Marijana Kijanovska (gim. 1973) – ukrainiečių poetė, vertėja, literatūrologė ir kritikė. Išleido poezijos rinkinius „Inkarnacija“ (1997), „Sonetų vainikai“ (1999), „Mitoraščiai“ (2000), „Meilė ir karas“ (kartu su Marjana Savka, 2002), „Adomo knyga“ (2004), „Įprasta kalba“ (2005), „Šiek tiek kasdieniška“ (2008) ir kt., apsakymų knygą „Takelis palei upę“ (2008). M. Kijanovskos eilėraščiai versti į anglų, lenkų, slovėnų, baltarusių, rusų, serbų kalbas. Spausdiname eilėraščius, verstus vertimų dirbtuvėse „Daugiabalsė Lvove 2015“.

 

 

* * *

sėdžiu ant jūros kranto
taip lyg čia būtų jūra
ir lyg būtų čia kitas krantas
o ne pasaulio pabaiga

ir taip lyg čia būtų ana pabaiga
o ne ši

 

* * *

esu kirvis perskeliantis medį

nes esu geležis ir medis

kūnas ir kraujas to
kurį žudau

bus ginklas
ir bus popierius

ir eilėraštis ant popieriaus
geležis ir medis

ir medis
eilėraščio kirvis

 

 

Iš ciklo „Lvovas“

 

* * *

Sychivas¹ tolsta nuo jūros tolyn smarkyn
vėjai savi savos prekyvietės
reklamose kybo žuvėdros blizgučiai ant palaidinių išsiuvinėtų
maršrutinių taksi sugludusių abordažù vairuotojai
stebiesi ir netiki kad šie dangūs
suglamžyti ar atvirkščiai pernelyg žvilgūs
atsiveria vardan poezijos vardan muzikos
vardan visa ko ką vieni vadina oru
kiti meile, dar kiti niẽkuo – vardan Dievo ir artimo
o kas toliau? – klausi ir medžiai atsako
kad gintaras jau pasėta ir alaus butelių̃ smaragdai
sudygsta griuvėsiuos undinių balsais ir elgetų
kad gaudžia praeitis naujakurystės alpstančiuos vamzdžiuos
banginių griaučiuose kalmarų kremzlėse nuojautose ir apleisty
Sychivas išsausės tad stygius bus kraujo vyno vandens
nei sūraus nei gėlo nei geležingo nei gyvo nei mirusio
bus moterys vien ir mergės pečiais saulės nudegintais
vien sunkūs tentai markizės ir ãkmens į niekieno šunų galvas
mėlynakis Sindbadas priešais kavinę perrinkinėja kavos pupeles apanglėjusias
primena žodį laivams plaštakėms ir musėms
išnyrančioms su kylančiais srautais ir niekados nesugrįžtančioms
kaip užliūliuoti vyrai eilėraščiuose įkalinti

 

* * *

žvyras iš kvapo neatpažįstamas šuo ėda ir tampa nematomas
ir berniūkštį pasiveja bet tas mato girdi pajunta
vien tik miegūstus šunis o ne šį visiškai skaidrų ir gyvą
pilną žolių ir slaptynių žolėj ir auksinių medžių kvapų
berniūkšti apsidairyk alėja šaukia Kosciuškos parkas kvepia oras
net akys aptemsta berniūkšti apsidairyk pasidaryk žibintas švelnus ir silpnajėgis
apsidairyk užklupk virsk stulpu pasiduok tam kurs rengiasi pavadinti
kurs priežasties trokšta nelygu vardų o paskiau ir vardų kaip priežasties
tapk spinduliuojantis šviesą ir vien tik dieną be nieko liekantis
medžių kamienai pabluks zylės įsmukti bandys Rotušės laikrodin
motinos prisives vaikų kitokių nei tie ãpgaubtais aptūloti
minkštučiais pilveliais lyg kamuolėlių – mažų žioplų vienišiukų
jie aptūps kelelius užpėduos pėdsakus ir čirpdami mesis slėpynių gaudynių
kažkas paleis akmenį į nematomą šunį ir tada tu per adatos ausiukę išlįsi
ir tu jau berniūkštis pabėgdavęs atsibusi anapus pagautas orbitos
pervėręs nuogu dangaus kūnu drakono kiaušinio lukštą

 

* * *

tiltas ant jo gali laukti patekant saulę gelžkeliai apačioj
kvepiantys tamsa ir kava nors čia viskas kitaip nei atrodo
korytas horizontas miesto nuošalėje kur slepiasi lietūs ir piligrimai
horizontas iš kito šono išblukus freska sūrinė pieninė
ir jokių viešbučių vien bendrabučių barakų barokas
du vyrukai toli prie kiosko reklamoj mergina ir kibiras
alus vien alus kvortose su degtinės kartėliu ir alumi
Levandivka² žiaudri ir gera ypatinga baugšti ir glosni nepasotinama
tu tai žmogus tu iš Seivo³ tu nuolat važinėji šiuo tiltu
arba jį pereini perbėgi arba smegčia jan įšoki
sužvangi ūmai ir nelauktai krenti žemyn perplėši vaiko dar vaisiaus apvalką
vagono stogą ir visą priestočio daugiadienių tvaiką šalikraščių sklidiną stuopą
iš mobiliuko šaižiai išsiveržia ringtonas žmogus praeidamas apsižvalgo
katakombos išmokė jį kad nevalia barstytis galvos pelenais
kad nevalia nieko daryt vienumoj išskyrus ką daro visi visada ir kiekvienas
antraip paukštija alkana grūdus sules ir ant dugno akis iškapos
paduok ant šio tilto man ranką
bet nepaduodi neatkiši
nei rankos nei atkištinės

 

* * *

užrašai prieš karą
apželia sienas
kaip pelijantis
gatvės menas tai kas išliks (gali būt)

skeveldra išuržýta Liuba Žurba –
ir perverta širdis

tarytum sapne
kai niekas nė krust
nuogi Luhansko namai
susipurto kraujuoja
skauda langai

mama langą šveitė
mama turi žaizdą

Lvove motulė
žaizdos neturi

Lvove kitoks raudonas juodas
evergreen

 

¹ Didžiausias Lvovo gyvenamasis rajonas,
plytintis miesto pietuose.

² Lvovo vietovė miesto vakaruose su daug
gelžkelio linijų.

³ Lvovo vietovė (ukr. сяйвo – pašvaistė).

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė
Vladas Braziūnas