Jis pamažu perprato viską: žmonos charakterį, apie kurį, kad ir kaip būtų keista, iki šiol beveik niekados negalvodavo; o juk ją vedė, kaip sakoma, iš meilės ir su ja išgyveno trisdešimt metų; taip pat ir tai, kad apskritai kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, bet žmonės mato vienas kitą tik per savąjį „aš".
Ir patį save perprato – senstantį, besi­piktinantį, kai žmona lengvabūdiškai, taip, kaip dažniausiai virtuvėje tauškia moterys, jam sviesdavo: „O juk tavo amžiaus žmogui reiktų pasisaugoti...", o ir sūnus, velniukas, taip pat jam mesteldavo: „Greit kojas pakratysi, o vis dar žurnalams rašai. Kas tie tavo žurnalai: mergų papai ir politikų plepalai!"
Žinojo, kad senstantys vyrai dar ilgai jaučiasi jauni, net iki pat šaldymo kameros morge. Bet žmogus nemoka pasisakyti, kai dūšia priveikta ligų.
Pripažino, kad yra prastas tėvas ir vidutinis rašytojas. Ne jam profesionalo renomė Paryžiuje, ne jam izraeliečio barmeno priekaištai, kodėl nepavaizdavo to ar ano, kad fanaberijas išgalvoja apie sugyvenimą su arabais. Vien tik šioje šalyje iškyla minioj vienas ar kitas veidas, daugiausiai moteriškas ir švytintis visomis raukšlytėmis, ir pasiteirauja, o kada gi „turės malonumą" skaityti jo naujausiąjį romaną.
Ir klinikose buvo medikų, jį skaičiusių ir, jis guodėsi, kad kaip tik dėl to jam įsiuvo vožtuvą su garantija šimtmečiui ar atidžiau žiūrėjo, kad neužkabintų nervo nugaroje, darydami punkciją. Kai policijos komisaras, palatos kaimynas, paprašė jo autografo, iškart ėmė jaustis pusė bėdos. Vienai dienai pamiršo, kad gyvenimas blefas.
Perprato netgi savo draugus, iš pradžių kiekvieną, o po to ir visus sykiu. Galėtų juos pavadinti generacija.
Didžiausias jo atradimas buvo tai, kad visi tie septyniasdešimtųjų muzikantai, aktoriai, tapytojai, rašytojai ir poetai nebuvo genijai, kada nors, vieną gražią dieną, kai laisvė išauš, apstulbinsiantys pasaulį, ir visos tautos, pradedant saviškiais ir baigiant Berlynu, Paryžiumi, Londonu – tėvuko, beje, kartos snobizmas, kurį įpūtė šlageriai –­ ir taip pat Niujorku, glūdinčiu pasąmonėje kaip juodas banginis, šoks aplink juos rateliu: kokių genijų randasi Lietuvoje!
Jie visi – nevykėliai arba, geriausiu atveju, rašeivos vidutiniokai. Kaip ir jis pats.
Ne, ginčijosi mintimis su šeima ir savimi, jeigu ir reiktų kaip nors pavadinti būseną, kurią jis išgyveno, tai buvo ne senėjimas – išblaivėjimas.
Jį paliko Gyvenimo Iliuzija! Kaip ugnies paukštė žaižaruojančia uodega, kaip magiškas dramatinis apsiaustas, suteikiantis stebuklingų galių, kaip tragikomedijos dvasia, demono akimis, iš jo operuotos krūtinės išrūko Gyvenimo Iliuzija. Nulėkė ir ištirpo dausose. To netgi nevertėtų rašyti didžiosiomis raidėmis, ši energija, tai avansas, kurį suteikia protą pranokstančios jėgos žmogui, ateinančiam į pasaulį. O tai, kaip susiklosto vėliau, tai romanistų arba kriminalistų tema.
Tas pat, matyt, nutiko ir bičiuliams, tapusiems jų svajonių karikatūromis. Vieną jų, Kauno auksinio jaunimo karalių, tapusį sovietų šnipu, o grįžusį iš užsienio – verslininku milijonieriumi, nušovė mafija Maskvoje. Kitas, pianistas, buvo išmestas iš visų Niujorko rusų restoranų, o tapęs socialiai remtinas, dienas leido internete ir galavosi su storosios žarnos opa. Trečias, grojęs žydų saviveikloje akordeonu, buvo nūnai profesorius pensininkas Berlyne ir neseniai paskambinęs jam į Vilnių, prisipažino ketinantis nusižudyti dėl nepaliaujamo zvimbesio ausyse. Galop prie zvimbesio jis priprato, bet kokiam tikslui gyveno – kad ir profesorius – negalėjo suprasti. Dar vienas „genijus" buvo klestintis dantų technikas Melburne, kadaise Vilniuje genialiai jautęs skulptūrą! Menus jam atstojo religija. Ir dar vienas kadaise buvo daug žadantis skulptorius, kuris, pritrūkęs užsakymų, tašė akmenis antkapiams. Neseniai nenuvyko į savojo monumento atidengimą ir žmona sakė žurnalistams, kad vyras guli paslikas ir karščiuojantis su keturiasdešimt laipsnių. O maestro sanitarai buvo išvežę su baltosios karštligės priepuoliu. Kitas, septyniasdešimtaisiais linksmas džiazo būgnininkas, buvo nuobodyla ir bambeklis, stuburo išvaržos surakintas. Jo žmona, blunkanti gražuolė, negalėtų neturėti meilužių.

-----------------
Jo telefonas ant stalo ėmė vibruoti, kone šokinėjo. Iš Tel Avivo skambino sūnus. Jį apėmė džiaugsmas ir meilė, ir nusiminimas, ir jis kartojo pavargusiu balsu, kaip ir visados, kai vykdydavo tėviškas prievoles, kad reiktų, pagaliau, išeiti mokslus universitete, kad niekas niekur sūnaus nepriims už gražias akis, o sūnus, kaip ir visados nuo pat paauglystės, atsikirsdavo: ką čia šneki,ar iš galvos išsikraustei, tie popieriai tai tik formalumas, svarbu, ką gyvenime sugebi.
Sūnaus nuotrauka buvo ant magnetuko prie šaldytuvo durų: augalotas, juodomis motinos akimis vyrukas su fotoaparatu, gražuolis kaip Clooney's ar Pittas. Bet gimęs, kaip sakoma, ne toje vietoje ir ne tuo laiku. Kadaise buvo jauniausias iš fotomenininkų sąjungos, išradingai ir drąsiai komponavęs vaizdą, net ir tėvą, vežamą operuoti, bėgo klinikų koridoriais nutaikęs objektyvą, pleškindamas jį, apdujusį, o kadaise autoritetingą, neklystantį, visagalį.
Žiauru. Bet juk ir jis su savo tėvuku buvo toks pat.

--------------------------
Jis pažiūrėjo pro langą į žmoną, besikapstančią kieme prie olandiškų tulpių, kurios vadinosi rembrantais ir vangogais.
Jai taip ir lemta nugyventi gyvenimą iliuzijų sūkury, o prieš mirtį skaudžiai su jomis atsisveikinti: kam rembrantai ir vangogai, jei viską sugeria žemė?
Tai negi mes visi iš esmės tik kaulai, bevardžiai kaulai?
O jis, išblaivėjęs nūnai – bevardžiai kaulai, kurie mąsto?
Buvo linkęs sutikti su Goethe ir jaunuoju Marksu; atsakymas į visą šią metafiziką glūdi ne mąstyme, atsakymas yra veiksmas kito labui.
Reik nugalėti savyje rašytoją ir tapti žmogum.
Tai atvestų į susitaikymą su likimu ir ištirpdytų neįgyvendintų svajonių kartėlį meilėje – bent jau tiems, kas šalia.
Betgi liūdna, kad meilę reikia išbarstyti ir išsklaidyti, o ne sukaupti į vieną skaistų spindulį, nedylantį per amžius.
– Einu šukuoti šuns, – šūktelėjo žmonai į kiemą.
– Nesitąsyk su šunimi, – atsakė ji, – nepamiršk, tu po operacijos.
– Nepamiršau, – burbtelėjo.
Pasisodino vilkšunį ant būdos. Mauras buvo klusnus, nors ir inkščiojo, peščiojant jam kailį plieniniu šepečiu. Mauro pūkai skrido ten, kur plaukia debesys.
O vakare su žmona klausėsi Operoje smuikuojančios Anne Sophie Mutter. Šluostėsi akinius ir nesigėdijo ašarų. Muštas, saldus, sentimentalus kaip plakta grietinėlė.
Prisipažino sau, kad yra senas ir durnas. Grožis kaip visados jam liko nepasiekiamas. O žmonos, kuri ir buvo jam kadaise tas grožis, kuriam skambėjo smuikas, nė kiek netrikdė tai, kad idealas eiliniam žmogui nėra pasiekiamas. Jam buvo keista, kad gyvenimą pasidalyja du žmonės, kurių pasauliai tokie skirtingi.
Matyt, kažkam to reikėjo jo ašarų, trykštančių nuo atlikimo, žmonos, kuri į pasaulį ir net į gėles žvelgė kaip chemikė ar provizorė, ir jos, antikos deivės Anne Sophie Mutter.

-----------------
Tai buvo jų vienintelis pasimylėjimas pavasarį.– vakarais abu jausdavosi be galo pavargę.
– Apie ką tu galvoji? – paklausė ji, jam užsnūstant.
– Tu ją prisimeni? – ir tuojau pat susigriebė, kad reikėtų šnekėti taip, kad ir jai būtų įdomu.
Visą gyvenimą, ji skųsdavosi, kad jis šneka vien tik su savimi.
– Prisimeni jos suknelę?
– Šifonas, – atsakė ji. – Žalias šifonas.
Tarp sutuoktinių įsivyravo harmonija, tam, apibendrinant, žmonės ir gyvena.