna. – Užeikite, nestovėkite ant slenksčio.
Chotkinas prasispraudė į kaimynės butą
– O, jūs su instrumentu! – švelniai suburkavo Tatjana Vitaljevna. – Koks ūkiškas vyras.
– Aš ją, vinį, nutariau įkalti.
– Jūs gal ir man vinį įkaltumėte? – paprašė kaimynė.
– Bet ji, bjaurybė, sulinko, – beviltiškai atsiduso Chotkinas.
– Kur, parodykite? – paklausė ji ir švelniai, lipšniai gerai prižiūrėtu piršteliu perbraukė per kreivą vinį, ši krūptelėjusi išsitempė ir... išsitiesino.
– Marš namo! – subliovė paskui vyrą prasibrovusi Varvara.
– O kas man skylę sienoje užmūrys? – pasimetusi paklausė Tatjana Vitaljevna.
– Pati užsimūrysi, bjaurybe! – atrėžė Varvara, tempdama Chotkiną į butą. – O tu, meistre, dabar sėdėsi prie televizoriaus ir jokių vinių!
Iš rusų kalbos vertė Arvydas Valionis