Magiškasis realizmas ir stebuklinė tikrovė – šiedu terminai nejučia siejasi su įprastomis realijomis, Lotynų Amerikos literatūra, o labiausiai – su Gabrieliu García Márquezu, nors iš tikrųjų magiškasis realizmas gimė anaiptol ne Lotynų Amerikoje, tik atgimė ten drauge su Artuo Uslaru Pietri’u, Alejo Carpentier ir romanu „Šimtas metų vienatvės“, tarytum vainikavusiu ir pasisavinusiu šį terminą. Iš tikrųjų magiškasis realizmas gimė italų literatūroje, o jo pradininkas – Massimo Bontempelli (1878–1960), rašytojas, žurnalistas, eseistas ir kompozitorius, 1927 m. pirmą kartą pavartojęs šią sąvoką savo įkurtame žurnale „900. Cahiers d’Italie et d’Europe“ („XX amžius. Italijos ir Europos sąsiuviniai“), kuriame drauge su tokiais intelektualais kaip Jamesas Joyce’as, Maxas Jacobas, Raineris Maria Rilke, Virginia Woolf ir Blaise’as Cendrars’as bandė formuoti naują srovę, vadinamąjį „novocentismo“, atsiribodamas nuo, anot jo, provincialios italų literatūros. Šios srovės programą jis išdėstė 1938 m. knygoje „L’avventura novecentista“: menininkas kaip mitų kūrėjas turi atskleisti „žmonių ir daiktų kasdienio gyvenimo magiškąją prasmę“, supaprastindamas sudėtingą tikrovę ir pateikdamas ją naujų mitų ir pasakėčių forma. M. Bontempelli kūriniai į lietuvių kalbą iki šiol nėra versti.

Vertėjas

 

Mes sėdėjome prie ilgo stalo: iš vienos pusės – ponia Irenė, šalia jos iš dešinės – kunigas, iš kairės – ponas Pjetras, niūniuodamas operų arijas, o priešais ponią, man iš dešinės, – panelė ar ponia, sakyčiau, tikra gražuolė, man iš kairės – orus ponas su smokingu ir asiro barzda.

Viename stalo gale – dabartinis Irenės vyras, kitame – mano palydovas, kaip nugirdau, vardu Džonatanas.

Iš pradžių valgėme tylėdami. Bandžiau gretintis prie šmaikščios, šypsančios savo kaimynės. Pirmieji žodžiai, prasimušę pro grumšėjimą ir čepsėjimą, pasiekė mano ausis išsprūdę iš lūpų visų tyliausiajam, Džulijui, Irenės vyrui, labai oriam vyriškiui, kai jis bandė gastronomijos požiūriu vertinti vištienos patiekalo skonį. Ligi tol nebuvo kuo stebėtis, tačiau po šios kulinarinės pastabos ėmiau laukti kitos – kainodaros klausimais. Prieš mėnesį grįžęs iš fronto, prie stalo tiek namie, tiek svečiuose, ar restoranuose, valgydamas bet kokį patiekalą, mėsišką ar vegetarinį, paprastą ar ypatingą, puskepį ar virtą, kas mielą dieną klausydavausi kalbų apie maisto produktų kainų šuolius. Ligi akimirkos, kai rašau šias eilutes, prabėgo dar penkiolika mėnesių, tai yra apie penki šimtai dienų, vadinasi, valgiau beveik tūkstantį kartų: svarbiausia – daugiau nei tūkstantįsyk girdėjau kalbant apie maisto produktų, o drauge ir kitų kasdien vartojamų prekių, būtiniausių arba perteklinių, brangimą, ir buvau pasiryžęs visą gyvenimą iki pat gilios senatvės (nes visi chiromantai kaip sutarę žada man be galo ilgą gyvenimą) klausytis to prekių kainų augimo, lyginant su buvusiomis iki 1914 metų.

Tuo metu toji kankynė tęsėsi vos trisdešimt dienų, tad dar nebuvo įkyrėjusi, ir aš maloniai stebėdamasis klausiausi Džulijo kalbos ir kitų svečių atsiliepimų tiek kulinarijos, tiek grynosios estetikos požiūriu. Šiaip ar taip, stebėtis dar buvo per anksti. Sučirpė durys, ir į vidų įėjo kambarinė. Ponas Pjetras, praktiškas žmogus, patarė patepti aliejumi durų vyrius.

Ponia Irenė, romantikė kaip ir visos putlios moterys, švelniai įsiterpė:

– Didelė čia bėda!

Tuomet prabilo tasai, kuris vaišino mane cigarete, kuris atvedė mane į šią paslaptingą pastogę, kuris buvo vardu Džonatanas kaip ir Guliverio kūrėjas ir vyriausiasis Sauliaus sūnus:

– Jūsų nuomonė, ponia Irene, primena man mįslę, jau kuris laikas neduodančią ramybės. Paklausykite: jeigu durys būtų apdovanotos juslėmis ir jausmais, vadinasi, taip pat vaizduote ir norais, ko jos pageidautų: būti atviros ar uždaros?

Pažvelgiau į jį neslėpdamas susižavėjimo. Kiti, regis, nė kiek nesistebėjo Džonatano dvasinėmis kančiomis.

– Laikinai spręskime tą klausimą taip, – tęsė jis. – Iš pradžių reikia jį apibrėžti, tai yra nustatyti, kam apskritai įdedamos durys: ar žmonėms suartinti, ar atskirti. Paklausykite. Durys – tai anga sienoje, o jos paskirtis – sujungti du gretimus kambarius. Tačiau durys kaip sąvara turi priešingą paskirtį, tai yra galimybę laikinai užtverti kelią bendravimui ir atkurti pažeistą sienos vientisumą. Kai durys uždaros, anga netenka prasmės; kai durys atdaros, prasmės netenka sąvara.

Jis gurkštelėjo auksinio chianti. Ponas Pjetras niūniavo „Dono Paskualės“ kavatiną, kurią netrukus užgožė skardus Džonatano balsas:

– Vadinasi, tardami, kad durys – gyvas daiktas, galime įsivaizduoti, kaip jos kenčia draskomos amžino ir neįveikiamo vidinio prieštaravimo.

Stojo tyla. Niekas nedrįso nė žodžio ištarti – matyt, neatsirado oponentų Džonatano, subtiliai gliaudančio filosofinius klausimus, dialektikai deramai atremti.

Jis akimirką patylėjo ir, nurijęs kąsnelį kruvinai raudono burokėlio, pateikė mums vaizduotės padiktuotą išvadą:

– Kai šaižiai sugirgžda durys, kas girgžda iš tikrųjų? Durų lankstas ar vyris? Štai kaip tik ta vieta, kur sąvara sueina su ertme.

Iš prigimties būdamas praktiškas žmogus – prašom nepamiršti, kad tuo metu buvau itin atsidėjęs verslui, – aš bandžiau Džonatano abstrakčią logiką susieti su politika.

– Jūsų neginčytina įžvalga, pone Džonatanai, ko gero, neblogai dera mūsų visuomeninei santvarkai...

Sulig tais žodžiais visi svečiai neįprastai sukluso. Ir sustingo valgančių žmonių poza: kas su taure rankoje, kas su pasmeigtu ant šakutės kąsniu, kas su servetėle prie lūpų, – visi kaip vienas sužiuro į mane. Irenės lūpomis klaidžiojo motiniška šypsena.

– Nes gyvename sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu...

Ir vėl sulig tais žodžiais vienas kitas svečias dirbtinai kostelėjo.

– ...ir skęstame gūdžioje nežinomybėje, į kurią nugramzdino karas, gal kilęs pribrendus reikalui, o gal privėlus klaidų...

Mane pertraukė riksmas, bet džiugus riksmas:

– Bauda!

Ir jam pritarė dar du balsai:

– Bauda! Mokėk baudą!!!

Apstulbęs pažvelgiau į Irenę. Ji atsainiai bandė mane ginti:

– Bet ponas, dievaži, nežino...

– Nežinoti įstatymų – nusikaltimas! – sugriaudėjo Pjetras.

– Gal čia mano kaltė, – įsiterpė Džonatanas, – neperspėjau jūsų. Bet dabar įsidėmėkite: apie šiuolaikinio gyvenimo padėtį čia nevalia kalbėti nei gerai, nei blogai, nei rimtai, nei juokais, netgi konkrečiai ar užuominomis. Už tai gresia bauda – du buteliai vyno.

– Puiku! – sušukau. – Man be galo patinka šis įstatymas ir aš meldžiu ponią Irenę, užuot mane gynus, kuo greičiau pareikalauti susimokėti baudą.

Ponia Irenė mostelėjo kambarinei, ir netrukus ši pasirodė su dviem buteliais raudonojo vyno. Asiras, sėdintis man iš kairės, tarstelėjo:

– Bet Džonatanas neišpirko savo kaltės: man rodos, ir jis turėtų mokėti baudą.

Visi svečiai pritarė, ir tuo metu, kai jie tuštino mano butelį raudonojo, paslaugi kambarinė atnešė du butelius šampano Džonatano sąskaita.

– Nemanykite, kad šis įstatymas galioja šiaip sau, – tarė mano kaimynas. – Ne, nieko panašaus, jis pagrįstas daug griežtesnėmis taisyklėmis, kurių laikosi mūsų draugija. Štai čia, – ir jo balsas suskambo iškilmingai, – renkasi tik išskirtiniai žmonės, tie, kurie, šiaip ar taip, tenkinasi esama gyvenimo padėtimi.

– Man rodos, tokių ne taip jau mažai, – atrėmiau. – Tiekėjai ir naujaturčiai, madų pasaulio verslininkai, socialistai ir populistai, gamybininkai...

– Ne, ne, jūs neleidote man užbaigti minties, – įsiterpė Džonatanas. – Turiu omeny tik patenkintuosius esama padėtimi, o ne pertekusiuosius medžiaginėmis gėrybėmis. Patenkintus: lotyniškai – satisfactus, saikinguosius. Tie, kurie nežmoniškai pelnėsi iš pastarųjų istorinių įvykių, be abejo, jaučiasi nei pagauti, nei paleisti, lyg kažko laukia nerimo ir baimės sklidina širdimi: sėkmė juos slegia ir, negana to, neduoda ramybės, tad jų dvasinė būklė iš esmės skiriasi nuo susirinkusiųjų į šį sambūrį, į šią palaimintųjų salą, filosofų oazę, išrinktųjų abatiją, vadinkite, kaip norite. Mūsų principas – tenkintis mažu ir šioje pasaulio sumaištyje kukliai, nuosaikiai išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Šviesiausias pavyzdys – ponia Irenė. Kiti, tokių sunkumų prislėgti, būtų kritę ir nebepakilę, o ji, priešingai, sugebėjo genialiai sudėlioti aiškius gyvenimo principus. Ir taip padėti pamatus mūsų draugijai. Šlovė poniai Irenei, jos pirmajam vyrui, taip pat ir antrajam vyrui.

Visi pakėlė taures sveikindami trilypę santuoką, vieni taures baltojo, kiti – raudonojo vyno, ir abiem spalvomis nušvito stalas ir galiausiai paženklino net mūsų mintis ir žodžius.

Nuoširdžiai pritardamas tostui, pareiškiau:

– Nebijodamas antrąsyk pelnyti bausmės, prisipažįstu, kad nesuprantu, kur būtų įmanoma rasti dabartine padėtimi nuosaikiai patenkintų žmonių, ponui Džonatanui išmintingai atmetus įvairaus plauko maitvanagius.

– Jau esu sakęs, kad jų ne per daugiausia, visai nedaug. Štai kad ir mūsų didžiai gerbiamas bičiulis... – ir linktelėjo kunigo pusėn. – Visada gerdavo kavą be cukraus: kurį laiką tas pomėgis neatrodė jam kuo nors ypatingas ir nekrito visuomenei į akis. Tačiau dabar, kai visi kavos gerėjai du ar daugiau kartų per dieną keikia sachariną, jis mėgaujasi savo įpročio teikiama privilegijuota padėtimi ir, negana to, be perstojo džiaugiasi, kad jam tenka gyventi istoriniu sacharino laikotarpiu, ir kaip tik tas laimės jausmas suteikia jam neribotą teisę sėdėti su mumis prie bendro stalo.

Kaip tik tuo metu kunigas gėrė kavą. Siurbčiojo iš lėkštutės kaip, anot gandų, buvęs kaizeris Vilhelmas, žinoma, tai tik paskalos, nukreiptos prieš vokiečius, tokios būdingos ir pravarčios karo metais.

Įgulęs į lėkštutę, jis kilstelėjo akis į mane – užkaitusiu veidu, truputį riesta nosimi, kupinas ne vien tik žemiškos, bet ir dangiškos palaimos. Visi tuo metu nesivaržydami vaišinosi įvairiais gėrimais, ir vietiniais, ir importiniais.

Tuomet, servetėle nusišluostęs asirišką barzdą, prašneko mano kaimynas iš kairės:

– Regėdamas tokį nuoširdų dvasiškojo tėvo pasitenkinimą esama padėtimi, svarstau, ar galiu ramia sąžine būti su jumis. Mano padėtis tokia kebli, kad kartais turiu abejonių, ar tik nesu vienas tų laimės kūdikių, beveik pagrįstai neįleistų į šią oazę. Esu istorikas, vadinasi, menininkas. Mano gaivalas – visa tai, kas susiję su studijomis. Studijų sritis – viduramžiai. Jau seniai apgailestauju, kad gimiau ne Romolo Augustolo arba Abelaro laikais, niekada nesilankiau Karolio Didžiojo karalystėje kaip istorinis Einhardas, pavergęs imperatoriaus dukters Emos širdį.

Aš nekenčiu telefono, vidaus degimo variklių, baltųjų eilių, Darbo biržos, mikroskopo, frako ir parlamento. Štai jau keleri metai, kai jaučiuosi, kad iš lėto, bet tvirtai einu ar, tiesą pasakius, kylu į savo studijų ir svajonių viduramžius. Visų pirma štai jau daugiau kaip ketverius metus – nuo palaimingojo 1914 metų rugpjūčio iki 1918 metų lapkričio – mėgaujuosi girdėdamas ginklų žvangesį, klausydamasis gandų apie tautų kautynes, antpuolius, įsiveržimus. Mano širdis netvėrė džiaugsmu, kai išvydau tamsoje skendintį miestą. Kai streikuoja tramvajų parko darbuotojai, smagu vaikščioti gatvėmis: spoksau į beprasmiškai nutiestus bėgius puoselėdamas viltį, kad, atėjus naujiems laikams, kada nors jie prasmegs kiaurai žemę, ten, iš kur kadaise išdygo. Smagu klausytis, jog kas naktį miesto gatvėse šeimininkauja ginkluoti piktadariai, užpuola praeivius ir kaip arkivyskupo Ariberto laikais ramiai plėšia parduotuves. Ir kai pagalvoju, kad tai tik pirmieji menki ženklai, kad netrukus pamatysime tikrą spektaklį, iš pradžių pramonės diktatūrą, paskui revoliuciją, įvairias jos stadijas, ir (bent jau kuriam laikui, be abejo, likusiam mano gyvenimui) nugrimsime į gūdžius viduramžius, į priešiškų, vienodai pelno godžių oligarchijų kovas dėl įtakos sferų...

– Bauda! Bauda!! Bauda!!!

Nebepamenu, kokios spalvos vyno atnešė tą kartą.

Atsigręžęs į įsikvepinusią kvatojančią kaimynę, gal ponią, gal panelę, paklausiau:

– Atsiprašau, jei mano klausimas pasirodytų nekuk­lus, bet man įdomu, kokia dingstimi galime džiaugtis matydami jus šioje draugijoje?

Ponia ar panelė dar smagiau nusikvatojo ir iš aukšto pažvelgė į mane Bakcho vizijų įaudrintos žąsies žvilgsniu, tokiu gerai pažįstamu ir jaudinančiu, kad beregint pamiršau savo klausimą, bet už ją atsakė Džonatanas:

– Kad ir kokiu laikotarpiu gyventų ponia, jos akimis žiūrint, tai pats geriausias laikas. Panelė čia dalyvauja kaip šitos draugijos įgaliotoji atstovė.

Nebepamenu, ar filosofas ir toliau samprotavo šiuo klausimu, nes, prisipažįstu, mano smegenys jau buvo tokios būklės, kad nebepajėgė sekti jo minties raidos.

Tik gana aiškiai prisimenu, kad vienu tarpu skysčiai, gausiai pilami į vidurius, visiškai netikėtai pareikalavo atkurti mano kūno pusiausvyrą su makrokosmu iš mano vidurių atgal į gamtą išliejant skysčių perteklių.

 

Iš italų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Massimo Bontempelli. „L’isola di Irene. Cenacolo platonico“. – Milano, 1921.