Maris Bėrzinis. Gūtenmorgenas ir „Kolka Cool“

Kartą Gūtenmorgenas su Kalniniu ir Lejiniu sėdėjo parke ir gurkšnojo alų. Buvo palyginti šilta sausio diena, bet pavakary šiaurrytys nuo stoties pusės atnešė nemalonią vėsą.
– Nežinau, kaip jums, bet mane jau šaltis krečia, – drebėdamas pareiškė Kalninis.
– Maž paimam ką nors stipresnio? –­ pagyvėjo Lejinis.
– Galbūt... baisiai myžti užsinorėjau, –­ Gūtenmorgenas nuogąstingai žvilgtelėjo į Radijo gatvės tramvajaus stotelę – ten stovėjo žmonės ir atrodė, jog jie žiūri į Gūtenmorgeną.
– Tad einam pas Štuokmanį, – Lejinis atsistojo.
– Kodėl? Rimiukas arčiau, – nesutiko Gūtenmorgenas.
– Bet pas Štuokmanį gali veltui įeiti į kiną ir pamyžti. O rimiuke, aš nežinau...
– Gerai, einam greičiau, – Gūtenmorgenas skubiai patraukė tunelio link.
Gūtenmorgenui nepatiko ilgai būti po žeme, todėl jis prisimerkęs greitai perbėgo pėsčiųjų perėją ir į kino teatro vestibiulį įlėkė pirmas. Kalninis su Lejiniu gerokai atsiliko. Netikėtai Gūtenmorgenas sutriko – kur tualetas? Oi, kaip seniai jis čia buvo. Gūtenmorgenas priėjo prie kasos pasiteirauti.
– Prašau, – mergina taip dėmesingai pažvelgė, jog Gūtenmorgenas tiesiog sutriko ir pamiršo, ko jis čia atėjo.
– Ė... man prašau tris bilietus į tą... mmm... na... kaip jį...
– Galbūt į „Kolka Cool"? – merginai atrodė, kad priešais stovintis vyras galėtų atstovauti vienam šio filmo tikslinės auditorijos segmentui.
– Taip, taip! – lengvai atsiduso Gūtenmorgenas. Svarbiausia buvo garbingai atsitraukti, ir tai jam beveik pasisekė.
Po akimirkos pasirodė Kalninis su Lejiniu. Išvydęs Gūtenmorgeno rankose tris geltonus popieriaus lapukus, Lejinis pasukiojo pirštą prie smilkinio ir sušnabždėjo, kad dėl to bilietų pirkti nereikia, užtat Kalninis atrodė tiesiog patenkintas.
– Jau seniai norėjau į kiną nueiti, – jis trynė sušalusius delnus. – Kuomet taip atsitinka, tada jau reikia eiti, ar ne?
– Ką gi, juk neišmesi, – nepatenkintas vaipėsi Lejinis.
Atlikę skubius reikalus, jie užsiėmė vietas žiūrovų salėje: Kalninis džiaugsmingai, Lejinis irzdamas, o Gūtenmorgenas – jų viduryje. Filmo metu prie dešinės Gūtenmorgeno ausies retkarčiais pasigirsdavo Kalninio juokas, o prie kairės ausies viešpatavo tyla, tik retkarčiais pasiekdavo sunkaus atodūsio aidas.
– O, koks puikus filmas, ar ne? – išeidamas iš kino teatro į draugus pažvelgė Kalninis.
– Bliat', kas ten buvo? Aš nežinau, ką tu ten įžvelgei, bet aš tenai nichuja nemačiau! – Lejinis buvo sudirgęs.
– Ko keikiesi? – įsikarščiavo Kalninis. –­ Ar atsitiktinai nebūsi vienas šio filmo prototipas?
– Neapsišik! Pats tikrasis prototipas esi tu... bliat', kaip čia nesikeikti? Kalnini, kas be ko, tu man penkis latus esi skolingas. Atsimeni?
– Atsimenu, atsimenu... Bet tai buvo labai geras autorinis filmas, Lejini. „Art house", esi girdėjęs? Matei, kaip aktoriai vaidino, pasaulinis lygis! Ir operatoriaus darbas –­ kokie kadrai, aukščiausia klasė, super! Labai kvalifikuotai realizuotas konceptas...
– Kalnini, nachui, tu baik man pudrinti smegenis! – pertraukė jį Lejinis. – Ne, tu man geriau pasakyk, ką tu iš šio filmo gavai? Baisiai sielą praturtinai, bliat'?
– Ar tu žinai? Man kažkaip sušildė širdį, nes tenai viskas teisinga ir nuoširdu, niekas nesumeluota. O žydros Simonos akys tokios giedros, nuskęsti gali.
– Žydros akys? Nu, pizdec! Filmas buvo nespalvotas, – Lejinis tulžingai nusijuokė.
– Taip, bet tai yra meno jėga – juodai baltu vaizdu parodyti taip spalvotai, kad... ech, ką čia tau aiškinti, tu vis tiek nesuprasi, – Kalninis mostelėjo ranka.
– Na, baikit šūdą malt... Tu juo tiki? –­ Lejinis kreipėsi į Gūtenmorgeną.
– Aš nežinau... Galbūt... Bet man atrodė keista, kad jie tenai geria „Cēsu Alus" iš stiklinių. Ir tokie miesčioniški švelnūs herojų veidai. Manding, dokumentiniame filme vis dėlto reikėjo pavaizduoti realistiškiau.
Kalninį ir Lejinį tai nustebino, jie susižvalgė – nors jų mintys apie filmą buvo skirtingos, abu vienodai nesuprato Gūtenmorgeno požiūrio.
– Gūtenmorgenai, juk tai buvo vaidybinis filmas, – švelniai įsiterpė Kalninis.
– Tu aktorių nepastebėjai? – paklausė Lejinis.
– Pastebėjau, o kas? Dokumentinis filmas su aktoriais. Su gerais aktoriais, kaip čionai, ar taip negalima?
Dar kartą susižvalgė Kalninis su Lejiniu.
– Gūtenmorgenai, tenai viskas buvo inscenizuota. Tai buvo netikri žmonės, –­ aiškino Kalninis.
– Kas tada buvo tie, šmėklos? Dar pasakysi, kad dokumentiniame kine niekada nieko neinscenizuoja!
– Ne, kartais inscenizuoja... bet ne taip, –­ Kalninis nuleido rankas, ir Gūtenmorgenas tai pastebėjo.
– Kalnini, nesijaudink, man tai jokio skirtumo. Prisipažįstu, aš iš tų žanrų nieko daug nesitikiu, todėl dėki juos į kurią nori lentyną. Nors ir meninio filmo.
– Nykus, nachui, menas, bliat', – suniurzgėjo Lejinis. – Dar pasakysi, kad ir tau patiko.
Gūtenmorgenas atsiduso.
– Na, ne taip jau, kad visiškai viskas... visada gali rasti kur prisikabinti. Tai yra taip kaip... aš kartą taip nuoširdžiai išvaliau visus namus, bet žmona vis tiek vieną kitą dulkelę surado ant spintos.
– Nejau tu nematei, kad ten nichuja nėra! – Lejinis nenorėjo likti vienas. – Džekiai klaidžioja be tikslo ir girtuokliauja, achujenai keikiasi, o nieko neįvyksta. Aš tą patį matau aplinkui, ar todėl man dar į kiną reikia eiti? Gyvenimas be turinio, bliat', ir be prasmės.
– Meninius realybės atspindžius galima sukurti... – Kalninis ruošėsi paskaityti nedidelį pranešimą, bet Gūtenmorgenas pertraukė jį, nes norėjo baigti savo mintį.
– Man atrodo, kad visuose rimtuose reikaluose gali rasti ką nors nerimta, tai ir kiekvienoje gyvenimo prasmėje būtinai yra kokia nors prasmė... – Gūtenmorgenas minutėlę pamąstė, ar pakankamai aiškiai pasakė. – Tai yra aš noriu pasakyti, kad... na, tai, kaip norėjau, maždaug ir pasakiau.
Išgirdęs tokią gilią mintį, Kalninis bemaž panoro ploti, bet, išvydęs rūškaną Lejinio veidą, vis dėlto susilaikė. Įsivyravo mirtina tyla, nė vienas neturėjo, ką pasakyti. Kalninį kankino liūdesys, Lejinį užvaldė niūrumas, tik Gūtenmorgenas stengėsi surasti žodžių pokalbiui pratęsti.
– Klausykit, jeigu jums kada nors teks bristi per pelkę, o paskui kišenėje dar rasite sausų cigarečių, tada žinokite, kad jau patekote į kino pasaulį, – tarė jis.
Kalninis nusijuokė. Lejinis pirmą kartą per visą vakarą šyptelėjo, o Gūtenmorgenas tęsė:
– O šampaną iš butelio kakliuko galima vienu mauku. Aš moku.
– Galima, bet achujienos atraugos prasideda, – mąsliai papildė Lejinis. – Kokia tai buvo markė, pastebėjot?
– Aš ne, – tarė Kalninis. – Tik prisimenu, kad kainavo trys devyniasdešimt šeši.
– Nichuja. Trys keturiasdešimt trys. Lažinamės? – Lejinis ištiesė ranką.
– Trys šešiasdešimt... ne, devyniasdešimt šeši, taip... – truputį delsdamas Kalninis sučiupo Lejinio delną.
– Tu dalyvausi? – Lejinis kvietė Gūtenmorgeną, bet šis papurtė galvą.
Gūtenmorgenui atrodė, kad jis žino teisingą atsakymą – trys šešiasdešimt du, –­ bet nenorėjo rizikuoti. – Tad perkirski, –­ tarė Lejinis, ir Gūtenmorgenas lengvai pliaukštelėjo per draugų sukibusius delnus.
Po akimirkos jie įėjo į kino teatrą nusipirkti bilietų į kitą „Kolka Cool" seansą.

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

*„Kolka Cool" – komiška latvių drama apie romantiškos meilės paieškas mažame žvejų kaimelyje Baltijos jūros pakrantėje. Šį filmą sukūrė režisierius Juris Poškus. Pradėtas rodyti 2011 m.