Michailas Landburgas – prozininkas, kurį žino daugelis rusakalbių skaitytojų visame pasaulyje. Rašytojas gimė 1938 m. Lietuvoje, baigė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Edukologijos universitetas) Filologijos fakultetą. Ilgą laiką gyveno, mokytojavo ir kūrė Vilniuje. Sovietmečiu (1972) M. Landburgas emigravo į Izraelį. Viename interviu rašytojas yra pasakęs: „Lietuva – mano tėvynė, Lietuvoje liko mano protėvių kapai, Vilniuje gyvena mano mylimi profesoriai ir buvę mokiniai, ir aš, jeigu pasitaiko galimybė, atskrendu į svečius „pas“ tėvynę.“
Rašytojo kūrybos tematika paprasta ir suprantama kiekvienam žmogui – tai įvairios gyvenimiškos istorijos. Pats autorius yra sakęs, kad „neįsivaizduoja negyvenimiškų temų“. Savo kūrybą M. Landburgas apibūdina Izraelio poeto Natano Zacho eilėmis: „Tai daina – daina apie žmones: apie tai, ką jie galvoja, ir apie tai, ko jie nori...“
Didelę M. Landburgo kūrybos dalį sudaro novelės. Jose nėra ryškesnio išorinio veiksmo, atviro konflikto, išskirtinių įvykių. Novelės kupinos herojaus vidinių išgyvenimų, pasąmonės proveržių, filosofinės įtampos, vilties ir nepaprasto žmogaus grožio.
Autoriaus stilius originalus, ekspresyvus ir aiškus. M. Landburgas neretai vadinamas dialogo meistru –  jam ypač svarbus gyvas žodis. O ir charakteriai atsiskleidžia per dialogus, personažų kalbą. Šiuo požiūriu M. Landburgo proza artima dramaturgijai.
M. Landburgas – Izraelio rusakalbių rašytojų sąjungos narys. 2010 m. jam buvo skirta Tarptautinės mokslo, kultūros ir švietimo akademijos literatūros premija (JAV, San Franciskas), o 2011 m. jis tapo Abraomo Fainbergo tarptautinio literatūros konkurso laureatas ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu „Už ištikimybę literatūrai“ (Izraelis, Ašdodas).
Rašytojas yra išleidęs nemažai romanų ir novelių: „Tokios ilgos barzdos“ (1974), „Nupuolęs dangus“ (1978), „Su tavimi ir be tavęs“ (1980), „Už durų“ (1998), „Ponios A. sargyba“ (2000, 2003), „Septyni saksofono mėnesiai“ (2004), „Nukirsk mano šešėlį“ (2006), „Cui bono?“ (2007), „Alus, eilės ir žalios akys“ (2007), „Laiptais aukštyn, laiptais žemyn“ (2009), „Paskutiniajame seanse“ (2011). Jo kūrinius spausdino tokie žurnalai kaip „Мosty“ (Vokietija), „Strelec“ (JAV), „Drugije berega“ (Italija), „Den“ (Belgija), „Kultūros barai“ (Lietuva).

---

Aš sėdėjau prie kompiuterio, kai į kambarį žvilgtelėjo sūnus ir pasakė:
– Skrendam atostogų.
– Kada?
– Tuoj pat.
– Kur?
– Į Rodo salą.
– Laimingai!
Paskui užėjo marti, ir jai aš palinkėjau to paties.
Anūkę perspėjau, kad saugotųsi medūzų.
Vėl užsuko sūnus.
– Nenorėtum su mumis?
– Aš užsiėmęs.
Paskui dar kartą – marti.
– Gal norėtumėte su mumis?
– Baigiu apysaką. Man negalima sustoti...
Pro praviras duris šūktelėjo anūkė:
– Medūzų aš nebijau!
– Jos tavęs irgi! – atsiliepiau.
Prie namo pririedėjo taksi.
Galvoje šmėstelėjo kažkur skaityta frazė: „Talentas lėtai tave žudo berašantį ir staigiai pribaigia, vos liaujiesi rašęs.“
Taksi nuvažiavo.
„Tu privalai baigti apysaką“, – priminiau sau, bet mintis apie laukiančią vienatvę begėdiškai bandė mane atitraukti.
Pavaikščiojau po kambarį.
Palaikiau rankose velionės žmonos nuotrauką.
Pasidariau lėkštę salotų.
Baigiau gerti atvėsusią arbatą.
Persirengiau ir išėjau į gatvę.
Buvo karšta.
Ir tvanku.
Ir lipnu.
Kažko tarpusavyje nepasidaliję danguje stumdėsi debesys.
Aš prisiverčiau pasukti namų link. Prie manęs pristojo šlubčiojantis šunytis.
– Ko tau? – užkalbinau jį.
Šunytis išsitiesė man ant pusbačių.
„Paliko artimieji“, – toptelėjo man.
Už nugaros kažkas kostelėjo, lyg kviesdamas atsisukti.
Atsigręžiau.
– Pagarba, – pasisveikino Lisinas – pjesių, kurių nesiėmė statyti nė vienas režisierius, autorius. Teatrai nepritarė Lisino teorijai, kad autoriaus minčiai pjesėje išreikšti visiškai pakanka minimalaus žodžių skaičiaus pasitelkiant maksimalią action įvairovę. „Jeigu pjesės veikėjas nusišlapins scenoje, – mokė Lisinas, – ši nesugrius ir teatro uždanga nesupus, užtat nepaprastai ryškus action aiškiau nei bet kurie žodžiai leis žiūrovui suprasti, kokia, tarkim, negalia kankina pjesės personažą.“ Paskutinėje Lisino pjesėje „Džiaugsmingas nugrimzdimas“ žodžių apskritai nebuvo. Beveik nebuvo. Vyravo tylūs nuoširdžių, niekieno nevaržomų sielų dialogai.
– Pagarba! – atsiliepiau aš.
Nuo sutinusio ir nesimetriško Lisino veido įkyriai trenkė alumi.
– Netrukdau? – atsargiai paklausė jis.
– Trukdai, – atrėžiau. – Aš turiu interviu...
– Su šituo? – nukreipęs vangų žvilgsnį į šuniuką, susiraukė Lisinas.
Aš patylėjau.
– Čia priešais „Linksma kengūra“, – tiriamai pažvelgęs į mane tarė Lisinas. – Gal išlenksim po stiklelį?
Papurčiau galvą, nes žinojau, kad vieno stikliuko neužteks. Tokį įvykį Lisinas paversdavo daug parų trunkančiu festivaliu.
Jo akutės taip prisimerkė, lyg jas akintų ryški žaibo šviesa. Prislopintu balsu pratarė:
– Aš pamaniau, kad mums būtų ne pro šalį truputį apsivalyti...
– Nuo ko? – nesupratau.
Lisinas kreivai dėbtelėjo ir niūriai sumurmėjo:
– Nuo ko apsivalyti – visada atsiras proga.
– Tu eik, – mandagiai paprašiau. – Man regis, mane ir šuniuką susiejo dvasinė artuma ir abipusis supratimas. Mes turime apie ką šnektelėti..
Sutrikęs Lisinas pašnairavo į baro „Links­ma kengūra“ duris ir karčiai atsiduso:
– Tu nežinai, kodėl žvelgdamas į gyvenimą blaiviai jauti būtinybę išgerti.
Aš nežinojau.
Lisino akyse įžvelgiau užguitumą. Įžeis­tu balsu jis sušnibždėjo „...“ ir ūmai pradingo.
Pažvelgiau į šunytį. Jis įsisiurbė į mane kažko laukiančio žmogaus akimis.
– Eime pas mane, – pasiūliau.
Lauke, kaip ir anksčiau, buvo
karšta,
tvanku,
lipnu.
„Gebėti ištverti vienatvę – tai didis menas“, – pasakiau įleisdamas svečią į savo kambarį. Šunelis, matyt, pagalvojo visiškai tą patį. Šiaip ar taip, jis pažvelgė į mane su nuoširdžiu grauduliu.
Padėjau ant grindų dubenėlį su vandeniu ir pasakiau: „Nusiplauk letenas ir eime vakarieniauti.“
Po vakarienės susmukau į krėslą ir pamaniau, kad šiandien, per rašytojo Dostojevskio 190 gimimo metines, būtų nuodėmė jaustis vienišiems, tad pasisiūliau papasakoti ką nors apie šio rašytojo kūrybą.
Šunytis įtempė ausį: „Nelengva suprasti žmones.“
„Rašytojas Dostojevskis, – pradėjau aš, –­ buvo neabejotinai...“
Svečias klausėsi manęs dėmesingai.
– Ar ne tiesa, – tariau aš, – kad mes visai neprastai leidžiame laiką. Šiaip ar taip, esame nuostabūs galėdami vienas kitam pagelbėti, vienas kitą palaikyti.
Netrukus, tikriausiai gerokai pavargęs klausytis, šunytis apsivertė ant nugaros ir išsiskėtė. Nuo jo sklido šiluma.
Aš persėdau prie kompiuterio ir toliau rašiau savo manuskriptą.

Vertė Valentina Stankevičiūtė